Nors šių dviejų žymių tenorų Kipro Petrausko ir Merūno Vitulskio gimimo datas skiria kone šimtmetis, abu juos vienija tuo pačiu pamatiniu dalyku – aistra klasikinei muzikai paremtas gyvenimas bei keletas kitų tarpusavio panašumų ir skirtumų. Tačiau svarbiausia, jog abi šios asmenybės paliko gilų savo muzikinės veiklos įspaudą Kaune. K. Petrauskas jau įrašytas į istorijos puslapius, o M. Vitulskis savo pasiekimais pildo juos ir šiandien. Nepaisant vienas nuo kito nutolusių laikmečių, abejonių nekyla, klasikinė muzika – tvirta gija, jungianti šiuos skirtingų kartų operos virtuozus.
Beveik po šimtmečio skaičiuojant nuo garsiojo lyrinio tenoro K. Petrausko gimimo, su kuriuo siejamas nacionalinės operos įkūrimas, 1983 metais vasario 18 dieną Kaune gimė nauja klasikinės muzikos tęstinumo viltis – Merūnas Vitulskis.
Šiandien aukštą vokalinio meistriškumo lygį Lietuvoje ir už jos ribų demonstruojantis bei įvertintas tenoras, karjeros pradžioje klasikinį dainavimą derinęs su populiariosios muzikos niuansais, po kurio laiko atsigręžė bei sugrįžo ten, kur visada buvo jo mintys – operą teatro scenoje. Tačiau apie viską nuo pradžių…
Šiandien istorija tęsiasi naujai
M. Vitulskio tėvai Aurelija ir Bronius pasuko skirtingais keliais jam dar esant mamos įsčiose. Vėliau, sulaukęs maždaug 8-erių metų, jis gyveno su mama, patėviu ir mažąja seserimi Viktorija. Paauglystė garsiam šiandienos dainininkui taip pat nebuvo lengva – susirgusi onkologine liga, anapilin iškeliavo mama. Nuo to laiko Merūnas augo su močiute Vanda Vitulskiene ir teta Almone Vitulskyte.
Paklaustas apie tai, kodėl atėjo apsisprendimas gyvenimą – dabartį ir ateitį sieti su menu, dainininkas neslepia užsimindamas, jog meno pasaulis visada buvo greta jo. Senelis Aleksandras Vitulskis, kurio Merūnas, deja, nespėjo pažinti, buvo žymus dailininkas – realistas, tapytojas, grafikas.
„Jo kūryba nuolat mane supo. Pamenu, namuose ant sienų buvo iškabinti senelio darbai, eskizai. Mane žavėjo ne tik jie – asmenybės formavimuisi didelę įtaką turėjo ir pasakojimai apie senelio požiūrį į savo šalį bei į tai, ką jis darė vedinas patriotizmo ir meilės žmonėms. Nors senelis buvo apdovanotas absoliučia klausa ir ilgai blaškėsi tarp muzikos bei dailės, pasirinko dailininko kelią. Manau, jog neapsiriko, – gyvenime veikė tai, kas buvo skirta veikti“, – pasakoja M. Vitulskis.
Dainininko mama bei teta baigė muzikos mokyklą, o močiutė buvo aktyvi visuomenininkė – dainuodavo choruose, ansambliuose. Prosenelis taip pat dainavo chore „Varpas“, – pridūrė jis.
„Močiutė dievino muziką. Vaikystėje ji mane ugdydavo klausantis įvairios muzikos, o kiekvieną savaitgalį vesdavosi į Kauno valstybinį muzikinį teatrą žiūrėti operų bei operečių. Mane žavėjo žmonių dėmesys, sutelktas į sceną, ir sintezė, įvykstanti tarp trijų skirtingų veikiančiųjų – orkestro, solisto bei žiūrovų. O ką jau kalbėti apie pakilią teatre tvyrančią atmosferą, laukimą tarp spektaklio pauzių – visa tai atsimenu iki smulkmenų kaip stebuklą“, – mintimis dalijasi garsus tenoras.
Du meniniai gabumai ir lemtingas apsisprendimas
Pasakodamas apie nueitą kelią iki atrandant muziką, Merūnas užsimena dar apie vieną gabumą, kurį teko galimybė atskleisti – tapybą. Prieš apsispręsdamas tarp dviejų meno sričių, jis rankoje laikė teptuką ir dažus. Tapyba, kaip sako kaunietis, iš pradžių atrodė esanti lengvas užsiėmimas, tačiau taip nebuvo, nors jaunąjį talentą ir lydėjo didelis noras bei pastangos piešti.
„Pamenu, mano darbuose dominuodavo tamsesnis koloritas. Pedagogai pabrėždavo, kad tamsiomis spalvomis tapantys dailininkai tokiu pasirinkimu – piešti tamsiai, parodo savo potencialą. Tačiau dabar, kai mintyse prabėga prisiminimai iš vaikystės, manau, kad muzika visuomet buvo mano pasąmonėje kaip tikrasis pašaukimas. Net padėdamas močiutei skusti bulves klausydavausi jos atliekamų liaudies dainų ir pats dainuodavau. Ji perdavė man visą savo turėtą muzikinį bagažą – nuo tautosakinės iki populiariosios muzikos“, – mintis dėstė pašnekovas.
Mano gyvenime, sako jis, iš pradžių viskas buvo paprastame ir netgi buitiniame lygmenyje. „Dabar, kai paskaitau savo draugų muzikantų biografijas, ir matau, kiek pastangų jie turėjo įdėti, ir kaip anksti pradėti, kad taptų tuo, kuo dabar yra, suprantu, kad aš prie profesionalios muzikos prisiliečiau pakankamai vėlai. Tačiau galiu netgi pasakyti, jog džiaugiuosi, kad mano artimieji pernelyg nespraudė manęs į kampą, ragindami kuo anksčiau tapti muzikantu. Galbūt todėl aš šiandien atsidūriau ten, kur dabar esu. Esu laisvas mintimis jausti muzikos žanrus nestabdant savęs“, – atvirauja M. Vitulskis.
Iš klasės auklėtojos kabineto – tiesiai pas mokyklos muzikos mokytoją
Supratimas, kad muzika yra labai svarbi, prisimena Merūnas, atėjo septintoje klasėje. Vaikystėje, prisipažįsta jis, nebuvau pats ramiausias vaikas, o priešingai – gana problemiškas, – visuomet turintis savo požiūrio kampą, galbūt todėl teko pakeisti bene šešias vidurines mokyklas.
„Kai atėjau mokytis į Kauno Vaižganto vidurinę mokyklą, ši mokymo įstaiga buvo viena iš prastesnių Kaune. Pamenu, jog čia besimokydamas vieną dieną tiesiai iš klasės auklėtojos S. Repšienės kabineto spontaniškai paskatintas nuėjau pas muzikos mokytoją ir pasakiau: „Aš labai noriu dainuoti“, nes tikrai labai to norėjau. Aplinkybės susiklostė taip, kad būtent tais metais mano mokykloje nebuvo dėstomos muzikos pamokos, nes ankstesnei mokytojai išėjus į pensiją, buvo nelengva surasti kitą. Todėl metus laukiau, kol atėjo nauja muzikos mokytoja Giedrė Druskienė“, – į prisiminimus nuklysta pašnekovas.
Minėta muzikos pedagogė, išgirdusi Merūną dainuojant, sutiko jį mokyti vokalo ir pakankamai greitai ėmėsi ruošti jaunąjį talentą tarpmokykliniams konkursams, rusų romansų konkursams bei atrankoms į „Dainų dainelę“. Tačiau dėl tuo metu vaikinui pradėjusios vykti balso mutacijos teko daryti pertrauką.
„Bet net ir tada koncertuodavau savo malonumui kaip solistas. Kitaip tariant, dainavimo į šalį nenumečiau. Giedrė Druskienė, o vėliau ir Vygantas Venclocas prisidėjo prie mano žingsnių einant muzikos keliu. Vokalą tuomet lavindavau kone keturis kartus per savaitę“, – mintimis dalijasi jis.
Jautėsi lyg laimėjęs loterijoje
Dar mokydamasis vienuoliktoje klasėje garsus šių dienų tenoras įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, Birutės Sodaitytės klasę. Tačiau čia, sako jis, nebuvo taip lengva kaip galėtų pasirodyti. „Supratau, kad be teorinių muzikos žinių ir nepažinodamas natų toli šioje srityje nenužingsniuosiu. Vien dainavimo neužteko. Pirmieji metai konservatorijoje buvo pakankamai sudėtingi – čia vykstančių pamokų grafiką teko derinti su vidurinės mokyklos tvarkaraščiu. Todėl po metų nutraukiau muzikos mokslus“, – atvirauja M. Vitulskis.
Pastaroji pertrauka nebuvo pabaiga. Baigęs vidurinę mokyklą, Merūnas įstojo mokytis į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kauno fakultetą. Dvejus metus parengiamuosiuose kursuose kaupė žinias gilindamasis į solfedžio, muzikos teorijos ir istorijos subtilybes.
„Lyg šiandien prisimenu rektoriaus Ramučio Čiapinsko žodžius: „Šitam galima iš karto duoti magistro laipsnį už vokalą, tačiau pagal turimas teorines žinias tektų eiti į pirmąją klasę““, – šypteli Merūnas.
Pasak jo, LMTA Kauno fakulteto, vokalo katedros kolektyvas ir rektorius buvo išties globėjiški bei nuo pat pradžių pastebėjo jaunojo talento gabumus.
„Tuomet jaučiausi taip lyg būčiau laimėjęs loterijoje – Birutės Sodaitytės patarimu patekau mokytis pas pedagogą – tuometinį Kauno valstybinio muzikinio teatro solistą Joną Antanavičių, dirbusį LMTA su studentais pagal sutartį, nors paskaitos vykdavo Kauno valstybinėje filharmonijoje. Pamenu, nuvažiavau pas jį rugsėjo 2 dieną“, – į prisiminimus leidžiasi dainininkas.
J. Antanavičius savo karjeros pakilime buvo vienas iš pagrindinių vedamųjų Lietuvos tenorų, didžiąją karjeros dalį dainavęs Estijos, Latvijos, Minsko, Talino, Odesos, Rygos, Maskvos, Vokietijos teatruose, bei gastroliavęs Graikijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje. Jis turėjo sukaupęs puikų žinių bagažą, buvo labai užsispyręs bei reiklus mokytojas, pridūrė M. Vitulskis.
„Atsimenu, jog pirmiausia J. Antanavičius manęs paklausė, ar tikrai noriu savo gyvenimą sieti su muzika. „Tu stoji į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, bet ar žinai, ką reiškia būti muzikantu, solistu? Kiek sunkaus darbo ir vargo tai reikalauja?“. Neslėpsiu, iš pradžių mane, jauną žmogų, ištiko šokas, nes tik atėjusį mokytojas kvotė mane lyg bandydamas atkalbėti. Praėjus kuriam laikui vis dėlto aš supratau, ką jis turėjo omenyje. Iš tiesų, dainininko profesija nėra lengva. Nenorėčiau, kad šiuo keliu eitų mano vaikai“, – atviravo pašnekovas.
Jei esant šioje srityje per tam tikrą laiką neužsitarnaujamas pripažinimas, įvertinimas ir nepavyksta pasiekti to, apie ką svajoja solistas – didžiosios scenos, daugelis meno žmonių netgi suserga depresija, o vėliau dirba ne pagal specialybę. Išties sunku investuojant į savo meną, vėliau nieko iš to „nepešti“. Kitaip tariant, tai itin sudėtinga psichologine prasme, pridūrė Merūnas.
Stiprus ryšys su vokalo pedagogu
„Jonas Antanavičius įskiepijo man supratimą, kas yra dainavimo menas. Kartais jis dalydavosi žiniomis su ašaromis akyse, pasakodamas apie vieną ar kitą ariją, jos mintį, interpretaciją ir istoriją. Tai paveiku iki pat šių dienų. Prisimenu visus jo pamokymus, juos pritaikau ir iš naujo atrandu dar ir šiandien. Tai buvo ne tik pedagogas, bet ir filosofas. Jis atstojo man tėvą, senelį, gyvenimo mokytoją ir tą asmenį, kuris maksimaliai švietė visose srityse. Mes abu atitikome vienas kitą tarsi „kirvis kotą“, – gražių žodžių savo vokalo pedagogui negaili garsus tenoras.
Kai M. Vitulskis studijavo LMTA ketvirtame kurse, J. Antanavičiui atėjo laikas išeiti į užtarnautą poilsį – pensiją. Tačiau net ir tuomet vokalo pedagogas jautė atsakomybę už savo mokinį. „Tądien ilgai šnekėjomės, o vėliau Jonas nuvežė mane pas maestro Virgilijų Noreiką. Tokiu gražiu gestu jis perdavė mane į kito mokytojo globą. O maestro Virgilijus atsakingai perėmė mano vokalo tobulinimo vairą“, – prisimena dainininkas.
Teko keisti muzikinį braižą
Kaunietis paklaustas apie autoritetus muzikoje užsiminė apie keturių pagrindinių tenorų garso įrašus, kurie visuomet būdavo jo namų fonotekoje – Luciano Pavarotti, Placido Domingo, Benjamino Gigli bei Nicolai Gedda.
„Studijų metais autoritetingų dainininkų, kurių atlikimo klausydavausi, atsirado daugiau. Supratau, kad yra įvairesnių vokalo spalvų, balso tembrų, juk tenorų klasifikacija labai didelė. Pirmieji lietuviškieji garso įrašai, kuriuos išgirdau, buvo maestro Virgilijaus Noreikos. Jis turėjo vieną iš didžiausių ir gražiausių repertuarų. Be to, Virgilijus Noreika taip pat atlikdavo klasikinius kūrinius, derindamas juos tarpusavyje su populiariąja muzika. Atsimenu jo ištartus man žodžius: „Nesigėdyk to, ką darai“, – kalbėjo apie lengvąją muziką profesorius. Jei žmonėms patinka tai, ką darai, kodėl tai turėtų nepatikti tau, kodėl turėtum save kritikuoti?“. Labai tuo džiaugiausi, nes supratau, kad nėra blogos muzikos, yra tik blogas skonis“, – pasakoja M. Vitulskis.
Maestro pasakytos frazės Merūnui puikiai atspindi vieną svarbų gyvenimo etapą, – 2006 metus ir dalyvavimą televiziniame muzikiniame projekte „Kelias į žvaigždes“, kuomet kaunietį pirmąsyk išgirdo ir pamatė didelės masės žmonių. Šiame šou, iš kurio M. Vitulskis išsinešė nugalėtojo trofėjų, būta ir išbandymų. Dainininkui teko šiek tiek atitolti nuo pagrindinės siekiamybės – operinio dainavimo, padarant jį labiau tinkamu estradinės muzikos scenai.
Anketą į muzikinį projektą užpildė draugai
„Tuo metu, kai vyko atranka į muzikinį projektą „Kelias į žvaigždes“, mano šeima išgyveno finansinį nuosmukį. Nebuvo pinigų studijoms, nors vokalo mokytojas Jonas Antanavičius ir skirdavo visą laisvą laiką, net savo vasaras dėstant man. Atsimenu, birželio mėnesį būdavo paskutinė paskaita. Tačiau jis pasakė: „Jei nori, mes galime visą vasarą gyventi pas mane namuose, Kulautuvoje, ir mokytis iki pat rugsėjo 1-osios“. Jis iš manęs neimdavo nė cento – gaudavau ir kur miegoti, ir maisto. Tokie aktyvūs man buvo ketveri metai – kiekviena diena atiduota muzikai“, – į prisiminimus leidosi kaunietis.
Anketą į minėtą muzikinį projektą užpildė draugai tam, kad dainininkas užsidirbtų pinigų studijoms. „Man telefonu paskambino prodiuserė, dabar mano gera draugė Laura Paukštė, ir pasakė: „Mums patinka jūsų nuotrauka ir garso įrašas. Gal norėtumėte atvažiuoti į atranką?“. Aš nustebau ir paklausiau, kokią atranką, koks įrašas, kokia nuotrauka?“, – šypteli M. Vitulskis.
Nuvykęs į „Kelias į žvaigždes“ atranką, vykusią dvi dienas, kaunietis buvo atrinktas dalyvauti. O palaipsniui visu greičiu įsisuko į nesustabdomos karjeros verpetą. Dėl šios priežasties Merūnui teko daryti pertrauką nuo studijų – vaikinas sustabdė mokslus ir tuo aktyviu laikotarpiu pasirinko akademines atostogas.
„Mano karjerai tai buvo tarsi „šiltnamio efektas“. Operinio vokalo tobulinimui televizinis šou nedavė nieko įspūdingo, gal netgi šiek tiek pristabdė visus mano darbus klasikinėje muzikoje, kuri nuo pat pradžių buvo mano tikslas. Bet man patinka iššūkiai. Tiesa, mano pedagogas tuo metu ant manęs supyko, kad sustabdžiau savo studijas, joms tuomet tiesiog neužteko laiko“, – paaiškino jis.
2006-aisiais fortūna tenorui buvo palanki – jam atiteko „Kelio į žvaigždes“ laimėtojo vardas. Nors vėliau LMTA Merūnas baigė ir bakalauro, ir magistro studijas, tačiau, prisimena pašnekovas, per pertrauką nuo studijų, besisukant šou versle, gerokai pasimiršo turėti vokaliniai įgūdžiai.
„Komerciniame pasaulyje galiojo visai kitos taisyklės: tuo metu vokaliniai sugebėjimai nebuvo tokie svarbūs kaip išvaizda sceninis judesys. Televizijoje viskas vyko itin greitai. Tuomet, atrodė, kad tai, ką anksčiau žinojau apie taisykles muzikoje, kažkur išnyko. Niekaip nesuprasdavau, kaip išvakarėse gautą kūrinį, vakare jau reikia atlikti tiesioginės transliacijos metu. Tai buvo kultūrinis šokas mano mintims bei įsitikinimams. Tačiau, nepaisant visko, priimu šį etapą kaip patirtį, – mano balsui nieko nenutiko, išmokau dirbti filmuojamas kamerų, pajusti publiką. Nors iš visų pusių man rėkė, jog mano operinė karjera baigėsi, kad sugadinsiu savo balsą. Bet viskas baigėsi gerai teisingo mąstymo, vokalo dėstytojo duotų patarimų ir užsispyrimo dėka“, – kalbėjo pašnekovas.
Sugrįžo ten, kur širdis
„Vieną dieną, supratau jog mano gyvenime neliko nieko, kas turėtų išliekamąją vertę, o tiesiog pinigai ir vienadieniai pasirodymai. Viskas taip greitai lėkė: vienas projektas pasibaigė, kitas – prasidėjo. Neišsisaugodavau nei plakatų, nei skrajučių, nei aprašymų ar kritikos bei įvertinimų. Tada susimąsčiau, kas bus toliau? Juk yra daug estrados atlikėjų, kurie lyg vienadienis produktas – kai kurių niekas neprisimena, nors jie turėjo balsus ir dideles perspektyvas. O po kelių metų liko nedaug – gal muzika, gal įvaizdis… Tąkart labai išgyvenau, bet pasakiau sau: „Viskas!“.
2009-ieji, kaip sako M. Vitulskis, buvo sugrįžimo į tikslą, nuo kurio buvo atitolta, metai. Būtent tuomet jis spėjo „įšokti į reikiamą traukinį“, atsidūręs tinkamoje vietoje, tinkamu metu.
„Pianistas Gintaras Kėvišas pakvietė mane susitikti pokalbiui Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) bei pasiūlė atlikti kuklaus kaimo bernelio Nemorino vaidmenį G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras“. Gavęs šį kvietimą, supratau, kad būtent dabar yra mano laikas grįžti į klasikinę muziką“, – šypteli kaunietis.
Po sėkmingo debiuto teatro atstovai pakvietė dainininką į Vasilijaus Barchatovo statomą operą „Eugenijus Oneginas“.
„Tuomet studijavau pas maestro Virgilijų Noreiką. Jis padėjo man atrasti būdą paskirto vaidmens interpretacijai. Po sėkmės „Eugenijaus Onegino“ spektaklyje įsikūnijus į Lenskio personažą ir atlikus ariją, sekė šio vaidmens debiutas „Rahvusooper Estonia“, „Teater Vanemuine“ teatruose, – į prisiminimus leidžiasi Merūnas.
Netrukus tenoras sulaukė ir visoje Europoje garsaus bei pripažinto baritono Egils Silimč kvietimo atvykti į perklausą. Tuo metu jis viešėjo Lietuvoje ir LNOBT dainavo „Skrajojančio Olando” partiją. „Perklausoje Egils paprašė manęs atlikti tris kūrinius. Išklausęs pasakė, kad paskambins. Visai kaip filmuose – tikina, jog paskambins, bet taip ir nepaskambina. Tačiau paskambino ir pasiūlė dirbti su jo agentūra,pasirašant bendradarbiavimo sutartį penkiems metams. Taip 2009 metais prasidėjo mano kelias į scenas Europoje“- mintimis dalijasi kaunietis.
Pirmasis teatras užsienyje, kuriame jis debiutavo, buvo Ispanijoje esantis „Abbao Olbe“ operos teatras. Tai – vienas iš geriausių teatrų pasaulyje, kuriame dainuoja aukščiausio lygio operos žvaigždės tokios kaip Anna Netrebko, Placido Domingo ir kiti.
„Iš pradžių man buvo šokas, nes minėtame teatre turėjau atlikti pagrindinį vaidmenį operoje „Traviata“, nors niekur anksčiau nebuvau to nedaręs. Būsiu atviras – kritikos neišvengiau, nes buvau „žalias“ nepatyrimu. Jutau ir spaudimą, nuo įtampos drėko netgi akys. Atrodė, jog viskas vyksta taip greitai, o apie darbą tokio lygio kolektyve nieko neišmaniau. Niekada nesitikėjau, jog bus lengva, dėl to nepasidaviau. Šiandien džiaugiuosi, kad praeitas nežinojimo ir baimės etapas pasibaigė, bet, negaliu paneigti – pradžia buvo išties labai nerami ir vietą po saule privalėjau išsikovoti pats“, – atvirauja kelią į tarptautinius vandenis prasiskynęs M. Vitulskis.
Po to sekė pasirodymai Šveicarijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje. Taip pat akademiniai koncertai dalyvaujant karališkoms šeimoms Austrijoje, Liuksemburge. Tenoro balsas skambėjo ir Maskvoje, Kanadoje, Japonijoje, Norvegijoje.
„Sutikau daugybę talentingų savo srities profesionalų: dirigentų, režisierių, scenografų. Pamačiau skirtingas tvarkas, vyraujančias teatruose: supratau kad žmonės gali būti ir lankstūs, ir žiaurūs – taip pat pinigų ir įsitikinimų galia yra labai stiprios. Teatras yra ne tik gražus dainavimas scenoje, bet tai – ir didžiuliai užkulisiai, kuriuose – daugybė intrigų. Teatras tai didelis organizmas, įsukantis žmones taip, jog jie ilgai nenori išeiti ir gerąja, ir blogąja prasmėmis“, – sako jis.
Dainininkas minėtuoju etapu teigia supratęs pagrindinę tiesą – visas meno pasaulis yra tarsi ant delno ir mes visi esame ne atskirų šalių, o viso pasaulio kultūros piliečiai.
Paklaustas apie tai, ar šiuo metu jaučiasi įsitvirtinęs užsienio teatrų scenoje, tenoras neslepia: šis procesas nėra panašus į tą, kad užvedus motociklą be trukdžių važiuojama į visus teatrus, o ten pasitinka išskėstomis rankomis su duona ir druska. „Kiekvieną kartą vaidindamas spektaklyje – net jau atėjęs į pirmąją repeticiją, privalau įrodyti, jog esu vertas čia būti“, – atvirauja Merūnas.
„Visa tai vyksta kaskart atsidūrus naujame teatre. Tai – sekinantis darbas, nuo kurio daugelis menininkų pavargsta. Ypač sunku, jei esi neįvertinamas. Užsienio kritikai apie mane atsiliepia gerai, dėl to labai džiaugiuosi. Repertuaras taip pat jau nusistovėjo – reikia naujų iššūkių. Atrodo, einu teisingu keliu – profesinėje srityje kol kas viskas gerai, esu labai laimingas. Tačiau dažnai ypatingai sunku atrasti įkvėpimą esant toli nuo šeimos, kuri laukia“, – prisipažįsta kaunietis.
Vienoje scenoje su pasaulinėmis įžymybėmis
M. Vitulskis sėkmingai nuėjo nemažą muzikinio kelio atkarpą. Šiais, paminėti Lietuvos šimtmečiui skirtais metais, į jo biografiją jau galima įrašyti daugybę Lietuvos ir užsienio teatruose suvaidintų vaidmenų ir atliktų kūrinių. Vienoje scenoje tenorui teko stovėti su tokiomis operos pasaulyje garsiomis asmenybėmis kaip: Ana Netrebko, Armonela Jaho, Vitalij Bilij, Stefan Pop, Artur Ručinskij, Kerilyn Wilson ir kitais.
„Visuomet gera stebėti tuos žmones, kurie turi išties didelę patirtį, bet yra paprasti. Manau, kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo jis paprastesnis“, – šypteli pašnekovas.
Paprašytas prisiminti labiausiai į atmintį įsirėžusius jau atliktus vaidmenis dainininkas sako, jog pirmasis vaidmuo, toptelėjęs į mintis, yra Rudolfo personažas operoje „Bohema“, režisuotoje Holivudo režisieriaus Roberto Dornhelmo.
„Paruošęs naują vaidmenį, prisimenu, važiavau į „St. Margarethen“ operos festivalį Austrijoje, kur per vasarą suvaidinau 23 spektakliuose. Kiekviename iš minėtų pastarųjų spektaklių buvo po 70 statistų, prie kurių prisidėjo ir solistų, orkestro bei choristų sąstatas. Tuomet manyje tvyrojo didelė įtampa, bet tie žmonės, kuriuos sutikau tada, ir ta patirtis, kurią įgijau pamatydamas, kokie įkvėpti gali būti žmonės ir kokius stebuklus jie sugeba sukurti būdami scenoje, tapo neįkainojama“, – pridūrė jis.
Tuomet dar nė neįsivaizdavau, kokio masto yra šis festivalis – kiekvieno pasirodymo metu buvo apie 12-13 tūkstančių žiūrovų. O scenos ilgis siekė 120 metrų. Mano vaidmuo čia taip pat buvo lydimas sėkmės, vėliau su juo debiutavau Vokietijoje „Graz“ operos teatre ir Austrijoje, Vienos nacionaliniame teatre“, – pasakoja M. Vitulskis.
Operos „Eugenijus Oneginas“ herojus Lenskis, pasak Merūno, jam taip pat arti širdies. „Šis personažas atitinka mano charakterį – tikras, romantinis, kupinas meilės ir tamsių spalvų muzikos, persipinančios su šviesiais blyksniais“.
Nepaisant pelningų pasiūlymų, šalies palikti neišdrįso
Besibaigiantys ir artėjantys Naujieji metai kauniečiui taip pat aktyvūs. Jo dienotvarkėje iki pat gegužės mėnesio įrašytas 21 spektaklis – vaidmuo Giacomo Puccini operoje „Madama Butterfly“, Kasselio miesto teatre, Vokietijoje. Laukia ir nauji vaidmenys bei kita suplanuotų darbų šūsnis svetur visiems metams.
„Daug repeticijų ir spektaklių dubliuojasi su koncertine veikla Lietuvoje. Šiemet juntu didelį krūvį dėl skrydžių. Per savaitę tenka atlaikyti tikrą iššūkį – keturis skrydžius. Vokietijoje dirbame kartu su tarptautiniu kolektyvu. Kasdien pasineriu į kūrybinį darbą – repetuoju po aštuonias valandas per dieną. Grįžęs namo perklausau savo įrašus, analizuoju klaidas. Lietuvoje taip pat laukia koncertinis turas „Pasaulio klasika“, kuriam ruošėmės visus metus – kostiumai, kolegos, svečiai, klipų filmavimai ir kitos subtilybės. Į visa tai išties reikia įdėti ne tik daug darbo, bet ir investicijų“, – atvirauja dainininkas.
Gruodžio pabaigoje koncertinio turo „Pasaulio klasika“ scenoje kartu su Merūnu pasirodys ir keli perspektyvūs jaunosios kartos operos solistai: Dainotas Varnas, Lina Dambrauskaitė. „Juos norėjau matyti šalia savęs pristatydamas klausytojų publikai. Mūsų šalyje taip pat yra nemažai operos menu tikinčių jaunų dainininkų“, – sako kaunietis.
Mintimis vis sugrįždamas į prabėgusius metus ir prisimindamas įgautas patirtis, Merūnas neslepia – jo populiarumas Lietuvoje stipriai išaugo tuomet, kai jį pripažino Europa.
„Džiaugiuosi, kad žmonės vis dar klausosi, laukia ir domisi – tai yra laimė. Tiesa, tokia laimė turi savo kainą. Visiškas atsidavimas šiam menui ir buvimas toli nuo savo namų ir šeimos, atima galimybę dažniau būti kartu. Džiaugiuosi, jog galiu grįžti namo bent porą kartų per savaitę. Vaikai labai stipriai mane apkabina. Jie jaučia, kada išvažiuoju, ir kada grįžtu. Dabar prasidėjo laikas, kai nelengva išsiskirti“, – emocijų neslepia tenoras.
Dėl pastarosios priežasties kaunietis prisipažįsta atsisakantis dirbti tokiuose teatruose, kuriuose tektų pasirašyti kontraktą penkiems metams su sąlyga nuolat ten gyventi. „Neatradau savyje tiek drąsos, kad išvažiuočiau iš savo šalies. O pasiūlymų būta“, – atvirauja jis.
Žvelgdamas į praeitį šiuo metu iš Kauno į Vilnių su žmona Erika bei sūnumis Ajumi ir Herkumi persikėlęs M. Vitulskis, nepamiršta ir gimtojo miesto, iš kurio, sako, išsikėlęs tik dėl trumpesnių atstumų skiriančių oro uostą ir skrydžius bei pagrindines šalies koncertines sales, kuriose tenka dirbti.
„Kaunas man davė viską. Buvimas šiame mieste įaugęs į mano kaulus, tai – mano pamatai ir pradžia. Esu Vitulskis, o Šančiai iki esamo jų pavadinimo buvo Vitulskių kaimas. Tad mano šaknys Kaune yra tokios gilios, jog tikriausiai gilesnių ir būti negali. Jos siekia net Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Man Kaunas yra brangiausias miestas Lietuvoje, kuris davė pedagogus, išsilavinimą, meilę, supratimą apie daugelį kitų dalykų, o svarbiausia įskiepijo vertybes. Manau, Kaune gyvena patys tikriausi lietuviai. Toks aš esu. Nujaučiu, kad netgi savo senatvę praleisiu čia, o sukauptas profesines žinias perduosiu Kauno ateities kartoms“, – nostalgiškai pokalbį baigia pašnekovas.
Nesuklysime sakydami, jog M. Vitulskis, šiuo metu realizuojantis savo svajones teatro scenoje, yra Kipro Petrausko pasekėjas, nes būtent pastarojo dėka atsirado nacionalinė opera, į kurios vandenynus kaunietis išplaukė ir sėkmingai juose nardo. Nuo ko viskas prasidėjo ir kokius žingsnius K. Petrauskui teko žengti, kad įneštų į Lietuvą šį naująjį kultūrinį gūsį?
Istorijos pradžia – 1885 metai
K. Petrauskas gimė 1985 metais gruodžio 22 dieną Šiaurės Rytų Lietuvoje – Ceikinių kaime, Ignalinos rajone. Kipro tėvas Jonas Petrauskas buvo neturtingas valstietis, tačiau gabus liaudies meistras bei vargonininkas, apdovanotas gražiu balsu. O mama Juozapota Rastenytė – pagarsėjusi Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities krašto dainininkė, knygoje „Kipras Petrauskas. Kelias į dainos meno viršūnes“ rašo Algirdas Pocius.
Mažąjį Kiprą daina ir muzika lydėjo nuo pat kūdikystės. Jo charakterį formavo jauki, nuoširdi aplinka, o kūrybinę fantaziją ir vaizduotę žadino senelio Rastenio pasakojimai apie paslaptingą pasakų ir įdomų gamtos pasaulį, priduria autorius.
Muzikiniai K. Petrausko gabumai pradėjo reikštis anksti. Jis buvo judrus, temperamentingas vaikas, turėjo puikią atmintį, – apie dainininką, su kurio vardu šiandien siejamas nacionalinės operos įkūrimas bei visa muzikinės kultūros istorijos epocha, kalba A. Pocius.
Pirmasis mokytojas – brolis
Būsimą operos žvaigždę į muzikinį kelią atvedė vyresnysis brolis Mikas. Jis ne tik išmokė jaunėlį natų rašto, groti fortepijonu, bet ir sulaukusį vos devynerių pakvietė groti į savo suburtą orkestrą. Vėliau Kipras ir pats ėmėsi vadovauti nedideliam orkestrėliui, rašoma leidinyje.
„Mikui persikėlus vargonininkauti į Obelius, kartu su juo vyksta ir Kipras. Vyresnio brolio prižiūrimas jis mokosi groti vargonais, gieda bažnytiniame chore, lanko pradinę mokyklą. Vyresnysis brolis aktyviai veda Kiprą muzikos meno pažinimo keliu, lavina jo balsą, moko groti įvairiais muzikos instrumentais, formuoja estetines jo pažiūras. […] Plėsdamas pažintinį brolio akiratį, Mikas keletą kartų su Kipru nuvyksta į Vilnių, kur apsilanko operetėje ir italų operoje. Opera padaro didžiulį įspūdį. Kipras pajunta, kokią kerinčią ir galingą jėgą turi muzika“, – tęsia užrašytą pasakojimą A. Pocius.
Pasak knygos autoriaus, kai brolis Mikas išvyko studijuoti į Peterburgo konservatoriją, K. Petrauskas užėmė vargonininko vietą Gervėčiuose. Taip pat vargonininkavo ir dainavo Onuškyje, Švenčionyse, Dusmenyse.
Ne rožių žiedlapiais klotas kelias
1905 metais prasidėjus Rusijos revoliucijai į šiandien istorijos puslapiuose minimo tenoro gyvenimą užsuko negandos. Jam įsitraukus ir tapus tuometinių įvykių dalimi bei prisidėjus prie sklaidos, susijusios su minėtu reiškiniu, Kipras pasodinamas į kalėjimą, rašoma leidinyje.
„Išėjęs iš kalėjimo Kipras išvyksta į Vilnių ir apsigyvena pas brolį Miką, kuris čia buvo išvystęs aktyvią muzikinę veiklą. Kipras talkininkauja vyresniajam broliui: padeda organizuoti koncertus, muzikinius vakarus, dalyvauja pirmųjų lietuviškų jo operečių pastatymuose. Lemtingas posūkis kelyje į dainininko karjerą – dalyvavimas brolio Miko 1906 m. pastatytoje pirmojoje lietuviškoje operoje „Birutė“, kurioje Kipras atliko nedidelę Birutės brolio partiją. Pasakiškai skambus, malonaus tembro jaunojo dainininko balsas susilaukia entuziastingo publikos įvertinimo“, – pasakojama knygoje „Kipras Petrauskas. Kelias į dainos meno viršūnes“.
Proveržis Peterburgo konservatorijoje
Anot A. Pociaus, padedant broliui Mikui ir daugybei aplinkinių žmonių, 1907-aisiais Kipras įstojo į Peterburgo konservatorijos profesoriaus Stanislavo Gabelio dainavimo klasę. S. Gabelis būsimajam dainininkui buvo autoritetinga asmenybė – puikus pedagogas, gilus muzikos žinovas, mokęs studentus vokalo tobulumo, jausmo nuoširdumo, gražios dikcijos.
Aktyvesni K. Petrausko pasirodymai prasidėjo 1907 m. Gruodį jis atliko pirmąjį savo vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, kurios pastatymu tuomet rūpinosi konservatorijos studentai. Kipras dažnai dalyvaudavo studentų spektakliuose. O atsižvelgdamas į pastarąjį faktą, konservatorijos vadovas atleido jį nuo mokesčio už mokslą, tęsia pasakojimą apie operos žvaigždės gyvenimo detales leidinio autorius.
„Didelis moralinis ir materialinis gabaus studento paskatinimas – pakvietimas dalyvauti rusų pianisto ir dirigento prof. A. Ziločio rengiamuose koncertuose. Vėliau Kipras dainuoja grafo Šeremetjevo koncertuose, Maskvos Dailės teatro chore. Talentingas jaunuolis tampa Populiarus Peterburgo muzikinės visuomenės tarpe. […] 1908-1909 m. konservatorijos studentų pastatytose Š. Guno operose „Faustas“, „Romeo ir Džiuljeta“ Kipras atlieka pagrindines Fausto ir Romeo partijas“, – rašo A. Pocius.
Pasak jo, gyvendamas Peterburge, bet per atostogas svečiuodamasis gimtajame krašte, K. Petrauskas surengė koncertus Seinuose, Kaune bei Rygoje.
„1911 m. pavasarį lietuvių dainininkas pakviečiamas oficialiam debiutui į Maskvos Didįjį teatrą, čia dainuoja Romeo partiją Š. Guno operoje „Romeo ir Džiuljeta“. Jaunojo dainininko debiutą šiltai sutinka publika, jam siūloma pasirašyti sutartį su Marijos teatru. Kipras tampa Peterburgo imperatoriškojo Marijos teatro solistu. Marijos teatras pasižymėjo ne tik savo puošnumu, bet ir balsingais dainininkais, puikia režisūra, aukštos klasės dirigentais, geru orkestru ir choru, todėl patekti į šią Melpomenės šventovę buvo kiekvieno pradedančiojo dainininko svajonė“, – pasakojama knygoje „Kipras Petrauskas. Kelias į dainos meno viršūnes“.
Vienoje scenoje su garsenybėmis
Minėtu laikotarpiu (nuo 1911-1920 m.) K. Petrausko karjera pažymėta alinančiu darbu, kurio vaisiai buvo matomi ir vertinami lipant į sceną kartu su garsiais partneriais. Tarp kurių: dainininko mokytojas F. Šaliapinas, L. Sobinovas, D. Smirnovas, A. Neždanova, L. Lipkovskaja, – pažymi A. Pocius.
Verta paminėti, jog tarpukariu fortūną pagavusiam K. Petrauskui itin daug davė bendravimas su jau minėtu mokytoju, rusų operos genijumi F. Šaliapinu. Pastarasis ne tik padėjo ruošti vaidmenis, bet ir itin prisidėjo prie dainininko meninio individualumo ugdymo bei tapo geru jo bičiuliu iki pat mirties. Jųdviejų draugystė nutiesė tolimesnį kelią į tarpusavio bendradarbiavimą – K. Petrauskas buvo ilgametis F. Šaliapino scenos partneris, sulaukęs nemažesnio įvertinimo už savo mokytoją, pasakojama leidinyje.
Tarpukariu – kultūrinė veikla Kaune
Peterburge išgyvenęs svaiginančios šlovės momentus, tarpukariu, 1920 metais, vasaros pabaigoje, K. Petrauskas grįžo į Lietuvą.
„Karo nualintoje Lietuvoje kūrėsi pažangios kultūrinės organizacijos, tarp jų – Meno kūrėjų draugija Kaune, kurios veikloje aktyviai dalyvavo kompozitoriai J. Naujalis, A. Kačanauskas, J. Tallat-Kelpša ir kiti, užsibrėžę tikslą įkurti lietuvišką operą. Tuo lemtingu metu į Kauną pakviečiamas K. Petrauskas, kuris pasiekęs aukščiausią dainavimo meno viršūnę ir turėdamas didelę sceninio darbo patirtį, tampa besikuriančio operos entuziastų kolektyvo vadovu“, – rašo „Kipras Petrauskas. Kelias į dainos meno viršūnes“ knygos autorius.
Anot jo, nacionalinio teatro tradicijų nebuvimas bei profesionalių aktorių ir lėšų stoka sunkino tuometinį darbą. Parama buvo renkama koncertuojant ir kreipiantis pagalbos į visuomenę. Vis dėlto scenos uždanga, skelbdama nacionalinės operos pradžią, pirmąkart pakilo 1920 metais gruodžio 31 dieną kartu su realizuota pirmąja pasisekimo sulaukusia opera – jaunoms jėgoms priimtina Dž. Verdžio „Traviata“.
„…Pirmojo spektaklio pasisekimą sunku atpasakoti. Vos besilaikydami ant kojų iš nuovargio ir susijaudinimo, mes nesuskaičiuojamai daug kartų turėjome eiti į sceną kviečiami susižavėjimo ir dėkingumo pagautų žiūrovų. Scena skendėjo vainikuose, gėlių ir dovanų krepšiuose“, – vėliau savo atsiminimuose rašė K. Petrauskas.
A. Pocius aprašomuose žymiojo lietuvių tenoro biografijos puslapiuose patvirtinama, jog dainininko indėlis į tai, kad opera išvystų šviesą scenoje, – milžiniškas. Jis visą savo tolimesnį gyvenimą paskyrė nacionalinio operos teatro ugdymui. K. Petrausko dėka lietuvių teatro opera tapo svariu kultūros židiniu, drąsiai galinčiu lygiuotis į užsienio scenas, priduria leidinio autorius.
Pirmąjį sezoną operos teatre buvo suvaidinta 25 spektakliai. K. Petrauskas sukūrė tokius vaidmenis kaip: Hercogą Dž Veržio operoje „Rigoletas“ (1921 m.), Kaniną – R. Leonkavalio operoje „Pajacai“ (1922 m.), Don Chosė Dž. Bizė operoje „Karmen“ (1924 m.), Kavaradosį – Dž. Pučinio operoje „Toska“ (1924 m.), Turidu – P. Maskanjo operoje „Kaimo garbė“ (1925 m.), Romeo Š. Guno operoje „Romeo ir Džiuljeta“ (1925 m.), Germaną P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“ (1927 m.), vardijama knygoje „Kipras Petrauskas. Kelias į dainos meno viršūnes“.
Pasak A. Pociaus, K. Petrauskas buvo ne tik puikus dainininkas, bet ir aktorius – menkiausias jo judesys scenoje nuoseklus, logiškai įprasmintas, gerai nušlifuotas. Ryškus operos žvaigždės individualybės bruožas, teigia autorius, buvo tai, kad jo vokalinis ir vaidybinis talentas nepripažino vienodumo, todėl tuos pačius vaidmenis jis dažniausiai interpretuodavo naujai.
„…Mūsų teatrui Kipras Petrauskas buvo tuo žmogumi, į kurį lygiavosi visi kiti kolektyvo nariai ir kuris nematomai juos veikė. Tai vienas didžiausių Petrausko nuopelnų mūsų operai, nuopelnų, neužfiksuotų nei teatro administracijos pranešimuose,, nei jo tarnybos lapuose, tačiau neabejotinų ir didžiosios svarbos nuopelnų, be kurių mūsų operos teatras būtų turėjęs žymiai daugiau tamsių rūpesčių, negu šviesių laimėjimų…“, – yra pasakęs kompozitorius Juozas Gruodis, 1924-1927 m. dirbęs Valstybės teatre antruoju dirigentu, teigiama M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus leidinyje „Operos solistas Kipras Petrauskas“.
Kauno teatro scena tapo „ankštoka“
Laikinojoje sostinėje pasigedęs stipresnių partnerių, K. Petrauskas gilindavosi į užsienio teatrų darbo subtilybes. Be to, pastarąją spragą užpildydavo kūrybiniu bendradarbiavimu su pasaulinio garso dainininkais. 1922-1923 metais jis lankėsi jaunos Tarybų valstybės sostinėje Maskvoje, 1923 m. gastroliavo Romoje, 1931 m. dainavo Stokholme, 1933 m. kartu su rusų opera dainavo garsiojoje Milano operos scenoje. Triumfalinės gastrolės vyko Lotynų Amerikos šalyse 1930 ir 1936 m. Dainininkas taip pat dažnai lankydavosi kaimyninėje Latvijoje ir Estijoje, rašoma leidinyje „Kipras Petrauskas. Kelias į dainos meno viršūnes“.
„Daugiausia kūrybinio pasitenkinimo Kiprui teikia bendradarbiavimas su mokytoju F. Šaliapinu. Dviejų scenos meistrų gastrolės 1925 m. Leipcige, Miunchene, Drezdene sulaukia milžiniško pasisekimo. Su ne mažesne sėkme 1928 m. jie dainuoja Madrido, Barselonos, Paryžiaus ir Romos operų scenose“, – pasakoja A. Pocius.
Anot „Kipras Petrauskas. Kelias į dainos meno viršūnes“ autoriaus, garsusis F. Šaliapinas 1934 metais lankėsi Kaune. Čia K. Petrausko sukurtame teatre, mėgstamiausioje savo operoje „Faustas“ vaidino Mefistofelį. Po spektaklio įžymybė negailėjo jaudinančių žodžių lietuvių dainininkui: „Aš daug mačiau teatrų, bet tavo teatras yra tikras teatras, kurio bendradarbiai dega viena kūrybos ugnimi“.
„1920-1940 m. laikotarpiu Lietuvos teatro scenoje buvo pastatytos 62 operos, kuriose didysis dainininkas sukūrė visą galeriją įsimenančių vaidmenų. Naujos kūrybinio darbo gairės teatrui atsivėrė atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje. […] Fašizmo sukeltas karas laikinai nutraukė socializmo kūrimą, sužlugdė operos teatro darbą. […] Pasibaigus Didžiajam Tėvynės karui scenos meistrai grįžo į teatrą su J. Karnavičiaus operos „Gražina“ premjera 1948 m. […] 1950 m. už didelius nuopelnus operai K. Petrauskui suteikiamas TSRS liaudies artisto garbės vardas“ ir daugelis kitų įvertinimų, – vardija A. Pocius.
Išugdė ne vieną operos virtuozą
Į istorijos puslapius įrašyta operos žvaigždė ne tik žėrėsi talento laurus Lietuvoje ir pasaulyje, bet ir dalijosi savo žiniomis, kurios pasiteisino ne viename garsiame varde. Tarp K. Petrausko mokinių buvo maestro Virgilijus Noreika.
„Per 50 sceninio darbo metų didysis Maestro sukūrė apie 80 vaidmenų, pelnytai įeinančių į mūsų muzikinės kultūros aukso fondą. Kipro Petrausko asmenybės įtaką ir reikšmę lietuvių nacionalinei operai ir muzikinei kultūrai įvertinti sunku: neeilinio talento, pasišventimo ir energijos dėka kūręs lietuvišką operą, vėliau ją puoselėjęs, ugdęs jaunus talentus, visą gyvenimą jis nešė taurią meno šviesą gimtojo krašto liaudžiai“, – rašoma leidinyje.
Gyvenimo saulėlydį pasitiko Vilniuje, bet Kaune – ypatingas atminimas
K. Petrauskas mirė 1968 m. sausio 20 dieną Vilniuje. Tačiau garsiojo tenoro atminimas stipriai įsišaknijęs ir Kaune, kur jis atvėrė duris operos žanro iškilimui ir plėtrai. Laikinojoje sostinėje dainininko garbei 1969 metais įkurtas memorialinis muziejus, atvėręs duris lankytojams 1977-aisiais.
„Muziejuje įrengta ekspozicija, kurioje chronologine tvarka nušviečiamas Miko ir Kipro Petrauskų gyvenimo ir kūrybos kelias. Eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, teatrų afišos ir programos, spektaklių kostiumai, dekoracijų eskizai, plokštelės. Lankytojams sudarytos sąlygos paklausyti Kipro Petrausko ir kitų įžymių dainininkų įrašų. Antrame aukšte atkurtas memorialinis butas, siekiant išsaugoti tą autentišką aplinką, kuri supo menininką jo gyvenamuoju metu“, – rašoma knygoje „Kipras Petrauskas. Kelias į dainos meno viršūnes“.
Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje taip pat stūkso K. Petrausko biustas, kurį minint šios didžios asmenybės gimimo šimtmetį kūrė skulptorius L. Srioga ir architektas J. Jucaitis.
Straipsnis yra iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projektui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“ skirtomis lėšomis.
