Dauguma žinomų Lietuvos žurnalistų yra aktyvūs socialinių tinklų dalyviai, nevengiantys kritiškų pasisakymų ir sudarantys įspūdį, kad žurnalistai turi galimybę drąsiai reikšti savo mintis. Tačiau žurnalistų elgseną ne tik profesinėje, bet ir viešojoje erdvėje riboja tiek etikos kodeksas, tiek profesiniai standartai.
Buvo grubių pažeidimų
„Viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams, socialinių paskyrų valdytojams tam tikra apimtimi taikomas Visuomenės informavimo įstatymas, o žurnalistams keliami dar aukštesni reikalavimai, privalu paisyti ir Visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų“, – sako Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos inspektorė Gražina Ramanauskaitė.
Inspektorės įsitikinimu, dažniausiai koją pakiša pati socialinės erdvės paskirtis, jai labiau būdinga nuomonės raiška. „Noras išsiskirti, atkreipti į save dėmesį, pritraukti didesnį sekėjų ratą – pagrindiniai pažeidimų rizikos faktoriai“, – teigia ji. Pagrindinės rekomendacijos, kurių turėtų paisyti žurnalistai yra patarimas „neperžengti kritikos ribų, paisyti pagarbos žmogui principų, prieš skelbiant informaciją, atkreipti dėmesį, jog žurnalistų retorika gali daryti įtaką sekėjų, ypač nepilnamečių elgesį“.
G. Ramanauskienės teigimu, pastaruoju metu ypač daugėja skundų dėl pažeidimų socialiniuose tinkluose, tačiau žurnalistai nėra pagrindiniai tokių skundų subjektai. „Tačiau buvo atvejų, kuomet buvo skundžiami ir žurnalistai, o Tarnyba yra konstatavo grubius Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus“, – sako G. Ramanauskienė.
Vidinės taisyklės
Pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, kiekvienam žurnalistui labai svarbu pačiam įsivertinti bendravimo socialiniuose tinkluose ribas, tą padaryti gali padėti tiek etikos komisijos rekomendacijos, tiek ir vidinės redakcijų taisyklės.
„Dalis redakcijų turi savo vidinę politiką, kuri apibrėžia žurnalistų saviraišką socialiniuose tinkluose. Dauguma redakcijų neabejotinai nori, kad jų žurnalistai kuo plačiau veiktų socialiniuose tinkluose, kad populiarintų jų veiklą, dalintųsi savo parengtomis publikacijomis. Antra vertus, jei žurnalistas peržengia profesinių standartų ribas – tai kenkia ne tik jam, bet ir žiniasklaidos priemonei, kurią jis atstovauja“, – sako D. Radzevičius.
Akivaizdu, kad žurnalistai visais klausimais turi savo nuomonę – nuo politikos iki maisto, tačiau jos viešinimas žurnalistams kelia žymiai didesnę atsakomybę, nei eiliniams internautams.
„Eilinio piliečio saviraiškos ribos yra gerokai platesnės, nei žurnalisto, nors dažnai susidaro priešingas įspūdis. Dalis žurnalistų, tiesą sakant, net pavydi žmonėms, kad jie gali laisviau pasisakyti vienu ar kitu klausimu. Bet dalis – nesusituri ir turi ne itin malonių pasekmių“, – sako D. Radzevičius.
Žurnalistams – daugiau atsakomybės
D. Radzevičiaus įsitikinimu, nors kolegos ir bando argumentuoti, kad socialiniai tinklai yra jų asmeninė erdvė, kurioje galima laisvesnė raiška, taip nėra. „Žurnalistas socialiniuose tinkluose vis tiek yra žurnalistas. Jis save pristato, kaip žurnalistą, nurodo savo darbovietę, redakciją, jo sekėjams yra žinoma, kad jis ten dirba, todėl išvengti sąsajų su profesija – neįmanoma“, – sako D. Radzevičius.
Jo teigimu, ypač atsakingai turėtų elgtis naujienų žurnalistai, kuriems ypač aktualu išlaikyti objektyvumo, nuomonės subalansuotumo kriterijus. „Labai ryškios, spalvingos, radikalios nuomonės „už“ ar „prieš“ sukels rimtų abejonių dėl tokio žurnalisto objektyvumo, mažins pasitikėjimą tiek juo, tiek pačia žiniasklaidos priemone“, – apie peržengtų ribų grėsmės sako D. Radzevičius.
Pasak jo, po tokių pasisakymų žurnalistas rizikuoja sugriauti ne tik auditorijos, bet ir pašnekovų pasitikėjimą, dalis žmonių nebenorės kalbėtis su tokiu žurnalistu, dalintis su juo informacija. Todėl žurnalistui dažnai tenka rinktis, ar išlikti profesionalu, ar išsakyti savo nuomonę „visam pasauliui“.
„Jei žurnalistas pakankamai profesionalus ir kūrybiškas, jis ras, kaip išsakyti savo nuomonę nepažeisdamas standartų, kultūringai, bet įžeidinėjimų ar atvirkščiai – pernelyg didelių pagyrų“, – įsitikinęs D. Radzevičius.
Provokuoti visuomenę
Antra vertus, D. Radzevičius atkreipia dėmesį ir į dar vieną žiniasklaidos teisę ir pareigą – provokuoti visuomenę.
„Europos žmogaus teisių teismas įtvirtino šią žurnalistų teisę, kuria jie ne tik gali, bet ir privalo pasinaudoti, jei nori atkreipti didesnį visuomenės dėmesį į aktualią problemą“, – sako D. Radzevičius. Tad auditorijos turėtų tolerantiškiau žiūrėti į drąsias, provokuojančias antraštes, aštresnius komentarus, kitą saviraišką.
„Šiuo metu pastebima tendencija, kad žiniasklaida šiek tiek piktnaudžiauja šia teise. Kartais be pagrindo utriruoja, šaržuoja, yra ciniška, vulgari. Tačiau tokios priemonės pateisinamos, jei reikia atkreipti dėmesį į išties svarbius, daugeliui žmonių aktualius klausimus“, – sako LŽS pirmininkas.
D. Radzevičius įsitikinęs, kad žurnalistui išties nėra lengva laviruoti tarp dviejų polių – iš vienos pusės jį riboja etika ir profesiniai standartai, iš kitos pusės provokuoja teisė pasisakyti aštriau, kritiškiau, šokiruoti. „Suderinti pavyksta tiems, kurie yra tiek profesionalūs, tiek kūrybiški“, – linki D. Radzevičius.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui: „Šiuolaikinės žiniasklaidos vaidmuo visuomenės sąmoningumo didinimui“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
