Jau tryliktą kartą liepą „Akacijų alėja“ Kulautuvoje sužydi visu savo grožiu. Čia suskamba ir visų pamėgtų atlikėjų balsai, taip pat skleidžiasi ir jauni, dar neryškūs muzikinio pasaulio žiedai. Festivalio prodiuseris Virgis Stakėnas juokauja, kad jau metas rašyti knygą, bet … trūksta laiko. Teiraujamės žinomo atlikėjo, kas jaudina jo širdį galvojant apie „Akacijų alėją“ vyksiančią jau šeštadienį:
Kurią šių metų festivalio „Akacijų alėja“ naujieną vadintumėte svarbiausia? Kodėl?
Visos naujienos yra svarbios. O šiemet „Akacijų alėjoje“ jų bus tikrai daug, nežinau ar pavyks visas vienu atsikvėpimu išvardinti.
Sugalvojome kilnią misiją – platinsime festivalio laikraštį, kurį įsigydami žmonės aukos tiek, kiek išgali. Visas surinktas lėšas skirsime sudegusios Kulautuvos bažnyčios atstatymui.
Dar vienas svarbus momentas – pirmieji šalyje pakvietėme į draugų ratą žmones su negalia – įsilies dainuojamosios poezijos festivalis „Obelų žydėjimas“. Tad scenoje išgirsime ir jų kūrybos vaisius.
Artistų sąrašas itin platus. Kviesdami dainininkus galvojome apie tai, kad tinkamą sau rastų įvairaus amžiaus ir muzikinio – literatūrinio skonio žiūrovas.
Dar viena šių metų naujovių – tai malda-priesaika, kuri bus kalbama prie akacijos medelio.
Būsiu subjektyvus paminėdamas naujos CD serijos startą- po „Akacijų alėjos“ ženklu… Iš teisų, buvo labai daug klaustukų, ir yra daug rizikos. Aukojau save. Ar pasiteisins? Nežinau. Tačiau prisipažinsiu- pats apie tokį albumą svajojau 20 metų… Štai ir sukrito kortos (juokiasi) Žinoma asmeninio laiko ir savo energijos sąskaita.
O iš jau ne vienerius metus skaičiuojančiųjų tradicijų, kuri Jums artimiausia?
Nemeluosiu, daugelio tu idėjų sumanytojas pats ir buvau. O gludinom jas jau visa komanda. Todėl man svarbus kiekvienas sumanymas gyvuojantis ne vienerius metus. Gal išskirčiau atlikėjų atvedimą prie scenos ir bendrą nuotrauką prieš prasidedant festivaliui. Tai ne tik eilinė nuotrauka – tai nusilenkimas žiūrovui „prieš muzikinio spektaklio pradžią.“
Kaip manote, koks „Akacijų alėjos“ sėkmės raktas?
Sėkmė – tai nuoširdumas. O čia visi tokie – ir artistai, ir žiūrovai, ir organizatoriai… Visi dirba ne vien dėl „pinigo“… Tūlas lietuvis spjautų ir užsidirbtų kitur, netgi dar daugiau ir sunaudodamas dešimt kartų mažiau energijos, nervų ir laiko. Bet pažiūri į pušų liemenis Kulautuvoje, pasiklausai širdies balso ir darai ką moki daryti geriausiai.
Ar kasmet sudėtinga sugalvoti vis naujų atspalvių festivaliui?
Virgis (red. pastaba- kalba apie save) turi idėjų dar 100 festivalių… Štai dar neprasidėjo 13,o aš jau žinau ką planuosim keturioliktoje „Akacijų alėjoje“. Žinau ir sąrašą artistų, kuriuos norėčiau matyti kita vasara „Cool’autuvoje“ .
Tęstinumas. Patirtis. Įsitaisyti nesėkmių gumbai to išmokė. Juk žmonių pasitikėjimas įpareigoja.
Į „Akacijų alėją“ galima patekti automobiliais, dviračiais, pėsčiomis, laivais. Betrūksta lėktuvų…
Buvo ir lėktuvai. Berods iš Aleksoto oro uosto skrisdavo. Gal dar sugrįšim prie šios idėjos. Nors dabar nusileidimo taką okupavo įrengtos automobilių aikštelės atvykstantiems. Todėl nebeliko spūsčių. Pamenu vienais metais prof. Vytautas Landsbergis važiavo paklausyt kaip sūnus dainuoja, ir strigo automobilių grūstyje. Galėjo jis išsikvieti „mėlynus švyturėlius“, bet to nedarė… Čia yra vidinė žmogaus kultūra. Tą jaučiu daugelyje prisilietusių prie „ Akacijų alėjos“… Ir tai jaudina.
Kuris iš trylika metų vykstančio festivalio koncertas įsiminė labiausiai?
Paklauskit manęs šito sekmadienio ryte. (šypsosi) Kiekvienas koncertas unikalus. Ir su savo sėkmėmis, ir su galvos skausmais… Gal kada nors Virgis (red. pastaba- kalba apie save) tą aprašys knygoje. Turiu daug ką papasakoti… bet kur tam gauti laiko?
