„Odos dujų analizatorius“. Taip keistai vadintas prietaisas, kuriuo buvo tikrinama Kauno „Žalgirio“ krepšininkų sveikata ir perspektyvos, kai klubą valdė Vladimiras Romanovas.
Vieni paklusdavo keistiems savininko norams, kiti juokdavosi, o Paulius Jankūnas buvo bene vienintelis, kuris atsisakė tikrintis ir taip ganėtinai supykdė V. Romanovą. Jono Miklovo knygoje „Aš – stebuklas, Jūs nepastebėjote?“ – 2008-2013 m. Kauno „Žalgirio“ gyvenimas, kuris iki šiol buvo žinomas tik siauram žmonių ratui.
Ištrauka iš knygos „Aš – stebuklas, Jūs nepastebėjote?“
Vos tik pasibaigus sezonui, žaidėjai buvo pakviesti pasitikrinti sveikatos niekada nematytu prietaisu. „Aparatas kaip sukamas telefonas. Du sukami telefonai“, – paaiškino Mantas Kalnietis. „Videomagnetofonas“, – savo nuomonę turėjo Dainius Šalenga. „Toks kaip savaeigis siurblys“, – palygino Povilas Butkevičius.
Įvairiausiais vardais tarp krepšininkų vadintas daiktas turėjo oficialų pavadinimą – „Čereskožnij gaza analizator“ („Odos dujų analizatorius“). Į jį kišami ir ant skylučių dedami pirštai: iš pradžių tai daroma ant specialios plėveles, o po to pirštai dar kartą kišami jau be plėvelės. Kiekvienas pirštas „atstovauja“ skirtingam žmogaus kūno organui ir pagal pirštų padukų parodymus nustatoma fizinė, emocinė ir psichologinė būsena.
V. Romanovas šiuo aparatu ir jo galimybėmis susižavėjo, kai šis esą išgydė ligą, negalėtą nustatyti net ligoninės, kurioje tuo metu verslininkas gulėjo, gydytojų. Esą šis išradimas parodė, kad V. Romanovo bėdos slepiasi prostatoje ir jo būklė iš karto pasitaisė.
„Visos bėdos praėjo be gydymo, svarbu, padarė tyrimus“, – legendą apie aparato atsiradimą V. Romanovo gyvenime pasakojo „Žalgirio“ gydytojas Robertas Narkus. Pagal pareigas jam buvo pavesta susipažinti su „Odos dujų analizatoriaus“ veikimu ir išmokti jį pritaikyti komandos veikloje.
Aparato parodymus analizuodavo iš Maskvos atvykdavęs informatikas. Į jo į kompiuterį persikeldavo pirštų parodymai ir maždaug per valandą sistema pateikdavo išvadas apie tikrinamojo būklę.
V. Romanovas norėjo, kad „Žalgirio“ gydytojas išmoktų dirbti su šiuo aparatu savarankiškai, todėl rusas savaitę mokė „Žalgirio“ gydytoją. Nors iš pradžių į šią sistemą stengėsi žiūrėti ne skeptiškai, o atviromis akimis, jos pateikiami rezultatai R. Narkui nedavė jokio loginio paaiškinimo.
„Tuo metu mūsų komandoje buvo Sigitas Kavaliauskas, fizinio rengimo treneris. Jis – lengvaatletis, dar šokinėjo, gerindavo Lietuvos rekordus, sportavo. O aš 35 metus nei lakstau, nei nieko, rūkau, vos į antrą aukštą užlipu, pavargstu. Darėme tyrimus ir rezultatai parodė, kad Kavaliauskas – net ne sportininkas, o aš esu stipriausias ir psichologiškai, ir fiziškai“, – sakė R. Narkus.
Tą pačią išvadą kaip S. Kavaliauskui netradicinės medicinos aparatas parodė ir Donatui Motiejūnui. Tada 19 metų puolėjas rinkosi sau naują karjeros stotelę ir „Žalgiris“ buvo vienas iš variantų.
Netradicinis V. Romanovo testas parodė, kad iš D. Motiejūno krepšininko nebus ir šis galiausiai nusprendė keltis į „Benetton“. „Odos dujų analizatoriaus“ parodymai gal ir nebuvo esminis veiksnys, lėmęs D. Motiejūno pasirinkimą, bet jis tikrai ir nepadėjo „Žalgiriui“.
„Nepajėgus“ sportui, anot pirštų tyrimo, buvo ir J. Mačiulis. V. Romanovas dar pagrasino parodymų rezultatus nusiųsti naujajai J. Mačiulio komandai, Milano „Olimpia“, kad ši žinotų, su kuo susideda.
Tuo metu Dariaus Šilinskio rezultatai išgąsdino net patį prietaiso ekspertą. Esą, aukštaūgio rodikliai tokie blogi, kad jį turėtų būti apsėdusios suicidinės mintys. „Kaip jis dar nenušoko nuo kokio tilto?“ – klausė informatikas iš Maskvos.
„Kitam žaidėjui parodė, kad yra problemų su nugara, – pasakojo R. Narkus. – Vadinasi, reikia eiti pas osteopatą. Žaidėjas nejaučia jokių skausmų, bet liepia eiti. Nuvedi pas tą osteopatą, o jis sako, kad nėra jokių problemų ir jis į nugarą nelįs, nes tik blogiau padarys. Vadinasi, sako Romanovas, blogas tas osteopatas.“
Įsibėgėjus sezonui ir, priklausomai nuo komandos rezultatų, šiais tyrimais krepšininkai buvo tikrinami netgi taip dažnai kaip kas 2 savaites. Siekdami varžytis visur, kur tik įmanoma, žaidėjai prisigalvodavo įvairiausių „taktikų“, galinčių pagerinti aparato parodymus. Pavyzdžiui, kuo švelniau padėti pirštus ant prietaiso skylučių.
Visgi bet kokius loginius prietaiso paaiškinimus sugriaudavo Martynas Pocius. Per nelaimingą atsitikimą paauglystėje jis neteko viduriniojo kairės rankos piršto, todėl buvo išskirtinis šių tyrimų dalyvis. Lyg tyčia, pirštas, kurio M. Pocius neturėjo, pagal prietaiso veikimo principus turėdavo rodyti širdies veiklą. Ką tuomet parodydavo aparatas? Kad M. Pociaus širdis veikia be priekaištų.
„Tą aparatą sukūrė biofizikas, bet jokioje šalyje jis nėra patvirtintas, – vėliau sužinojo R. Narkus. – Kiek klausinėjau draugų ir pažįstamų Rusijos komandose, niekas tokio dalyko nežinojo. Gal kažkas jį naudojo Baltarusijoje, bet apskritai niekas su tokiu dalyku nedirbo.“
„Odos dujų analizatoriaus“ veikimui aprašyti buvo išleista net knyga, kurią R. Narkus atidžiai perskaitė. Knygos autoriai tikino, kad visi gydymai nuo problemų yra masažas, baseinas, poilsis. O jeigu kas neaišku, kreiptis pas specialistus, gydytojus.
Tai, kad šis aparatas neparodo absoliučiai nieko, „Žalgirio“ žaidėjai įsitikino gana greitai. P. Jankūnas buvo tas, kuris iš karto netikėjo, kad toks prietaisas gali būti naudingas, ir atsisakė juo tikrintis. Nors tokių žaidėjų vėliau buvo ir daugiau, 2009-ųjų vasarą „Žalgirio“ kapitonas buvo bene vienintelis, nepaklusęs nurodymui ir taip stipriai supykdęs klubo savininką.
„Nesitikrinau pirštų, todėl mano aura buvo bloga“, – prisimindamas šią istoriją po aštuonerių metų, kalbėjo P. Jankūnas.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
