Jau 11 metų Kaune gyvenantis italas dr. Moreno Bonda, su žmona Jurgita ir vaikais Mantu bei Vyčiu portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakoja apie savo gyvenimą Laikinojoje sostinėje, šeimą, dėstytojo darbą ir žmones.
Teiraujamės ir apie itališką virtuvę Kaune bei nieko nelaukę pakviečiame įvertinti Kaune pagal neapolietišką tradiciją kepamą picą į Karaliaus Mindaugo prospekte įsikūrusią piceriją „Bless pizza”.
Šiuo metu dr. M. Bonda dirba italų kalbos dėstytoju VDU, jo žmona J. Macijauskaitė-Bonda ten pat darbuojasi italistikos ir romanų kalbų studijos programos vedėja. Ne tik italų kultūra, bet ir kalba persmelkusi kasdienį jų gyvenimą, abu vaikai irgi puikiai kalba itališkai. Picerijoje pora užsisako tikros neapolietiškos picos ir drauge su mumis pasineria į jaukų pokalbį.
Koks vėjas atpūtė iš saulės nuglostytos Italijos į tokią šaltą šalį kaip Lietuva?
Moreno: Jau nebešalta (šypsosi). VDU studijavo draugas, pasakojo apie šią tolimą šalį, sudomino. Atvykau studijuoti, čia susipažinau su būsima žmona Jurgita, tęsiau studijas. Pirmos dienos Kaune buvo kupinos atradimų: nauja kultūra, kitokie žmonės, pasitaikydavo nemažai kurioziškų situacijų. Tarkim, nuėję į kavinę, italai vyno prašo ąsočiais – pusę litro ir pan., o pas jus pasirodo ne. Kartą vienoje kavinėje paprašiau atnešti pusę litro vyno, padavėja tik keistai į mane pažiūrėjo ir nuėjo į virtuvę. Paskui dar kelis kartus grįžo tikslintis, nejau tikrai ąsočiais užsisakinėsiu? Pasirodo, jie net neturėjo tinkamo ąsočio! Ji paaiškino, kad Lietuvoje vyną taurėmis žmonės geria…
Ar galima sakyti, kad jūsų šeimą suvedė italų kalba?
Jurgita: Su Moreno suvedė panašūs požiūriai į gyvenimą ir meilė, dar darbovietė, kurioje populiariname italų kalbą ir kultūrą. Džiugu, kad italų kalba Kaune labai populiari, žmonės ją noriai studijuoja, lanko kalbos kursus.
Jau 11 metų gyvenate Kaune, ar nebuvo minčių keltis į sostinę Vilnių?
Moreno: Pirmas miestas, kurį pamačiau Lietuvoje buvo Kaunas. Gyvenome ir Vilniuje, bet grįžome čia, o ir žmona kaunietė. Vilnius – tarptautinis miestas, o Kaunas labiau autentiškas, lietuviškas, mažesnis, čia lengviau ir patogiau gyventi, daugiau galimybių.
Kokias mylimiausias vietas išskirtumėte Kaune?
Moreno: Jų daug, man itin patinka XX a. pr. architektūra, tarkim V. Putvinskio gatvė, ji labai primena Turiną, mano gimtąjį miestą. Čia daug kavinių, studentų, Kaunas gyvybingas miestas.
Jurgita: Man patinka Vilijampolė, kur mes dabar gyvename, neseniai pirkome namą, turintį senovinę dvasią, vienas čia apsilankęs istorikas teigė, jog mūsų namai – tai „1970-ųjų etnografija” – dėl to labai džiugu.
Moreno, ar vis dar kviečiate žmoną į pasimatymus, jei taip – kur?
Moreno: Kviečiu aperityvo, patinka bandyti įvairias vietas. Taurė vyno, geras maistas, tikra pica, ko daugiau bereikia? Italams įprasta antrąsias puses kviesti į piceriją. Štai vieta, kur esame šiandien puikiai tinka ir pasimatymams, čia ramiai leidžiame laiką, skaniai valgome, aplinka neįpareigojanti, gera vieta pradėti vakarą. Vėliau galima į kiną nueiti, pasivaikščioti mėnesienoje.
Jurgita: Šią piceriją jau seniau įtraukėme į savo mėgiamų vietų sąrašą.
Papasakokite dar apie Italiją, kokių itališkų tradicijų atsinešėte į šeimą, ko pas mus pasigendate?
Jurgita: Neabejotinai – valgymo tradiciją, mėgstame valgyti visi kartu prie stalo, gana vėlai, tarkim 19-20 val. Net 91-ių metų mano senelė pamėgo itališką maistą: mėgsta rizotą, tiramisu desertą, mocarelos sūrį.
Moreno: Pas mus dažnai atvažiuoja tarptautinių svečių, namuose pilna gyvybės, visad girdisi linksmas klegesys, daug bendraujama. Pasigendu bendravimo viešose erdvėse. Autobuse Lietuvoje parašyta nekalbėti su vairuotoju, o pas mus tik įlipi į autobusą ir pasideda čiauškėjimas: „Čiao”! Kaip sekasi? Kas naujo?” ir pan. Nors irgi kabo užrašas, draudžiantis kalbinti vairuotoją.
Yra daugybė stereotipų apie italus, ar jie teisingi?
Jurgita: Populiariausias stereotipas, kad italai gyvena su mamomis iki 40 metų. Moreno tai paneigė, na, o jo klasiokai gal tik trys vedę, daugelis dar išties gyvena su mama, taip patogiau ekonomiškai, be to ir skaniai valgyti pagaminta.
Moreno: Kad vėluojame yra tiesos. Italijoje įprasta vėluoti bent pusvalandį, pagal stereotipus iš Neapolio žmonės vėluoja labiausiai, būna ir 1,5 val. tenka laukti. Net sklando anekdotas: „Išeina žmona pas kaimynę, sako, kad tik 5 minutėms ir liepia vyrui maišyti verdančią sriubą kas pusvalandį, kad neprisviltų” (juokiasi). Nors aš pats esu labai punktualus, pykstu, kai kiti vėluoja.
Kokie esminiai lietuvių ir italų virtuvių skirtumai ir panašumai?
Moreno: Oj, daug skirtumų. Pirmiausiai reikia pažymėti, kad Italija didelė, įvairi, tačiau randu ir panašumų su Lietuva: štai mano gimtoje Turino virtuvėje retai naudojamas aliejus, verčiau sviestas, tą pastebėjau ir Lietuvoje.
Jurgita: Bendra dar ir tai, kad lietuviai su italais mėgsta kokybiškai pagamintą mėsą. Moreno pabrėžia, kad Lietuvoje jam patinka mėsos patiekalai.
Moreno, esate tikras italas, sakykite, ar lietuviai moka kepti picas?
Moreno: Šiandien tikrai ragaujam labai skanios picos, tikros, itališkos. Kaip ir turėtų būti, pagal neapolietišką tradiciją iškeptos picos padas turi būti labai plonas. Tai padaryti tikrai sunku, reikia ir patirties, ir mokėti tešlą pasigaminti, daugelis to nemoka. Kartais net gėda būna valgyti pica vadinamą neaiškų daiktą, tikrai gerą picą sunku rasti Lietuvoje.
Kaip atskirti ar pica gera?
Moreno: Pirmiausia reikia žiūrėti į padą, tai priklauso nuo miltų, svarbu, kad pica būtų kepama malkomis kūrenamoje krosnyje, kraštai turi būti šiek tiek apskrudę, kai kuriose vietose gali būtų net juodai. Tikra pica plona, joje ne per daug ingredientų. Štai „Margarita” tikra itališka pica, su vos keliomis sudedamosiomis dalimis. Svarbu ir kokybiškas mocarelos sūris, pomidorų pasta: jei pomidorų plėvelė yra padaže, reiškia jie švieži ir pica geros kokybės.
Apie užšaldytas picas galiu tik tiek pasakyti – tai ne picos, jas valgyti galima, tik jei daugiau nieko kito šaldytuve nėra. Tokios picos tik atrodo kaip picos, kartais net ir nebeatrodo. Tikras picas turi gaminti profesionalai ir patiekti tuoj pat.
Įvertinkite ragautą maistą.
Moreno: Čia atradome gimtosios žemės patiekalą, man patinka čia atvykti su žmona. Pica patiko, buvo plona kaip priklauso, matosi ingredientai kokybiški, Lietuvoje pagaliau paragavau tikrą, gerą, itališką picą, kaip Neapolyje.
Svarbiausia, kad kumpis ant viršaus supjaustytas riekelėmis, taip ir tikėjausi, apskrudimas toks, koks turi būti. Mažasis sūnus picą įvertino 10 balų, o jis picų žinovas, gali kasdien ją valgyti. Manau, į šią piceriją ateisime pavalgyti dažniau.
Italams pica – tai Neapolio pica, reiškianti kokybę, „Bless Pizza” kartelę užsikėlė aukštai.
Kaip italai giria maistą?
Moreno: Tą vizualiai po picos valgymo „Bless Pizza” picerijoje šiandien parodė jaunesnysis sūnus Mantas: italai rodomuoju pirštu pasukioja į žandą. Tai reiškia: „Labai skanu!” Darželyje vaikai dėl to net pakliuvo į nesusipratimą, mat auklėtojos nesuprato, ką tai reiškia.
Daugiau informacijos rasite čia. „Bless pizza”, Karaliaus Mindaugo pr. 64-47.
