Kauno rajone, Raudondvaryje, gimęs ir augęs gabus kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, ugdytojas prof. Juozas Naujalis (1869-1934 m.) buvo išraiškinga ir uoli asmenybė. Minint 150-ąsias jo gimimo metines, prisiminkime svarbiausius epizodus iš muziko gyvenimo.
Šeima
Vinco Naujalio ir Justinos Neimontaitės šeima gyveno šalia Raudondvario bažnyčios, parapijos namuose, mat vyras dirbo zakristijonu ir dvaro dažytoju. Šeima sulaukė keturiolikos vaikų (išgyveno penki), Juozas buvo jauniausias. Kartais tėvas pasiimdavo mažąjį į savo darbą – grafo Benedikto Tiškevičiaus dvarą Raudondvaryje.
„Dvaras viliojo Juozuką savo neregėtomis įdomybėmis. Šiltnamiuose ištisą žiemą žydėjo gėlės, rūmuose krėsdavo pokštus beždžionės. Rūmuose blizgėjo parketai, krištolinės liustros, nuo sienų žvelgė didingi nepažįstamų žmonių portretai, akį traukė tolimų kraštų vaizdai. Grafas nuolat keliaudavo, parsiveždamas į savo dvarus brangenybių iš įvairių pasaulio kraštų“, – rašoma knygoje „Juozas Naujalis: straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą“ (sud. O. Narbutienė).
Kad nusigautų į pradinę Romainių mokyklą, J. Naujalis kasryt keldavosi keltu per Nevėžį ir kopdavo į Romainių kalną. Baigęs mokyklą ir gavęs grafo B. Tiškevičiaus finansinę paramą, 15-metis J. Naujalis išvyko mokytis į Varšuvos muzikos institutą. Beje, grafo suteikta stipendija siekė 18 rublių/mėn.
Varšuvoje J. Naujalis ne tik sėkmingai mokėsi, bet ir susipažino su būsima žmona, lenkų kunigaikštytės Florentinos Oginski-Kontrimovič-Kryt dukra Monika Kryt ir prieš tėvų valią susižadėjo. Tuomet vaikinui buvo 19, o merginai 15 m. Vėliau jie susituokė ir sulaukė bei užaugino 5 vaikus: sūnus Zigmą, Juozą, Tadą bei dukras Jadvygą ir Zofiją.
Vargonininkas
Po studijų, 1890 m. J. Naujalis grįžo į Lietuvą, dirbo Vabalninko, vėliau Rietavo miesteliuose, kol galiausiai sugrįžo į Kauną. Nuo 1892 m. iki gyvenimo pabaigos (net 42 m.!) Kauno arkikatedroje dirbo vargonininku. Nors tai laikyta geriausia vargonininko darbo vieta Lietuvoje, tačiau alga nebuvo didelė – už kasdien grojamas 6 mišias, vakarines pamaldas, darbą su choru – per mėnesį gaudavo 15 rublių, tad prie algos prisidurdavo vesdamas privačias pamokas, ėmėsi ugdyti jaunuosius vargonininkus ir choro dirigentus, subūrė Kauno berniukų chorą.
Tiesa, gabius vaikus jis mokė veltui, o nepasiturinčiuosius dar ir remdavo. Pas jį mokėsi tokie vėliau išgarsėję muzikai kaip Stasys Šimkus, Aleksandras Kačanauskas, Konradas Kaveckas, Julius Štarka ir kt.
1894 m. jis pusmetį Vokietijoje mokėsi grigališkojo giedojimo, po šių mokslų žadėta vargonininko algą arkikatedroje pakelti iki 50 rublių./mėn.
1909-1910 m. J. Naujalis leido pirmą lietuvišką muzikinį laikraštį „Vargonininkas“, kuriame drąsino vargonininkus kovoti už savo teises, kunigų savivaliavimą, taip pat ten skelbė giesmes, rašė recenzijas, apžvalgas. Teigiama, kad dalis dvasininkų net draudė savo bažnyčios vargonininkams šį laikraštį skaityti. J. Naujalis bendradarbiavo spaudoje, pasirašinėdavo slapyvardžiu Senis vargonininkas.
„Daina“
1898 m. J. Naujalis savo bute įkūrė slaptą „Dainos“ chorą, kuris 1904 m. virto draugija ir gyvavo iki 1940 m. Pasakojama, kad sukūręs naują dainą, pirmiausią ją pagrodavo susirinkusiesiems savo buto salone, įsijungdavo ir svečiai, pamažu taip susibūrė draugija „Daina“. Rengti slapti lietuviški vakarai, gegužinės. 1903 m. pradžioje Savanorių pr. (tuom. Raudonosios Armijos nr. 33, Eidrigevičiaus namuose) vykęs susitikimas buvo itin slaptas.
„Sutemus prie kiekvieno užsirašiusiojo į pobūvį durų privažiuodavo vežikas su rogėmis ir tamsiomis Kauno gatvėmis nuveždavo prie kažkokių vartelių. Čia išlipusį pasitikdavo vienas iš rengėjų ir įsivesdavo į medinį namuką su sandariai uždarytomis langinėmis, o vežikas tuo tarpu važiuodavo atvežti kito svečio. (…) Vakarą pradėdavo choras, vėliau buvo sakomos prakalbos, deklamuojama. Čia pat buvo bufetas, stovėjo gramofonas su didele žalia triūba“, – rašoma knygoje „Juozas Naujalis: straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą“ (sud. O. Narbutienė). 1904 m. tokiame vakare Nemuno ir Neries santakoje (buv. Gineitos bute) dalyvavo jau beveik šimtas žmonių.
Kai J. Naujalis su šeima vasarą iškeliaudavo ilsėtis į Lampėdžius, pasisvečiuoti garlaiviu iš paskos atplaukdavo ir „Dainos“ choras, tuomet visi žygiuodavo į miško gilumą dainuoti. Viešas kolektyvo debiutas įvyko 1905 m. kovo 5 d. Kauno miesto teatre. Į sceną choras „Daina“ lipo po Keturakio spektaklio „Amerika pirtyje“, pasirodymas sulaukė gausių publikos ovacijų.
200 kūrinių
Garsus muzikas 1905 m. Senamiestyje (Rotušės a.) įsteigė lietuvišką knygyną, kuriame būdavo galima įsigyti knygų, laikraščių, žurnalų, natų. Daug knygų siųsta į provinciją, Rusijos gilumą, Ameriką. Kad laikraščiai klientus pasiektų sparčiau – samdyti išnešiotojai. Beje, pirmas laikraščių išnešiotojas Ruška su visais laikraščiais prapuolė it skradžiai į žemę.
1919 m. J. Naujalis įsteigė muzikos mokyklą ir tapo jos direktoriumi. Vėliau Kauno muzikos mokykla perorganizuota į konservatoriją. Joje J. Naujalis vadovavo vargonų klasei bei dėstė choralą ir tapo pirmuoju Kauno konservatorijos profesoriumi.
1924 m. su J. Naujalio dirigavimo lazdelės mostelėjimu, pradėta pirmoji lietuvių Dainų šventė. Dirigentu jis buvo ir 1928 bei 1930 m. vykusių visos Lietuvos Dainų švenčių metu. Pažymėtina, kad J. Naujalis koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (JAV ir kt.).
Per visą gyvenimą J. Naujalis sukūrė apie 200 skirtingo žanro kūrinių, tarp jų: simfoninę poemą „Ruduo“, dainas Maironio žodžiams „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Jaunimo giesmė“ ir daugelį kitų, taip pat mišių, giesmių, kitų kūrinių.
Įvertinimas
Pabaigoje – kelios įdomybės. J. Naujalis teigė, kad muzikos pagalba siekia stiprinti lietuvių tautinę savimonę. Spaudos draudimo laikotarpiu jis mokydavo chorą dainuoti pasaulietines dainas, slėpdavo knygnešių atneštas knygas savo namuose. Įdomu, kad J. Naujalis mėgo auginti ir prižiūrėti gėles, namuose jų buvo labai daug. Taip pat mėgo gamtą, vaikštinėdavo Nemuno krantine, stabtelėdavo Santakoje, į kurią, beje, dažnai atkulniuodavo su bičiuliu Jonu Mačiuliu-Maironiu.
Vienas pirmųjų profesinės muzikos kūrėjų J. Naujalis buvo įvertintas garbingais apdovanojimais: 1928 m. apdovanotas Lietuvos savanorių bei Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais, už bažnytinės muzikos kūrinius 1929 m. jam įteiktas Italijos „Karūnos“ ordinas, už ypatingus nuopelnus Lietuvai 1930 m. įteiktas LDK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas.
Jo vardas įamžintas Kaune: Kęstučio gatvėje stovi J. Naujalio vardo muzikos gimnazija, Vilijampolėje ir Raudondvaryje yra J. Naujalio gatvės, Muzikinio teatro sodelyje stovi paminklinis biustas „Juozas Naujalis“ (skulpt. Mindaugas Šnipas), šalia gimtosios sodybos vietos Raudondvaryje stovi paminklas (skulpt. Leonas Žuklys, arch. Gediminas Baravykas), Raudondvario pilyje veikia speciali šio muziko ekspozicija, rengiami jo vardo chorų ir dirigentų konkursai.
Amžino poilsio J. Naujalis atgulė Petrašiūnų kapinėse.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: laikinosios sostinės atminties metai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
