Susirgęs buvęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis siunčia linkėjimus Lietuvai ir pabrėžia pilietinės visuomenės svarbą.
Šiemet pats V. Landsbergis, kaip tai darydavo ankstesniais metais, kalbos iš Signatarų rūmų balkono negalėjo pasakyti, kadangi susirgo. Kalbą perskaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius.
Gabrielius Landsbergis perdavė, kad senelis jaučiasi neblogai, nerimauja, kaip šventė pavyks. „Sako: „ar gerai paskaitys mano kalbą“, – perpasakojo G. Landsbergis.
Pasak jo, senelis įsijungęs planšetinį kompiuterį ant kelių klausosi visų dienos renginių. „Visa širdimi yra kartu“, – teigė G. Landsbergis.
Savo socialinio tinklo profilyje sveikinimo žodį perdavė ir pats V. Landsbergis. „Būk pasveikinta, Lietuva, šimto metų mergaite, amžinai jauna. Gyvuok per amžius. Ir mylėk gyvenimą. Būk dora ir teisinga. Neišduok savęs, o suklydusi norėk būti geresnė. Tavo žemė – be galo graži. Mylėk ją ir neapleisk. Aš tave myliu. Tik tiek“, – sakė V. Landsbergis.
Kalbėjo apie paradoksus
V. Landsbergis savo kalboje sveikino Lietuvą, pradėjusią skaičiuoti antrąjį respublikos šimtmetį, išdidžią, naujausiais pasaulio mokslo technologijų atradimais. „Tik žiūrėk, pasauli, su kuo ateina, ir ką tau atneša Lietuva“, – teigė V. Landsbergis.
Buvęs Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkas didžiavosi šalies sporto laimėjimais – plaukikų, irkluotojų. „Pastebėkime, tai ne sukčių laimėjimai, kurie didiesiems atstovams dar teko išsisukinėti per dopingų makalynes ir vistiek jie eina gėdingai lauk. O Lietuva žengia ir laimi“, – teigė V. Landsbergis.
Tačiau, pasak jo, nepaisant gausybės mokslo bei sporto talentų esame paradokso šalis – „daugybė niekalo ir niekybės“. „Valykimės, Dieve mano, nejau reikia tiek vogti? Susitvarkykime su ta aikšte, ar ji tikrai mums per didelė? Ar nukirstas miškas – gražiau už skriejantį raitelį, pamėginkime būti atlaidesni vieni kitiems“, – į diskusijas apie Lukiškių aikštės paminklą kalbėjo V. Landsbergis.
Jis savo kalboje kalbėjo apie neapykantos kultūros apraiškas. „Gaila žmonių, kuriems didžiausias malonumas yra įkasti savo artimui, o jei pavyktų pažeminti savo tėvynę, čia tai – didžiausias malonumas. Vargšai, kurie nežino, ką daro“, – sakė V. Landsbergis.
Kalbėjo apie tėvynės gynimą
Buvęs Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkas kreipdamasis į jaunuolius pažymėjo atsakomybę ginti savo tėvynę. „Piliečiai, pilėnai, ką tik išgirdau šiomis dienomis mažo berniuko didelę mintį – piliečiai yra tie, kurie turi pilį. Taip, vaikine, ne tik turi, bet ir gina ją, ginsimės paskutinėje aukštumoje, kur – gynėjai, ten – sostapilė, ten – tavo šalis“, – savo kalboje rašė V. Landsbergis.
Jis vaizdingai kalbėjo, kad dabar siūloma „ginti daugiau sostapilių – ne tik lietuvišką“, tačiau, pasak jo, „tai būtų pamatų plovykla“.
„Neturime daug laiko žaisti savimi, kaip lėlėmis, būsime stumiami ir blaškomi, laikysimės tik būryje. Ar įmanoma atsilaikyti? Šimto metų ištvermė parodė, kad įmanoma“, – teigė V. Landsbergis.
Su Vasario 16–osios idėja ėjome į Kovo 11–ąją
V. Landsbergis atkreipė dėmesį į Vasario 16–osios Akto signatarų indėlį. „Tie 20 politikų savanorių nuo „Aušros“ ir „Varpo“ laikų, niekieno neliepiami, tik širdies pašaukti ėję atkurti Lietuvos, susirinko 1918 m. Vilniuje, Pilies gatvėje, kad pareikštų lietuvių tautos ir šviesuomenės išpuoselėtą, subrandintą valią: teesie Lietuvos valstybė ir vėl, tebūnie ji nepriklausoma, demokratiniais pagrindais besitvarkanti, visų žmonių laisvai išrinkto Seimo vadovaujama“, – teigė V. Landsbergis.
Pasak jo, su šia Vasario 16 – osios idėja, viltimi ir samprata ėjome dar kartą į Kovo 11–ąją, ir vėl skelbdami teisę būti Lietuva, ir „tokia Lietuva, kiek jos piliečiams pakaks proto ir atsakomybės“.
„Ir Dievas davė laisvę – tada savanorių iškovotą, paskui gintą sukilėlių, partizanų, ir vėl jau taikiu būdu iškovotą Kovo 11–ąją, Sausio 13–ąją. Ją tereikėjo branginti, puoselėti, ginti jau kitais būdais, ginti, kaip kiekvieno paprasto žmogaus teises nomenklatūros niokojamoje Lietuvoje, ginti, kaip garbę ir teisingumą. Neleisti, kad koks atsibastėlis tyčiotųsi, o nuosavi gudaragalviai tėvynės meilę pravardžiuotų idiotizmu“, – rašė V. Landsbergis.
Jis konstatavo, kad šioje vietoje – mes per mažai gynėme – „nesukilo protestuoti visa Lietuva, tarytum pasidavė“. „Bet aš manau ji sukils, būkime garbingi žmonės ir bus mūsų tėvynė garbinga. Kai – garbinga, tai – ir teisinga. Tebūnie, taip“, – sakė V. Landsbergis.
Prisiminė Sąjūdžio laikų požiūrį į pilietinę visuomenę
Politikas savo kalboje prisiminė Sąjūdį, kuriame buvo nuo pat pradžių ir teigia puikiai prisimenąs, kaip buvo formuojama jo ideologija.
„Kvietėme visus Lietuvos žmones eiti kartu, nes čia – mūsų tėvynė, nepriklausomai nuo jų tautybės, etninės kilmės, ar net kokiomis aplinkybėmis jie čia atsirado – ar jie čia jau daugelį kartų gyvena, ar atvažiavo prieš keliasdešimt metų, ar vos prieš dešimt“, – teigė V. Landsbergis.
Pasak jo, sąjūdžio ideologai kalbėjo apie pilietinę visuomenę ir Lietuvos tautą. „Tokia buvo labai paprasta sąvoka – visi Lietuvos žmonės. Visi – lietuviai tuo, kad Lietuva jiems brangi. Jie atėjo čia, ir nori, kad Lietuva būtų laisva, nepriklausoma šalis, kurioje visi galės kartu dirbti ir ją kurti“, – sakė V. Landsbergis.
Tačiau klausdamas, ar tapome kiek nors laisvesni, teigė, kad atsakymas yra prieštaringas. „Esame laisvesni, be abejo, nuo sovietų armijos ir neteisėtos sienų kontrolės, nuo KGB teroro ir tarybų valdžios savivalės, laisvesni rinktis darbą ir studijas, kurti verslus, keliauti po pasaulį ir jame reikštis“, – teigė V. Landsbergis.
Visgi jis pripažino, kad tebeturime ir senųjų valdžios papročių: „savivalės, nesame laisvi nuo korupcinių neteisybių, nesame laisvi nuo savo praeities, tai yra sovietinių elgesio normų – gobšumo, pataikavimo“.
„Šia kryptimi – dar augti ir augti, kaip linkėjo amžiną atilsį Vincentas Sladkevičius“, – sakė V. Landsbergis.
Neturime rakto vienai problemai spręsti
Pasak jo, vienam išmėginimui Lietuva dar nerado tinkamo rakto – „tai vidaus būvį menkinantis materializmas, valdžios bei turtų godulys, pagraužęs paskutinį buvusį išsilaisvinimo idealizmą“.
„Žmonės, kurie savo žemėje turėjo būti broliais, ėmė jaustis pranašesni arba prastesni vieni už kitus, ramiai apgaunantys, ir skaudžiai apgautieji. O dalis netgi permąstė, kad ankstesnė nelaisvės nelaimė, buvo jų laimė“, – apgailestavo V. Landsbergis.
Politiko teigimu, pasidalinimas į turtingus galingus ir neturtingus bejėgius darėsi vis didesnis, buvo stabdomi mažieji, norintys stotis ant kojų. „Žmogui visai antisovietinis reiškinys garavo kaip ryto rasa. Savo vienintelę valstybę turėtume puoselėti, kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems“, – teigė V. Landsbergis.
Pasak jo, materialistai į ją žiūri kitaip – kaip į dubenį, iš kurio patogu priėjus pačiam pasrėbti. „Ir prieina būriais, grupėmis draugų. Nelaimė ta, kad Lietuvoje gyvenant galima širdimi išeiti svetur, kai tėvynės meilės vietą užima nemeilė. Tada nesunku ir nusigręžti amžiams“, – teigė V. Landsbergis.
Ateina nauja jaunimo banga
Pasak V. Landsbergio, ateina nauja prabundančios visuomenės ir jaunimo banga, kuri bus pajėgi pasakyti „ne“. Šis žodis, pasak jo, kartais yra nepaprastai svarbus, kai jis sakomas blogiui, blogajai valstybės krypčiai, visuomenės smukdymui į išsigimimą.
Taip pat, V. Landsbergio manymu, nei kiek ne prastesnis žodis – „gana“, kuris turi būti pasakytas „be langų daužymo, grasinimų, tiesiog tvirtai ir aiškiai – gana, ponai, draugai“.
„Jeigu tavo tėvynę kas nors žemina, ar turi pakankamai garbės jausmo užstoti, protestuoti? Jeigu tavo tėvynę skriaudžia, ar tu turi drąsos ją ginti? Nes tau – skaudu, kad ją skriaudžia, o gal lendi į krūmus su savo menku skausmu. Karys toks neturėtų būti. Partizanai dėl to ėjo mirti“, – konstatavo V. Landsbergis.
Parašė išlikimo formulę
Savo laiške V. Landsbergis konstatavo, kad „pabuvome jau šimtą metų tokioje gražioje šalyje, kurią dabar per mažai mylime“.
„Ar prabūsime joje dar kiek? Taip, jei mylėsime paukštelius ir vaikelius, jei norėsime būti kitokie. Išnyksime, kaip dūmas, jei nenorėsime būti kitokie, jei nemylėsime vaikelių ir neatsikratysime blogojo savęs – piktoko , pavydelniko, sovietinio gobšuolio“, – teigė V. Landsbergis.
Jis perspėjo, kad plėšdamas aplink, apiplėši ir save pats, nebeturi nieko. „Dovanodamas aplink, apdovanoji ir save, tąsyk, esi. Tik šiuo būdu, darbščiuoju būdu senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių dar išliksime“, – teigė V. Landsbergis.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
