Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Sausio 28-ąją 1926-aisiais „Lietuvos žinios“ aprašė priklausomybės paminklą.
„Kai kada majoro Rusecko iškelta mintis statyti paminklą Ninomajam Knygnešiui buvo radusi šaly simpatingo atgarsio. Prisimena, tas pats Tumas Vaižgantas yra entuziastingai šią idėją parėmęs. Ar klebonijas ši mintis pasiekė – nežinia, tik nesenai „Lietuva“ 9 n-ry įdėjo netikętą negirdėtą „pirmo didesnio kviestos rinktinės aukštosios inteligentijos susirinkimo“ aprašymą, kuris įvykęs sausio 10 d. ir toji diena būsianti minima didžio nepriklausomos Lietuvos paminklo istorijoje (?)… Kas gi tokio nepaprasto atsitiko? Nagi tą dieną toji kviestinė rinktoji aukštoji inteligentija nutarusi pastatyti simbolinę Kristaus prisikėlimo bažnyčią, o toji ir būsianti Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo paminklas.
Kalbėtasi, tartasi, svarstyta ir rasta, kad bažnyčia statyti yra būtinai reikalinga: čia galima būsią sudėti ir architektūra, ir skulptūra, ir drožyba, ir tapyba, ir muzika, ir giesmės… Tik statyta klausimas, ar tauta pati viena pajėgs tokį paminklą pastatyti. Na, Lietuvoj madoje aukų rinkimas ir oficiozas jau kviečia siųsti Žaliojo kalno bažnyčios vardu sulig išgalėmis aukų…
Kur šią nepakenčiamai skubiai reikalingą bažnyčią statyti, patiems sugalvotojams neaišku. Gen. Galv. Bikauskas siūlęs nugriauti rusiškąjį Soborą ir ant jo pamažu statyti naują, bet kiti visi buvę už naujos bažnyčios statymą Žaliajame Kalne…, vietoj kun. Vaitiekūno medinikės.
Visa tai būtų gal ir pateisinama, jei tai būtų kokio ekonominio gerbūvio laikais. Maža kas kam ateina galvon. Lai stato paminklus, kad ir pačiai krikščionių demokratų partijai.
Bet dabar, kada visa šalis merdėja del skurdžiausio ekonominio krizio, kada žmonės licituojami del nebeišgalėjimo valstybinius mokesnius mokėti, – tokie skuboti sumanymai naujus milijonus iš krašto čiulpti yra ne kas kita, kaip ta pati statybos manija, prarijusi visokiems nereikalingų rūmų statymams milijonus lėšų.
Be to pati statymo idėja ir nieko nauja nesako: tai yra tas pats caro Rusijos pamėgdžiojimas prie kiekvienos progos statyti „choram voznesenija, choram spasenija, choram voskresenija“ ir kt.
Tokios bažnyčios yra tik „kazionščina“, jos neišeina iš pačios tautos gyvo reikalo. Ir kam? Juk ir esamosios pradeda tuštėti, kai kunigai yra „priversti“ valdininkauti, ministeriauti, bankuose vargti…
Tokia nauja bažnyčia šiuo laiku, jei ją ir pastatytų, būtų tik tuštėjantis priklausomybės nuo Romos simbolis.“
