Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Kovo 8-ąją 1923-ais metais „Lietuvos“ skaitytojas ragino kovoti su „mėšlynais“.
„Jau ne kartą esame dejavę, kad daug kalbama, o atvirkščiai daroma. Štai dar vienas pusgyvis veiklumas sanitarijos srityje.
Kovo mėn. 1 d. ėjau per Šančius. Turėdamas atspėjamo laiko, ėjau miesto kraštan į viską įsižiūrėdamas ir domėdamasis mūsų sostinės pakraščių gyvenimu. Traukiau kariškos rampos link. Bet nelengva man čia skelbti, ką aptikau tuose kraštuose. Vos pasukęs iš Juozapavičiaus prospekto į Vokiečių ir kitas nedideles gatveles, kurių pavadinimų niekur negalėjau rasti, užuot pasigėrėjęs miesto pakraščiais, gavau tik pasibiaurėti. Man pasidarė, tarytum, nejauku ir gėda už tuos, kas taip skystai žiūri į vieną iš svarbiausių mūsų sveikatos dalykų – švarą.
Nekalbėsiu apie švarą kiemuose, kurių savininkai gali klysti manydami, kad švaros palaikymas nuosavame plote jei ne reikalingas, tai bent neprivalomas, bet turiu galvoje priklausančias prie jų gatves ir gatveles, kurios yra viešos, bet apleistos ir niekieno nežiūrimos.
Taigi, tos mūsų Šančių gatvelės! Einant man badė akis jų nešvarumas ir apleidimas ir jau buvau begrįžtąs atgal, bet panorėjęs įsitikinti, ar ir toliau yra tas pat, traukiau tolyn. Ir ką gi? Visą tą kvartalą apėjau, ir visur radau vienodai: visur užkrert4se, patvoryse, šalia langų ir durų žmogaus atmatos, krūvos šiukšlių, o kitur net kalvomis virtę pilamos per žiemą pamazgos tiesiog gatvėn. Kaip tas viskas gadina žmogaus ūpą ir kokį šlykštą ir biaurų daro įspūdį.
Man teko, kaip sako, savo kailiu patirti toks įspūdis. Moteriškei bepilant pamazgas į gatvę ir aptaškius mane, pareiškiau savo nusistebėjimo, bet ji kažkokiu žargonu man kažką atšovė, iš ko aš supratau, kad nei milicija, nei kas kitas čia nesilanko ir kliūčių nedaro. Pasukus į vartus, tęsė jog pamazgos kaip buvo pilamos tiesiog gatvėn, taip ir toliau bus pilamos, nes nėsą kur kitur jų dėti.
O gal kas čia pasakys, kad Šančių užkampis, tai ne Laisvės Alėja ir ne miesto centras, o antra, pas mus nėra žmonių tai tvarkai žiūrėti ir trūksta lėšų jiems išlaikyti.
Mano išmanymu, čia reiktų kovoti ne tiek žodžiu ir spauda, kiek pabaudomis, nes nei kalbos nei spauda neįkvėps mūsų žmonėms to, kas yra iš jų reikalaujama. Kovoti su tuo apsileidimu, man rodos, galėtų kiekvienas kultūringesnis žmogus. O kai dėl lėšų, tai jų lengva rasti. Pastatę sau tikslu nuvalyti visus tuos nešvarumus, reiktų už kiekvieną mažiausį nukrypimą nuo duotų nurodymų, bausti ir bausti kaltininkus iki tol, kol, tokiu būdu, jie suprastų kas iš jų reikalaujama. Štai ir lėšos, kurių pilnai pakaktų švaros prižiūrėjimo išlaidoms; dalis jų, gal, dar patektų Valstybės iždan. Be to, tam tikrose vietose, ypač užkertėse, reiktų prikalti lenteles su parašais, kad už nepildymą to ir to bus baudžiami savininkai tų plotų, kuriuose bus rasta nešvarumų. Tada kiekvienas iš savininkų bijodamasis pabaudos stropiau ims žiūrėsi savo plotą. Norint pasiekti to viso, reiktų veikti griežtai ir energingai.
Aš tikiuosi, jog šie mano žodžiai ras pritarimo mūsų kultūrinėje visuomenėje ir neliks tuščiu dykumoje šaukiančiu balsu.
Tesie mūsų obalsis: Per švarumąženkime į sveikatą!“
