„Manau, kad mes turėtume siekti tik to, kad tas, kas žaloja savo atžalas, žinotų, kad pasigailėjimo neturėtų būti, kaip ir už kiekvieną kriminalinį nusikaltimą“, – laidoje „DELFI diena“ jautriai apie Lietuvą vis sukrečiančias nelaimes kalbėjo Kauno klinikų Vaikų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas.
Laidoje apibendrinta, kokių pokyčių dėl smurto prieš vaikus ir kūdikius pastebėta per pastaruosius metus. Ne vieną kartą laidos pašnekovai tik liūdnai atsidusdavo, paklausti apie priežastis, kodėl patys tėvai kartais tampa savo atžalų kankintojais.
Šiuolaikiniai tėvai gyvena virtualioje erdvėje
Laidos pradžioje paprašius apžvelgti pasibaigusį Kalėdų laikotarpį, R. Kėvalas tikino, kad šios šventės nebuvo kažkuom išskirtinės.
„Kalėdos visada yra šventė, tik klausimas – kaip mes jas švenčiame. Jeigu kalbat apie mūsų skubią pagalbą, apie žmones, kurie dirbo per šventes, tai kažkokių netikėtų įvykių neįvyko ir kauniečiai šventė proto ribose“, – sakė jis. Tiesa, daug sunkiau buvo atsakyti, kodėl vis dar taip dažnai išgirstame istorijas, kai vaikai yra labai sunkiai sužalojami ne tik fiziškai, bet taip pat ir psichologiškai.
„Čia yra daugiau toks filosofinis klausimas. Staiga prisiminiau vieną diskusiją su išmintingu žmogumi, kodėl taip atsitinka ir jis iškėlė įdomią teoriją, kad galbūt mes degraduojame kaip biologinė rūšis, nes niekas iš žinduolių taip neskriaudžia savo palikuonių kaip daro žmonės.
Turbūt kartais mums keičiasi kai kurios moralinės vertybės ir lenktynės dėl turto, pinigų, o kartais ir valdžios tampa prioritetu, o ne savo vaikų priežiūra, meilė vaikams. Man kartais atrodo, kad šiuolaikiniai tėvai gyvena labiau virtualioje erdvėje. Kartais atrodo, kad mamai tai, kas vyksta išmaniajame telefone, yra daug svarbiau negu tai, kas vyksta čia ir dabar. Man, kaip žmogui, kaip tėčiui, taip pat kartais sunku paaiškinti tokius dalykus. Mes kartais pamirštame vaikus mylėti vien dėl to, kad jie yra mūsų vaikai“, – kalbėjo gydytojas.
Tėvai nemato, kada jų vaikas kenčia
LSMU Vaikų ligų klinikos socialinė darbuotoja Adželika Balčiūnienė taip pat tikino, kad vieną atsakymą surasti būtų labai sudėtinga.
„Aš tik galiu paantrinti ir pasakyti, kad tai yra labai sudėtingas klausimas. Kartais matai normalią šeimą, tėvus, kurie bėga, skuba, turi šalia savo profesiją, o šalia matai patį nelaimingiausią vaiką. Kai pradedi tam tėvui aiškinti, kad „pažiūrėkite, kaip jūsų vaikui sunku, kokia apleista jo sveikata“, tėvai kartais to nesupranta, nors aplink tiek daug informacijos. Tėvai turi krūvą reikalų, darbų, įvykių, išskyrus tai, kad jų vaikui yra labai blogai“, – kalbėjo ji.
Anot jos, labai sunku suprasti ir vaikus, nes ne visada jie aiškiai pasako, kad jiems reikalinga pagalba.
„Vaikai atsargiai bando prašyti pagalbos, bet tėvai to signalo negirdi. Tėvai yra tokie užsiėmę, kad jie negirdi, kai vaikas sako, kad jam yra blogai, kai vaikas nelaimingas. Tėvai tiesiog neturi laiko. Kai pamatai vaiką, kuris yra sužalotas psichologiškai, ne tik jo sveikata sužalota, bet ir emocinė būklė. Tu bandai aiškinti tiems tėvams, kad jūsų vaikas prašė pagalbos, o kur jūs buvot? Jie neturėjo laiko. Tada bandai taisyti tai, kas įvyko, tik tai užima labai daug laiko, jėgų, kantrybės, ir ne visada pavyksta tai ištaisyti“, – kalbėjo pašnekovė.
Giria tarnybų darbą
Kaip DELFI laidoje pabrėžė R. Kėvalas, per pastaruosius metus kiek pasikeitė požiūris į fizinį smurtą.
„Drįsčiau teigti, kad pasikeitė požiūris į fizinį smurtą, bet mes pamirštame ir kitas smurto rūšis, ypač – psichologinį smurtą. Deja, kartais dar pasitaiko ir seksualinio smurto prieš vaikus, seksualinės prievartos, taip pat nepriežiūra. Nesupraskime nepriežiūros tik kaip socialinės ydos, kad vaikas alkanas ir neapsirengęs, bet nepriežiūra yra tada, kai netenkinami pagrindiniai vaiko poreikiai. Pavyzdžiui, medikamentiniai poreikiai, kai vaikas serga kažkokia liga, kai netenkinami kiti poreikiai, kurie užtikrintų jo psichosocialinį vystymąsi.
Jeigu mes kalbėtume apie skubią pagalbą, tai dažniausiai susiduriame su psichologiniu smurtu, savęs žalojimu. Tai yra rezultatas, kuris bumerangu grįžta – kai vaiko noras atkreipti į save dėmesį prasiveržia visiškai neįtikėtinomis priemonėmis, pavyzdžiui, savęs žalojimusi, suicidiniais veiksmais. Taip pat mes skyriuose susiduriame su fiziniu smurtu, pavyzdžiui, sumuštais, sukratytais kūdikiais ir šiemet, visiškai neseniai, buvo tokia serija prieš Kalėdas mažų kūdikių, kurie buvo sumušti, supurtyti, sudaužyti, kuriems pavyko išgelbėti gyvybę ir kurie kažkaip ir toliau gyvena. Štai tokia situacija“, – laidoje kalbėjo gydytojas.
Tėvai bijo atsakomybės
Skaudžiausia, anot A. Balčiūnienės, kad smurtą įrodyti sudėtinga, todėl po įvairiausių sukrėtimų vaikai tiesiog grįžta pas tėvus.
„Kadangi tą smurtą įrodyti yra be galo sudėtinga, nes yra daug teisinių dalykų, dažniausiai vaikai grįžta pas savo tėvus, kurie dažnu atveju būna tvarkingos šeimos, tiesiog neigiančios bet kokią smurto formą. Turbūt žmogui labai sunku tai yra pripažinti, net jeigu nelaimė ir nutiko netyčia. Kai matai vaiką, kuriam yra mėlynė po akimi, lūžusi kaukolė, o tėvams pasakyti, kad jis galbūt iškrito iš lovytės, sunku, nes bijoma atsakomybės. Tėvai dažniausiai sako, kad vaikui labai skaudėjo ir jis trankė galvą į lovytę ir susilaužė tą kaukolę pats vaikas“, – sakė specialistė.
Deja, kaip pabrėžė R. Kėvalas, kai kurios problemos nesikeičia metų metus, o tėvai dažnai yra pernelyg aplaidūs.
„Aš dar norėčiau paminėti mūsų visuomenėje labai dažnus kūdikių nudegimus. Aš juos vadinčiau nudeginimais. Kai mūsų darbuotojai kreipiasi į socialinius darbuotojus, deja, dažnai sutinkame tokią nesveikai agresyvią reakciją. Kalbant apie nudegimus, galiu paminėti paprastą pavyzdį, kurį pateikiu jau 20 metų. Pavyzdžiui, paruošiamas karštos kavos puodelis, tuomet kalbamasi su drauge, o vaikas griebia tą puodelį ir nusidegina.
Kas tai yra? Tai yra saugios aplinkos nesukūrimas, tai yra ignoravimas. Tie nudegimai tęsiasi jau daugybę metų. Jeigu aš neklystu, per savaitę tokių nudegimų būna bent keli. Kas tai yra? Tai didelė vaiko trauma, vaiko laukia sudėtingos operacijos, odos perrišimai su bendrine nejautra. Tai didžiulis sužalojimas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Stebina, kad tėvai nepagalvoja, jog vaikas gali tai padaryti“, – pabrėžė R. Kėvalas.
Prakalbo apie supurtytus vaikus
Kaip pabrėžia medikai, vis dar labai dažnai į ligonines patenka supurtyti vaikai. Specialistai pabrėžia, kad mažyliams tai yra labai pavojinga.
„Kūdikio yra visiškai kitokie fiziologiniai ypatumai, nei suaugusio žmogaus. Jo galva yra sunki, sveria trečdalį kūno svorio, labai silpni kaklo raumenys, trapios galvos smegenų kraujagyslės. Net momentinio supurtymo užtenka, kad plyštų kraujagyslė, kraujas išsilietų į smegenis. Dažnai mes matome šviežius ir senus išsiliejimus. Lygiai tas pats atsitinka ir akių dugne, kai plyšta kraujagyslė. Vaikų supurtymas yra pakankamai pavojingas savo prognostine prasme.
Esu jau ne vieną kartą kalbėjęs apie šiuo metu atsirandančią madą, tai yra dinaminė mankšta. Poliklinikoje konsultavau mamą, kuri irgi norėtų, kad jos dviejų mėnesių kūdikiui būtų daroma dinaminė mankšta – įvairūs judesiai už kojų, rankų, skraidymai, laužymai ir pan. Tai yra visiškai netinkama kūdikiams, tai pavojinga ir žalinga. Deja, tėvai kartais iš didelio rašto išeina iš krašto. Turi sveiką kūdikį, kuriam užtektų meilės, mamos pieno ir priežiūros, deja, sugalvoja kažkokių ekscentriškų dalykų, kurie yra visiškai netinkami vaikui pagal jo išsivystymą“, – sakė jis.
Giria tarnybų požiūrį
R. Kėvalas pabrėžė, kad dabar pastebima, jog labai pasikeitė tarnybų elgesys. „Mes dažniausiai susiduriame su kūdikiais, kuriems būna 8,9, 10 mėnesių. Turbūt rekordas buvo pats paskutinis atvejis. Tai buvo iš esmės 40 savaičių kūdikis, kuriam buvo įtariamas kaukolės skliauto lūžimas, tie lūžiai atsirado konfliktuojant tėvams, taip pat įvairūs sumušimai, sulaužymai.
Kalbant apie tai, kas pasikeitė nuo mūsų paskutinio pokalbio prieš vienerius metus, tai visiškai kitaip reaguoja tarnybos, kitaip dirbamas tas socialinis darbas. Paminėsiu, kad mūsų skubioje pagalboje per praėjusius metus buvo 500 kreipimųsi dėl įvairių smurto formų įtarimo, iš kurių apie 70 proc. pasitvirtino. Tai reiškia, kad tarnybos dirba gerai, reikia jomis pasitikėti. O kalbant apie tuos likusius 30 proc., tai nereikia daryti skandalo, o reikia pasitikėti, kad yra įtarimas ir žmonės atlieka savo pareigas“, – svarstė pašnekovas.
Turtingose šeimose – psichologinis smurtas
Tiesa, kai kalbama apie problemines šeimas, dažnai nepagalvojama, kad skurdžioje šeimoje vaikas gali būti daug laimingesnis ir labiau mylimas, nei toje, kur finansinės galimybės yra labai didelės.
„Vaikai negalvoja, kad mano tėtis arba mama yra blogi. Vaikai negalvoja, kad tėvai juos kažkaip skriaudžia, dažniausiai tas vaikas prisiima atsakomybę sau ir galvoja, kad jis yra blogas vaikas, todėl jo mama geria, arba jis yra blogas, todėl mama sudavė per galvą. Nuo to vaiko savivertė menkėja, jis ieško blogio savyje, bet ne aplinkoje. Dažnai tokie vaikai jau būna sugniuždyti ir tik labai retu atveju jie išsako tiesioginiais žodžiais, kad prieš juos fiziškai arba psichologiškai smurtaujama. Žinoma, yra ir vaikų, kurie bando šauktis pagalbos ir sako, kad jiems yra blogai“, – kalbėjo A.Balčiūnienė.
„Ką mes žinome apie problemines šeimas? Jeigu šeima uždirba pinigėlių, eina į darbą, jeigu turi namuose gražius baldus, tai nereiškia, kad jie nėra probleminiai. Būna šeimų, kur nėra finansų, jau jos yra probleminės, bet kartais tose šeimose, kur yra skurdas, taip pat yra ir begalinė tėvų meilė. O tose šeimose, kur tarsi yra saugi aplinka, ten yra labai daug psichologinio smurto, daug griežtų taisyklių, kurios žaloja augantį vaiką“, – taip pat pridūrė moteris.
Dažnai turtingesnėse šeimose vaikas gali būti net smarkiau suluošinamas. „Aš drįsčiau teigti, kad daugiavaikės šeimos, tos, kurios turi nepriteklių, ten dažniausiai vaiko meilė būna pakankama. Aš nevadinčiau tų šeimų probleminėmis. Asmeniškai pažįstu ne vieną tokią šeimą, kur galimybės yra didžiulės, kur prabangūs namai, mašinos, bet prieš vaikus yra smurtaujama ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, nes tėvai yra užaugę tokiomis sąlygomis. Jie mano, kad reikia viską „išmušti“, „išmuštruoti“ ir pan. Vaikai nėra mūsų nuosavybė“, – kalbėjo R. Kėvalas.
Labiausiai sukrėtė paskutiniai įvykiai
Paprašytas apibendrinti praėjusius metus, gydytojas sakė, kad tragedijų buvo daug, tačiau ateityje jų taip pat bus. „Tragedijų mes turime ir turėsime, tik kaip tos tragedijos yra sprendžiamos. Šiuo metu sisteminis poveikis yra visiškai kitoks, tarnybos reaguoja žaibiškai, socialiniai darbuotojai dirba fantastiškai. Sukrėtė paskutiniai 2 atvejai. Aš dar niekada nepamenu, kad vienu metu gulėtų du sukrėsti kūdikiai, kaip sakant, dublis. Tokio aš nepamenu“, – liūdnai kalbėjo R. Kėvalas.
„Vaikai liko gyvi, buvo atliktos sunkios operacijos. Kiek žinau, jie grąžinti į tas pačias šeimas. Aš nežinau, ką jie ten aiškina“, – atsiduso R. Kėvalas. „Žinoma, kad man gaila. Tas vargšas kūdikėlis, vos kelių mėnesių, o ant jo kūno – mėlynės, lūžęs raktikaulis, atšokusi tinklainė, išsiliejęs kraujas. Kaip taip galima? Mes kartais gailimės beglobio šuniuko ar kačiuko, kas irgi skaudu, o čia juk vaikas. Kaip taip galima?“
Daugiau naujienų skaitykite čia.
