Kitąmet Kaunas sulauks dar daugiau dėmesio – 2019-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Laikinosios sostinės metais, nes lygiai prieš šimtą metų į Kauną iš Viniaus ėmė keltis svarbiausios Nepriklausomybę atkūrusios valstybės įstaigos, ministerijos, įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia. Kaunas per gerą dešimtmetį tapo svarbiausiu valstybės vystymosi centru, tačiau tam pasiekti prireikė nemažai pastangų ir prie to, kaip dabar, taip ir anuomet, itin daug prisidėjo Kauno miesto vadovai.
Neabejotinai bene ryškiausią pėdsaką Kauno suklestėjime Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu paliko tuo metu miestui vadovavęs burmistras Jonas Vileišis. Šių laikų Kauno atsigavimo paralelę drąsiai galima išvesti su tiesioginiuose mero rinkimuose prieš ketverius metus išrinktu Visvaldu Matijošaičiu. Kaip anuomet, taip ir dabar, didžiausias dėmesys tenka miesto tvarkymo darbams, tik jų mastai ir pobūdis – gerokai skiriasi. Apie J. Vileišio nuopelnus Kaunui portalo „Kas vyksta Kaune“ autorei Skirmantei Javaitytei pasakoja Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita.
Skaudino kritika Kaunui
Pradėjus Kaune kurti Laikinąją sostinę 1921 m. nuspręsta įsteigti burmistro (miesto vadovo) pareigybę, o pirmuoju Kauno burmistru paskiriamas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, visuomenės bei politikos veikėjas Jonas Vileišis, kuris miestui vadovaus lygiai dešimtmetį, per kurį Kaunas suklestės ir taps europinio lygio miestu.
Pasak muziejininko, J. Vileišis tuo metu itin skaudžiai išgyveno miesto atsilikimą nuo kitų Europos sostinių. Ką jis rado atėjęs vadovauti miestui? Nebuvo miesto vandentiekio, kanalizacijos, gatvės negrįstos, o ir viešas susisiekimas – tik konke (arklinis tramvajus) arba vežikų karietomis.
J. Vileišio dukra Rita knygoje „Tolimi vaizdai. Signataro dukters atsiminimai“ (p. 39) rašo: „Vežikų dengtos karietos, o žiemą rogės stovėdavo išsirikiavusios Mickevičiaus gatvėj, prie Laisvės alėjos kampo. Aš vengdavau pro juos eiti – man nepatiko ta nešvara ir kvapas, o ir vežikų išvaizda: dažnai barzdoti, apšepę, su ilgais, juodais apsiaustais. Arkliai buvo liesi ir neprižiūrėti, o po jų kojomis striksėjo žvirbliai tikėdamiesi, kad iš maišo, užmauto ant arklio galvos, ir jiems nubyrės kiek avižų. Šaltą žiemos dieną vežikai bandė sušilti skeryčiodami rankomis ir mušdami sau į krūtinę, o gal ir vieną kitą gurkšnį degtinės nugerdami. Namai Kaune buvo žemi, nes Kaunas ilgus metus buvo rusų tvirtovė, kur aukštesnius negu dviejų aukštų namus buvo draudžiama statyti. Buvo tik keli aukštesni namai: Seimo rūmai, kai kurios gimnazijos, vienuolynai, bažnyčios, ir jei ne jie – Kaunas būtų buvęs panašus į didelį kaimą.“
Atskirtis ypač pasimatė, kai vokiečiai Pirmojo pasaulinio karo metu žygiuodami į Rusiją, pirmiausiai užėmė Lietuvą ir jos būklę išnaudojo propagandai, teigė, kad tai necivilizuotas kraštas ir jie kels čia kultūrą. „Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių žurnalistai net rašė, kad šis kraštas turbūt mažai pasikeitė, kai jų protėviai čia žygiavo (kryžiuočiai XIV a.). J. Vileišis skaudžiai tą išgyveno ir užsibrėžė tikslą – miestą pakeisti neatpažįstamai ir paversti europinio lygio sostine“, – pasakoja Kauno miesto muziejininkas S. Jazavita.
Kaip rodo faktai, jam tai padaryti pasisekė su kaupu: JAV lietuvių keliautojai lankęsi Kaune XX a.- 3 deš. pr. ir darkart atvykę 4 deš. pab. – pastebėjo neįtikėtinus miesto pokyčius.
Siekė Kauną paversti moderniu miestu
Pasak muziejininko S. Jazavitos, prieš tai gyvenęs JAV J. Vileišis pasisėmė idėjų kaip vyksta efektingos statybos, matė daug pasaulio, Europos, tad siekė Kaune atlikti infrastruktūros pokyčius, juk jo burmistravimo pradžioje Kaune tebuvo 13 asfaltuotų gatvelių.
Po jo darbo dešimtmečio Kaune buvo jau 403 gatvės bei pastatyti 3 gelžbetoniniai tiltai, vienas pavadintas jo brolio Petro Vileišio vardu; aikštės apsodintos gėlynais, sutvarkyti parkai; pradėjo veikti funikulieriai; įkurtas universitetas, teatras; Kaune surengta pirmoji Dainų šventė Lietuvoje (1924 m.); mieste pradėjo kursuoti viešieji autobusai; įvesta kanalizacija (1928 m.), vandentiekis (1931 m.).
Tarpukariu, šalia Nemuno salos veikė vandens taksi. Didelį dėmesį burmistras skyrė gaisrų saugai, nes miestas dažnai degdavo. Stipriai kovojo su užkrečiamomis ligomis mieste, nešvara.
J. Vileišio valdymo metu Kaunas stipriai išsiplėtė, apie 1919-1923 m. prie miesto prijungti 8 mikrorajonai (Vilijampolė, Žaliakalnis, Ž. Šančiai, dalis Aleksoto ir kt.).
Pabrėžtina, kad iš pradžių J. Vileišis burmistru dirbo be algos, o gavęs ją – neretai išdalindavo draugijoms, redakcijoms, nepasiturintiesiems. Dukros atsiminimuose išlikęs epizodas, kaip kartą daugiavaikės šeimos tėvui paprašius surasti darbą, kas tuomet Kaune nebuvo lengva, J. Vileišis žmogui negalėjo pasiūlyti darbo, tad atidavė visus savo pinigus.
Istorikas S. Jazavita neabejoja, jei Kaunas nebūtų tapęs Laikinąja sostine tarpukariu, jis būtų sulaukęs žymiai mažiau dėmesio „Tapimas laikinąja sostine lėmė stiprų miesto šuolį į priekį. 1922-1929 m. Kaune pastatyta daugiau kaip 3,7 tūkst. pastatų, įsteigtas Lietuvos universitetas, muziejai, teatrai, kultūros įstaigos, ligoninės ir kt.“, – akcentavo S. Jazavita.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kaune pastatyta nemažai moderniosios architektūros pastatų, reikšmę išlaikiusių iki dabar, dar vadovaujant J. Vileišiui – Lietuvos banko rūmai, Teisingumo rūmai (dabartinė Filharmonija), Centrinis paštas, Ugniagesių rūmai; po jo vadovavimo – Vytauto Didžiojo karo muziejus su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, Karininkų ramovė, Kristaus prisikėlimo bažnyčia, Kauno klinikos, Sporto halė ir kt.
Muziejininkas S. Jazavita išskiria šiuos 5 svarbiausius tarpukariu Kaune pastatytus pastatus: Prisikėlimo bažnyčia, turėjusi tapti Lietuvos prisikėlimo simboliu; Karininkų ramovė, Centrinis paštas, Teisingumo rūmai (dabartinė Filharmonija) ir Lietuvos banko rūmai.
Rotušei suteikė „Baltosios gulbės“ vardą
1922 m. Kauno rotušė buvo naujai suremontuota, o išvydęs išdailintą pastatą J. Vileišis Rotušę pavadino „Baltąja gulbe“, šis vardas jai prigijo akimirksniu ir vartojamas iki šiol. „Burmistras mylėjo, puoselėjo Rotušę, net karikatūrose jis vaizduojamas sėdintis ant Rotušės bokšto, ją tvirtai apsikabinęs“, – pažymėjo muziejininkas S. Jazavita.
1938 m. atsirado svarstymas, kad gal reiktų Kaune naują Rotušę statyti, tačiau J. Vileišis sakė, kad tai būtų nereikalingas miesto pinigų taškymasis į šonus ir idėjos pavyko atsisakyti.
Šiuo metu Kauno rotušėje veikiančiame miesto muziejuje įrengtas ir Burmistro kabinetas, kuris yra prie pat didžiosios Rotušės salės antrąjame aukšte. Iš savo kabineto J. Vileišis išeidavo tiesiai į salę, kur posėdžiauti rinkdavosi Miesto taryba, taip pat vykdavo kauniečių renginiai, suvažiavimai. Taryba dirbdavo 8-14 val., išimties tvarka iki 18 val. vykdavo vakariniai posėdžiai.
Rotušės aikštėje būdavo švenčiamos svarbios šventės, tarkim 1919 m. gegužės 15-oji – kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, tuomet Rotušėje iš balkono aukotos Šv. Mišios. Neretai burmistras iš balkono sveikindavo miestiečius, aikštėje anuomet būdavo susirinkę galybė karių, kitų profesijų žmonių, kampuose pastatyti arkliai.
Muziejuje esantis burmistro darbo stalas atkurtas pagal vienintelę išlikusią nuotrauką. Originalių daiktų neišliko, daiktų kopijos atkurtos iš archyvo, tai: burmistrų raštai, knygos, savivaldybės vėliava, liūto skulptūrėlė ant stalo, baldai.
Ant pakabos kabo katiliukas, švarkas ir lazdelė: „J. Vileišis buvo paprastas žmogus, tačiau viešumoje nepasirodydavo be katiliuko, kaklaraiščio, kostiumo, lazdelės. Visi žinojo jo geranorišką būdą – būdavo išdalina pinigus prašytojams, vargšams, nežinia, kaip į tai reaguodavo jo šeima. Tačiau, jis nemėgdavo, kad miesto biudžetą švaistytų, tą stropiai prižiūrėdavo“, – komentavo muziejininkas.
J. Vileišio kelias – nuo JAV iki Kauno
Jonas Vileišis gimė 1872 m. Pasvalio rajone, ūkininkų Vincento ir Agotos šeimoje, buvo jauniausias iš 11-kos vaikų. Baigė Šiaulių gimnaziją, studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, po to – Teisės fakultete. Stažavosi Berlyno, Briuselio, Sorbonos universitetuose.
1900 m. J. Vileišis grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje ir iki 1906 m. dirbo žinomo advokato T. Vrublevskio padėjėju. Taip pat J. Vileišis dirbo nuolat dirbo to metu žiniasklaidoje: iki 1904 m. rašė tekstus „Varpui“ ir „Ūkininkui“, 1905-1906 m. buvo savaitraščio „Lietuvos ūkininkas” redaktorius, 1907–1909 m. leido „Vilniaus žinias“, laikraštį panaikinus dirbo „Lietuvos žinių“ leidėju ir redaktoriumi. 1905 m. buvo Didžiojo Vilniaus Seimo organizacinio komiteto narys, vienas iš Lietuvos mokslo draugijos steigėjų.
Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo pasodintas į Lukiškių kalėjimą ir nuteistas mirties bausme už antivokišką veiklą, vėliau bausmė pakeista koncentracijos stovykla bei sunkiųjų darbų kalėjimu šalia Acheno anglių kasykloje, iš kurios (ar vežant link ten) – pabėgo.
1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais devyniolika narių, J. Vileišis tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Metų pabaigoje dirbo Vidaus reikalų ministru, o sekančiais metais – Finansų.
1919 m. J. Vileišis JAV įkūrė Lietuvos atstovybę, siekė, kad Lietuva būtų pripažinta de jure. Po poros metų Kauno Tarybos kvietimu grįžo iš Amerikos ir buvo išrinktas Kauno miesto burmistru.
Tuo metu burmistrą rinkdavo miesto taryba, o tvirtindavo Vidaus reikalų ministras. Po J. Vileišio Kauno burmistrais buvo Juozas Vokietaitis (1931 m.), Antanas Gravrogkas (1932-1933 m.), Antanas Merkys (1934-1939 m.) ir Steponas Rusteika (1939-1940 m.).
Kauno merai: nuo ubagų karaliaus iki milijonieriaus
Tiesioginiuose mero rinkimuose 2015 m. išrinktas judėjimo „Vieningas Kaunas“ vadovas, verslininkas Visvaldas Matijošaitis yra dešimtasis Kauno meras nuo 1990 m. atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės pradžios ir pirmasis išrinktas miestiečių tiesiogiai, o ne paskirtas miesto tarybos narių.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pirmuoju meru Kaune tuo metu paskirtas vienas iš pirmųjų Sąjūdžio grupių Kaune pirmininkas Vidmantas Adomonis, tiesa, vadovavęs Kaunui labai trumpai – iki 1991. Po jo Kaunui vadovavę merai taip pat išsilaikydavo postuose gana trumpai – vos vienerius ar daugiausiai – trejus metus: a.a. Vilimas Čiurinskas (iki 1992 m.), Arimantas Račkauskas (iki 1995 m.), Rimantas Tumosa (iki 1997 m.), o Alfonsas Andriuškevičius sumušė „meravimo“ rekordą ir galėtų būti pripažintas trumpiausiai Kaunui vadovavusiu politiku – vos tris mėnesius. Jį 1997 m. balandį pakeitęs Henrikas Tamulis šiame poste išsilaiko ketverius (tiek trunka miesto tarybos kadencija) metus ir 2000 m. balandį užleidžia vienam skandalingiausių politikų iš Kauno, Ubagų karaliumi tituluojamam Vytautui Šustauskui. Apie V. Šustauską ir jo valdomą Kauną tuo metu netyla žiniasklaida, tad susidaro įspūdis, kad Ubagų karalius – viena ryškiausių miestui vadovavusių asmenybių, tačiau mažai kas žino, kad ši šlovės valanda tęsėsi vos pusmetį – iki 2000 spalio, kuomet V. Šustauską pakeičia Gediminas Budnikas, o po metų – Erikas Tamašauskas, išbuvęs šiose pareigose iki 2002 m. Kauno merų kaleidoskopą pratęsia dar vieneriems metams paskirtas Giedrius Donatas Ašmys.
Vadovavimo trumpalaikiškumo fenomeną vėl šiek tiek sustabdyti pavyksta Arvydui Garbaravičiui, kuris miestui vadovauja beveik penkerius metus – nuo 2003 iki 2007 m. Jį poste pakeičia ilgiausiai Kaunui (po Neriklausomybės atkūrimo) vadovavęs Andrius Kupčinskas, kurį trumpam, pusmečiui, iš posto pavyksta išversti Rimantui Mikaičiui, kuris Kaunui vadovauja nuo 2011 balandžio iki spalio. A. Kupčinskui vėl pavyksta grįžti į šį postą ir išsilaikyti prie Kauno vairo iki lemtingųjų 2015-ųjų, kuomet savivaldos rinkimus Kaune triuškinamai laimi visuomeninis judėjimas „Vieningas Kaunas“, o meru tampa V. Matijošaitis.
Per ketverius metus – akivaizdūs miesto pokyčiai
Per ketverius V. Matijošaičio valdymo metus mieste vyksta akivaizdūs pokyčiai. Nors nemažai jų pradėta dar vadovaujant ankstesnei tarybai ir jos merui, pavyzdžiui, Laisvės alėjos rekonstrukcija, tačiau nemažai nuveikta ir naujų darbų. Iš pagrindų sutvarkyti du nuo sovietmečio rimtesnio tvarkymo nematę parkai – Kalniečių ir Draugystės. Pradėtas tvarkyti Ąžuolyno parkas, iš naujo išasfaltuoti Santakos parko, Pažaislio vienuolyno prieigų takai. Daug tvarkymo darbų ir miesto gatvėse, iš naujo klojami šaligatviai, daugelyje miesto rajonų nutiesti dviračių takai, iš esmės sutvarkytas visas Savanorių prospektas, vyksta daug kitų miesto infrastruktūros tvarkymo darbų. Ateinančių metų planuose numatyta ir nemažai naujų projektų: Kaune bus statomas mokslo populiarinimo centras „Mokslo sala“, atsiras naujas modernus M. K. Čiurlionio koncertų centras, statoma Ledo arena, įrengtas uždaras baseinas ir SPA Nemuno saloje šalia „Žalgirio arenos“. Vienas svarbiausių ateinančių laikų Kauno projektas – S. Dariaus ir S. Girėno stadiono rekonstrukcija, po kurios, kaip skelbiama savivaldybės pranešimuose, 1925 m. pastatytas stadionas talpins 15 tūkst. žiūrovų, turės modernią šildomą dangą ir atitiks aukščiausios 4-os UEFA kategorijos reikalavimus.
Pradėjęs vadovauti miestui valdingu charakteriu garsėjantis verslininkas V. Matijošaitis įnešė daug naujovių ir miesto valdyme, kurios patiko ne visiems. Vienas didžiausių pokyčių, kurį ne kartą kritikavo ir žiniasklaida – minimaliai sutrumpinti tarybos posėdžiai, kuriuose sprendimai priimami itin greitai ir be ilgų diskusijų, tad yra pasigendančių nuomonių įvairovės ir visų miestiečių grupių interesų atstovavimo. Tiesa, besibaigiant šios tarybos kadencijai iš postų „krito“ keli itin svarbūs šio mero komandos nariai – vasaros pabaigoje iš posto pasitraukė vienas iš pirmųjų V. Matijošaičio bendražygių, jauniausiu tarybos nariu ir vėliau vicemeru tapęs P. Mačiulis, kuris taip pat paliko ir judėjimo „Vieningas Kaunas“ gretas. Rudenį iš pareigų pasitraukė ir administracijos direktorius Gintaras Petrauskas, o tarybą paliko nuo susikūrimo pradžios judėjime „Vieningas Kaunas“ dalyvaujančių narių, itin artimu V. Matijošaičio patikėtiniu laikytas Tomas Bagdonavičius.
Pasak portalo DELFI, pernai Kauno mero Visvaldo Matijošaičio turtas buvo įvertintas 121 mln. eurų, o jis turtingiausių žmonių Lietuvoje sąraše įrašytas 18-uoju numeriu. Išrinktas į Kauno miesto mero postą, „Vičiūnų“ įmonių grupės akcininkas V. Matijošaitis pasitraukė iš verslo, bent jau taip paskelbė. Visas verslo vadžias jis perdavė savo sūnui Šarūnui. Šis, atrodo, padedamas tėvo, vagos nepagadino ir toliau plečia verslą. „Vičiūnų grupę“ galima vadinti viena sėkmingiausių Lietuvos įmonių, ji sugebėjo išplaukti į didžiuosius vandenis.
Šiemet kovo mėnesį vyks savivaldos rinkimai, kurių metu bus išrinkta naujoji miesto taryba ir meras. Šešiasdešimtąjį jubiliejų balandį atšventęs našlys V. Matijošaitis paskelbė, kad sieks užimti mero postą antrąją kadenciją.
2019.01.03 16:30 val. (papildyta)
Ruošiant publikaciją buvo išsiųsti klausimai Kauno merui V. Matijošaičiui, kuris komentarų šio straipsnio tema nepateikė.
Kilus visuomenės nepasitenkinimui dėl galimai politizuoto šios publikacijos pobūdžio, portalo „Kas vyksta Kaune“ redakcija priėmė sprendimą nepriskirti šio straipsnio prie iš dalies Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansuojamo projekto „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“ straipsnių ciklo. Praeitų metų pabaigoje publikuotų straipsnių bendru pavadinimu „Šimtmečio portretai“ tikslas – per dabarties asmenybes pristatyti Kaunui nusipelniusius tarpukario ir šių dienų asmenis: medikus, menininkus, architektus, pedagogus, verslininkus ir politikus. Projekto turiniu siekiama ne vien parodyti istorinę praeitį, tačiau ją glaudžiai susieti su dabartimi, stengiantis ieškoti Kauną apibūdinančių ir jo gyventojus formavusių praeities ištakų.
