Ketvirtadienio vakarą, Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje, atidaryta Gerdos Liudvinavičiūtės–CELSIUS 273 paroda „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“. Tai dvi betono juvelyrikos kolekcijos, įkvėptos XX a. architektūros srovių. Jose susijungia emocinė visuomenės atmintis ir siekis įprasminti žmogiškumą architektūrinėse detalėse, kuriančiose naująjį betoninį miestą.
Parodos autorė, G. Liudvinavičiūtė, psichologijos studijas pabaigusi dizainerė, kurianti juvelyrinius dirbinius iš betono. Menininkė, savo kūrybą pristatanti „CELSIUS 273“ vardu, pradžioje besidomėjusi mada visai netikėtai pakrypo prie juvelyrinių dirbinių kūrimo. Kaip teigia autorė, jos kūriniai – avangardas, tai ne mada.
Apie kūrybos pradžią, įkvėpimą ir kaip atsirado Kauno ir Tokijo kolekcijos, bei kodėl verta jas pamatyti, pasakoja pati autorė.
– Kaip pradėjai kurti, kodėl pasirinkai betoną?
– Pradėjau 2016 metais, nestudijavau juvelyrikos. Labai organiškai mano gyvenime tai atsirado, tiesiog, vieną dieną, garaže pabandžiau maišyt betoną, gal tada aš visai nesuvokiau, kad ta forma bus papuošalai. Pradėjau nedidelius objektus daryti.
Gal čia ir buvo ta sėkmės paslaptis, kad realiai niekas dar nemaišė betono namuose. Nebent namus statydavo, bet ne tokius dalykus kūrė (juokiasi).
Tai buvo toks pomėgis, kuris nereikalauja pastangų, nes tai tiesiog patinka daryti.
Galiausiai, kai pradėjau kurti iš betono papuošalus, pradėjau giliau domėtis architektūra, šiuolaikiniu menu. Tada ir kolekcijos pradėjo keistis, nes pradžioje buvo ganėtinai aiškios geometrinės formos, inspiruotos kažkokių brutalizmo paprastų linkių.
Vėliau atradau daug įdomių architektūros krypčių, o tada pradėjau eksperimentuoti su betonu.
Vėliau baigiau VDA (Vilniaus dailės akademiją) juvelyrikos kursus, nes žinių visą laiką norisi daugiau, bet pradžioje aš neturėjau konkretaus tikslo pradėti kurti.
– Ką reiškia „CELSIUS 273“?
– „CELSIUS 273“ nėra prekės ženklas – tai mano meninis vardas, keistas toks, bet mėgstu taip pristatyti savo kūrybą.
Tai susiję su temperatūra, ir jis reiškia absoliutų nulį. Tokioje temperatūroje, niekur visatoje negali vystytis jokia gyvybės forma.Man atrodo betonas irgi yra ta medžiaga, kurioje negali vystytis gyvybė.
Aš visada galvojau, jog juvelyrinės detalės yra visada prie žmogaus, ar bent turėtų būti, tai iš to absoliutaus nulio, kai jis susijungia su žmogumi, jis gauna kažkokią prasmę, istoriją, atgyja.
– Kaip atsirado būtent ši paroda? Ką ji reiškia?
– Kauno tarpukario kolekcija užgimė panašiai, kai aš pradėjau kurt. Mintis 2016 metais jau buvo, pati kolekcija sukūriau 2018 metais. Kolekcija buvo pristatyta Kaune 2018 metais, laimėjo „Gero dizaino“ apdovanojimą, po to ta paroda pradėjo keliaut po užsienį. Ir dabar, pakeliavus du metus, manau, kad reikia užbaigti šią dekadą ir sugrįžti į Kauną, kur ji ir pradėjo savo kelionę.
Japonijos architektūrą prijungiau dėl to, kad teko atstovauti Lietuvą Japonijoje „Designart“ festivalyje, kur dalyvauja dizaineriai iš viso pasaulio. Ir tada man kilo idėja reikia paieškoti sąsajų tarp Kauno ir Tokijo, tuo metu daug nežinojau apie Japoniją.
Gal dėl to, kad aš baigusi psichologiją, pastebėjau, kad nesvarbu kokia visuomenė bebūtų, kokios kultūros besiformuotų, tai tam tikri įvykiai žmones veikia labai panašiai.
Paroda ir yra apie tą sujungimą. Kaip po karo, nesvarbu kurio, pradeda formuotis naujos architektūrinės srovės ir kodėl tai vyksta. Nežinodami visų tų faktų, galėtume pagalvoti, kad ta architektūra tuo pat metu formavosi.
Pokariai labai keičia miesto veidą. Žmonės būna išsiilgę naujovių, jie nenori statyti to kas buvo anksčiau, man atrodo tai yra desperatiškas noras pamiršti praeitį.
Aš kalbu apie karus, bet iš esmės tai yra apie kiekvieną iš mūsų, kad po tam tikrų įvykių gyvenime, kažkaip mes stengiamės pabaigti kažkokią dekadą, viską nubraukt, kartais persidažyt plaukus, tiesiog būt kitokie.
Man atrodo svarbu kalbėt ir apie tai, kad gal nebūtina taip kartais kardinaliai pasikeisti. Labai žavu, kai atsiranda nauji dalykai, naujos architektūros srovės. Tačiau, manau, kad yra svarbu išsaugoti koks tu buvai, koks buvo miestas.
Tai galėtume pritaikyti ir sovietinei architektūrai, tai buvo labai skaudus etapas, o dabar mes stengiamės sugriauti, sunaikinti viską. Bet pasaulio kontekste tai yra labai įdomu, nes kitos šalys to neturi.
Turim daug įdomių pastatų, kur yra brutalizmas, sovietinis modernizmas ir galbūt galima būtų juos išsaugoti ir parodyti.
Ar turi pastatą Kaune, kuris tave žavi, įkvepia?
Yra keletas, vienas iš jų, yra Bankininko namas, Putvinskio gatvėje, galėčiau jo vidiniam kieme stovėt ir žiūrėti į jį. Labai man patinka tas pastatas.
Aš labai liūdėjau, kai nugriovė vaiduoklį, Respubliką. Mano manymu, ten galėjo būti lietuviškasis barbikanas. Dar turim Britaniką, bet vėl gi, tai yra vaiduokliai, galbūt juos reiktų sutvarkyti, atverti visuomenei.
Pavyzdžiui Londone Barbikano rajonėlis yra į kurį atvažiuoja žmonės iš viso pasaulio, nes jis yra toks – ne pastatas vaiduoklis, o yra įrengtos galerijos.
Gal aš dėl to ir pamėgau tą architektūrą, nes vaikystėje pamenu, mokykloje dar po pamokų eidavom į Respublikos vaiduoklį, ant stogo sėdėdavom, ruošdavom pamokas, buvo smagu. Tai man ta erdvė galbūt labai asmeninė buvo.
– Kas inspiravo Kauno kolekciją?
– Aš labai mėgstu vaikščioti po Kauną, mane labai žavi Putvinskio gatvė ir pastatai joje. Kai pradėjau domėtis, aš supratau, kad Kaune yra labai daug įdomių vietų ir pasirodė, kad žmonės to nežino.
Tam tikra prasme, mano tarpukario kolekcija buvo būdas edukuoti žmones. Tu rodai jiems pastatą, tu rodai jiems kažkokią detalę sukurtą. Man atrodo, kad daug žmonių taip ir atrado tą tarpukario architektūrą. Manau, kad tai buvo gan paprastas būdas jiems pradėti domėtis savo miestu.
Papuošalai yra dar viena forma, kaip tu gali pažinti Kauną. Tai dar viena detalė, su kuria tu gali nešiotis dalį Kauno. Tai labiau architektūrinė Kauno detalė.
Man svarbu idėja, kuri eina po kolekcija, problema, kuri kalba apie kažkokius dalykus, kuriuos aš norėčiau, kad žmonės pastebėtų, kaip kad pokario architektūrą. Man svarbu tema, o ne mada.
– Kolekciją sukūrei viena?
– Su tarpukario architektūra aš turėjau pagalbos, dirbau su profesionaliu fotografu – Vaidu Jokubausku, taip pat šiek tiek padėjo architektė Ligita Ažukaitė Lileikė. Tačiau su Japonijos Metabolizmu aš viską dariau pati. Tai buvo iššūkis.
Bet aš manau, kad ne visada dirbant su kitais žmonėmis tu gali suprasti vienodai idėjas. Manau kartais dirbti vienam yra lengviau, nes jei kažką padarai blogai, tai gali kaltinti tik save. Aš turiu aiškią viziją ir nežinau ar leisčiausi į kompromisus su kitais žmonėmis.
– Ką būtinai reiktų pamatyti parodoje?
– Labai didžiuojuosi Prisikėlimo bažnyčios papuošalais, ten yra sąsagos, auskarai ir kaklo papuošalas, šį papuošalą Kauno miestas dovanojo Popiežiui, jo vizito metu, tai aš galvoju jis toks vienas geriausių.
O iš Japonijos kolekcijos, tai Nakagin bokšto papuošalas. Manau tie auskarai visai super atrodo.
– Kaip atrodo tavo paroda?
– Parodoje rodau pastato fotografiją ir kolekcijos detalę, nuotrauką pamačius žmonės lengviau supranta kas ten yra. Aš kažkaip noriu, kad žmonės suprastų ką aš kuriu, kad neišeitų nieko nesupratę.
Parodą „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“ galėsite aplankyti nuo vasario 27 d. iki kovo 29 d., Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje. Parodos lankymas yra nemokamas.
Daugiau informacijos rasite čia.
