XIX-XX a. sandūroje visame pasaulyje ėmus bruzdėti darbininkams, neatsiliko ir Lietuva. Lietuviai darbininkai ėmė reikalauti geresnių darbo sąlygų, didesnių atlyginimų, socialinės apsaugos. Siekdami valdžią reaguoti į darbo judėjimo keliamus reikalavimus, darbininkai streikuodavo. Na, o vienas didžiausių (jei ne pats didžiausias) streikas įvyko 1936 metais, laikinojoje sostinėje Kaune.
Kai Kamberio lentpjūvėje 1936 m. birželio 15 d. jos darbuotojas Antanas Kranauskas nušovė lentpjūvės savininką, o po to nusišovė pats, iš karto buvo aišku, jog šis įvykis tikrai susilauks atgarsio visuomenėje. Todėl Kauno policija buvo numačiusi A. Kranausko laidotuvių eisenos maršrutą. Deja, laidotuvių dalyviai nesilaikė numatytos tvarkos, policija ėmėsi skirstyti bruzdančius žmones. Neramumų malšinimas pareikalavo vienos aukos, taip pat buvo sužeistų procesijos dalyvių bei policininkų. Tiriant įvykį gauta žinių, jog darbininkai rengiasi visuotiniam streikui. Siekiant užkirsti kelią tolesniems neramumams, Kauno karo komendantas išleido įsakymus, apribojančius pėsčiųjų judėjimą pagrindinėse Kauno gatvėse bei liepiančius vengti žmonių sanbūrių. Uždrausta uždaryti krautuves bei nutraukti darbą dirbtuvėse ir įmonėse. Įvesta komendanto valanda. Tokia padėtis galiojo tris dienas.
Karo komendanto įsakymų nebuvo besąlygiškai laikomasi. Birželio 18 d. prasidėjo visuotinis Kauno darbininkų streikas. Dalyvavo Kamberių, Levino, Dinerio lentpjūvių, „Metaliuminium“ dirbtuvių, „Stiklo“, „Metalo“, „Drobės“, „Vienybės“, „Lietmedžio“, „Cotton“, „Ringuvos“, „Audimo“, „Tilkos“ ir kitų fabrikų bei dirbtuvių darbininkai ir smulkūs tarnautojai, kurie metę darbus kolonomis patraukė link miesto centro. Darbininkai demonstracijoje, kurioje galėjo dalyvauti ~30 000 žmonių, kėlė reikalavimus nubausti policijos viršininką Nakutį, kuris darbininko A. Kranausko laidotuvių metu policijai davė nurodymą šaudyti į darbininkus; paleisti streiko išvakarėse suimtuosius darbininkus; duoti laisvę profesinėms sąjungoms; nustatyti ne mažesnį kaip 5 litų uždarbį į dieną darbininkams; įvesti 8-ių valandų darbo dieną; panaikinti vakarinį viršnorminį darbą; pagerinti darbo sąlygas; apmokėti už streiko ir 1936 m. pavasario potvynio metu nedirbtas dienas ir t. t. Streikuojančiuosius ašarinėmis dujomis bei vandens srove bandė vaikyti policijos ir ugniagesių pajėgos. Buvo sužeistųjų, nemažai streiko ir demonstracijos dalyvių suimta.
Oficioze „Lietuvos aidas” birželio 20 d. pasirodė straipsniai, ginantys Lietuvos vyriausybę bei smerkiantys nepaklūstančius įsakymams bei įstatymams. Tai matyt buvusi paskutinė galimybė siekiant išvengti neramumų – stengtis paveikti gyventojus moraliniu spaudimu. Asmenys, einantys prieš valstybės tvarką, jau titulinio puslapio straipsnio antraštėje vadinti „visuomenės kenkėjais“. Visas straipsnis skirtas gynimuisi nuo protestuojančiųjų mestų kaltinimų, valdžios veiklos darbininkų naudai apžvalgai, neramumų iniciatorių smerkimui bei pažeminimui. Be to, už neramumuose žuvusį atsakomybė primesta patiems demonstrantams, o visi Kauno įvykiai pateikti kaip pavyzdys, jog valdžia turi atitinkamų priemonių numalšinti neramumams, kad ir iš kur jie kiltų. Toks pareiškimas netiesiogiai reiškė gresiančias sankcijas bet kokio pobūdžio judėjimams, kvestionuojantiems valstybės politiką ar nukreiptiems prieš esamą valdžią.
Vakariniame birželio 20 d. „Lietuvos aido” numeryje išreikštas nusistebėjimas Kauno įvykiais, aiškinta, jog nėra priežasčių darbininkams streikuoti: valdžia puikiai dirba savo darbą, darbininkų reikalais rūpinasi atsakingos institucijos. Labai nedidelė streikavusiųjų dalis, anot straipsnio, galėjo skųstis prastomis gyvenimo sąlygomis. Streikuotojai paprašyti nuo birželio 22 d. grįžti į darbą, o už streiko dienas sugrįžusiems pažadėta atlyginti, mat „darbininkai streikavo suklaidinti”. Taigi, kad ir kokia buvo neramumų Kaune kaina, ją sumokėti buvo verta. Pareikalavus beišimtinio darbo apsaugos įstatymo vykdymo, daugiau teisių Darbo Rūmams suteikimo, aktyvių darbininkų judėjimo narių papildomos apsaugos nuo atleidimo iš darbo, Vidaus Reikalų Ministras teigė esąs linkęs dėrėtis šiais klausimais, taip pat pasižadėjo nutraukti nemokamų atostogų praktiką bei pakeisti įstatymus taip, kad darbininkui apie gresiantį atleidimą iš darbo būtų pranešama iš anksto.
Parengta pagal to laikmečio spaudą
