Įmonės skaičiuoja, kiek kasmet sumoka mokesčių, pagal sumokamų sumų dydžius sudaromi didžiausių mokesčių mokėtojų sąrašai.
Tačiau ekonomistai sako, kad galiausiai mokesčius sumoka ne įmonės, o dirbantys žmonės. Deja, Lietuvoje išlieka besivystančių šalių problema: uždirbantiems mažas ir vidutines pajamas tenka didžiausia mokestinė našta, o tai – piktina.
„Kadangi esu šiokia tokia ekonomistė, tai juokingose diskusijose apie įmonių sumokamus mokesčius man neišeina dalyvauti, – šyptelėjo buvusi finansų ministrė, ekonomistė, parlamentarė Ingrida Šimonytė, paklausta, kas Lietuvoje sumoka daugiausiai mokesčių. – Visus mokesčius pasaulyje sumoka žmonės. Klausimas yra tik „kokie žmonės?“ – vartotojai, darbuotojai, kapitalo turėtojai, t. y. akcininkai ir kreditoriai. Įmonė yra tam tikra juridinė samprata, būdas atriboti investuotojų juridinę atsakomybę, bet taip kaip ji negali valgyti ir miegoti, taip ji ir mokesčių mokėti negali.“
Ji sako, kad žmonės neša skirtingą mokesčių naštą ir kalba apie tai, kokios yra galimybės perkelti mokesčių naštą kitai žmonių grupei.
„Imkime darbo mokesčius: koks skirtumas, kas vykdo prievolę pervesti mokesčius į biudžetą? Jokio. Šią mokesčių naštą neša arba darbuotojas per mažesnį neto darbo užmokestį, arba akcininkas per mažesnį pelną, arba vartotojas per didesnes kainas. Štai Lietuvoje mėgiama sakyti, kad darbdavys moka didelį socialinį draudimą – drįsčiau teigti, kad didžiąją dalį šių įmokų naštos tempia patys darbuotojai per mažesnį realųjį darbo užmokestį, o prievolės vykdymas yra techninis klausimas. Tas pats ir su vartojimo mokesčiais, akcizais ir PVM, kuriuos į biudžetą perveda įmonės, tačiau dažniausiai jų naštą neša vartotojai“, – sakė I. Šimonytė.
Buvusi finansų ministrė sako, kad gyventojų sumokami mokesčiai yra vienintelis mokestinių pajamų šaltinis.
„Net tokių mokesčių kaip įmonių pelno mokestis ar turto mokestis tikraisiais mokėtojais yra įmonės akcininkai, nes jie dėl šių mokesčių uždirba mažesnį grynąjį pelną, kurį gali paskirstyti dividendais. Prievolė pervesti mokestį į biudžetą, teisinė mokesčių našta, retai turi ką bendro su ekonomine mokesčių našta“, – kalbėjo ji.
„Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis sutinka, kad neretai daroma klaidinga prielaida, kad kažkuriuos mokesčius sumoka įmonės.
„Pavyzdžiui, sudarinėjant didžiausių mokesčių mokėtojų reitingus, skaičiuojama, kiek kokia įmonė į biudžetą pervedė PVM ar akcizų. Tačiau įmonė šioje situacijoje yra tik tarpininkas, surenkantis mokesčius iš galutinių vartotojų.
Panašiai ir su GPM, ir „Sodros“ įmokomis. Galima sakyti, kad tuos pinigus į biudžetą sumoka darbo vietas sukūrusios įmonės. Bet turbūt tikslesnis požiūris – įmonė sukūrė darbo vietą, tam skyrė tam tikrus finansinius išteklius, o žmogus atlikęs darbą ir gavęs atlygį nemažą jo dalį perveda į biudžetą“, – kalbėjo N. Mačiulis.
Jis sako, kad net į įmonių pelno mokestį galima pažiūrėti šiek tiek filosofiškai.
„Galima teigti, kad pelno mokestį sumoka įmonė, bet dienos pabaigoje jį vis tiek sumoka kažkoks žmogus – kapitalo savininkas, akcininkas, nesvarbu ar gyvenantis Lietuvoje ar užsienyje. Juk nesakome, kad nekilnojamojo turto mokestį sumoka butas. Kitaip sakant, visas lėšas į valstybės biudžetą suneša žmonės – vartotojai, darbuotojai, akcininkai, turto savininkai“, – dėstė jis.
Lietuvos problema pastebima ir besivystančiose šalyse
Deja, pagrindinė Lietuvos problema, sako I. Šimonytė, nors mokesčių sistema panaši į daugumos Vakarų šalių, biudžeto surinkimas priklauso nuo gyventojų sunešamų vartojimo mokesčių, o tai labiau primena besivystančių šalių praktiką.
„Apmokestinimo turinyje yra rimtų problemų, nes nors bendras mokesčių/BVP lygis yra gana žemas, atskiri visuomenės sluoksniai, t. y. mažų ir vidutinių pajamų gavėjai, tempia didžiąją dalį mokesčių naštos. Iš to kyla ir nemenkos paskatos mokesčių vengti, dar labiau mažinant mokesčių/BVP santykį. Todėl ekonomistai ir siūlo apjungti įvairias įmokas ir jas išgryninti, panaikinant dalį mokesčių privilegijų“, – kalbėjo I. Šimonytė.
Profesorius, ekonomistas, socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas Romas Lazutka taip pat teigia, kad visi mokesčiai yra sumokami gyventojų ir vardija, kam tenka didžiausios mokestinės sąskaitos.
„Daugiau, lyginant su jų pajamomis, sumoka tie, kurie didesnę dalį pajamų išleidžia vartojimui, nes daugiausia mokesčių sumokama perkant prekes ir paslaugas. Antroje vietoje – socialinio ir sveikatos draudimo įmokos, kurios yra ypatingos, nes jos suteikia teisę kai ką gauti atgal, tai pusiau mokesčiai. Juos moka, kaip žinia, tie, kas uždirba pajamas.
Tretieji – apmokestinamas pajamas gaunantys gyventojai, mokantys gyventojų pajamų mokestį. Vadinamasis įmonių pelno mokestis kaip tik dažnai laikomas ne gyventojų, o įmonių mokesčių, bet įmonės turi savininkus, todėl tai yra įmonių savininkų, verslininkų, mokestis – jo sumokama nedaug“, – sakė jis.
R. Lazutka sako, kad Lietuvoje galima pastebėti ir kitą skirtumą: kalbant apie vartojimo mokesčius, PVM būtiniausioms prekėms ir paslaugoms yra toks pat, kai kitose šalyse jam taikomos išimtys.
„Lietuvoje išimčių (PVM – aut. past.) labai mažai ir „Sodros“ mokestis santykinai yra nemažas, – sakė R. Lazutka, tačiau mažinti jų jis nesiūlo. – Aišku, mažėti galėtų visi mokesčiai, jei norime sugrįžti į medžius – mokesčiai yra civilizacijos kaina. Lietuvoje katastrofa ne dėl didelių, bet dėl mažų mokesčių.“
Pasak jo, turtėjant šalims vis labiau prisotinami individualiai tenkinami poreikiai ir auga kolektyviai tenkinamų poreikių, kuriuos organizuoja ir finansuoja valstybė, svarba – sveikatos, socialinės apsaugos, mokymosi, viešojo saugumo, rekreacijos, kultūros ir kitų.
„Lietuva yra pasiekusi per menko kolektyviai finansuojamų paslaugų vartojimo ribą: degalinės, batų parduotuvės prabangesnės už ligonines ir kai kurias mokyklas. 30-mečiai pramogauja, 70-mečiai skursta. Visa tai neracionalu ir turi keistis.
Kai čia nesitvarkoma, žmonės masiškai ir važiuoja ten, kur tikisi kitokios tvarkos, nepaisant mokesčių. Deja, vietoje racionalumo kriterijų metamos ideologinės klišės: privačiame sektoriuje viskas puiku, viešasis turi sutvarkyti, turima mintyje, tenkintis kuklesniu finansavimu“, – sakė R. Lazutka.
Profesorius sako, kad tokia situacija būdinga atsilikusioms šalims, kuriose elitas, esant didžiulei turtinei nelygybei, apsirūpina viskuo privačiai, viešųjų paslaugų nefinansuoja, o didžioji dalis gyventojų neturi priėjimo prie tų paslaugų, skursta, yra neišsilavinę, neproduktyvūs.
„Tokios šalys ilgam buvo įstrigę atsilikime, pavyzdžiui, Pietų Amerika. Ko jai stigo? Europietiško solidarumo – kurti viešąsias paslaugas visiems gyventojams, atitinkamai mokant padorius mokesčius. Azijos tigrai kuri laiką auga be gerovės valstybės, bet kai visi pavalgys, ims klausti apie pensijas, sveikatos apsaugą ir panašius dalykus. Atsakymas irgi bus – didesni mokesčiai. Lietuvoje dominuojantis diskursas kitas, bet realybė neleidžia ir neleis užsimiršti“, – dėstė jis.
Dar vieną problemą įvardija mokesčių administravimo ir konsultacijų įmonės „Fidexperta“ ekspertė Rūta Bilkštytė. Ji sako, kad Lietuvoje daugiau apmokestinami dirbantys su darbo sutartimis nei su individualios veiklos pažyma.
„Problema ta, kad panašų darbą dirbančių pagal darbo sutartis mokestinė našta didesnė, ypač dėl „Sodros“ įmokų, ir darbuotojų sąnaudos įmonėms yra didesnės, nei tam pačiam darbui atlikti įmonei pasitelkti „individualistus“. Todėl vien dėl apmokestinimo skirtumo atsiranda noras piktnaudžiauti mokestiniais įstatymais arba pasirinkti alternatyvius verslo modelius“, – pastebėjo ji.
Jos nuomone, „Sodros“ apmokestinimas ir suteikiamas draudimas turėtų būti kuo labiau vienodesnis tiek dirbant pagal darbo sutartį, tiek savarankiškai.
R. Bilkštytės nuomone, Lietuvai būtinas ir kitas sprendimas: reikėtų neapmokestinamųjų pajamų dydį prilyginti prie minimalaus atlyginimo, taip padidėtų mažiausias pajamas gaunančiųjų algos.
Kol kas Lietuvoje gyventojų, pagrindinių mokesčių mokėtojų, toliau mažėja. Pernai Lietuvą paliko daugiau kaip 50 tūkst. gyventojų, o pagal procentą išvykstančių vis dar esame pirmi visoje Europoje.
Gyventojų Lietuvoje nuo 2005 m. sumažėjo kiek daugiau nei 500 tūkst.: nuo 3,355 mln. iki 2,849 mln. žmonių. Tarp emigravusių didžioji dalis – darbingo amžiaus gyventojai, kas trečias emigravęs 20-29 metų.
Vidutiniškai per metus iš Lietuvos išvyksta apie 30 tūkst. žmonių. Jei situacija nepasikeis, numatoma, kad 2047 m. Lietuvoje teliks 1,99 mln. gyventojų, o 2080 m. – tik 1,65 mln. Prognozuojama, kad tarp Europos Sąjungos šalių Lietuva nyks sparčiausiai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skaičiuoja, kad 2016 m. pradžios duomenimis, Lietuvoje buvo 594,4 tūkst. senatvės pensijų gavėjų, 201,6 tūkst. neįgaliųjų ir 152 bedarbių.
Palyginimui 2010 m., analogiškais duomenimis, Lietuvoje buvo apie 558 tūkst. senatvės pensininkų, beveik 270 tūkst. neįgaliųjų, daugiau nei 320 tūkst. bedarbių. Taigi iš viso – apie milijoną gyventojų.
