Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Sausio 12-ąją 1940-aisiais „Lietuvos aidas“ rašė apie tai, kad būtinai prašosi tvarkomos Kauno kavinės.
„Jau ne pirmas kartas, kad spaudoje gyviau paliečiamas kavinių klausimas. Tiesa, tai nėra vietos – įstaigos, kurių lankymas ir palaikymas būtų kam privalomas. Tačiau jei savaime taip darosi, kad jos ir mūsų gyvenime prigyja ir kas kart vis daugiau lankytojų patraukia, tai tuo pat jos reikalingos ir viešesnio tvarkos reikalų dėmesio.
Ko mūsų kavinėms stinga, jau ne kartą gana plačiai toje pačioje spaudoje buvo nurodyta. Tik labai gaila, kad jų šeimininkai, atrodo, mažių mažiausia į tai tekreipė dėmesio. Stalelių nepaprastas sugrūdimas, nešvarus produktų padavimas, stoka tinkamos ventiliacijos, neužtektinai lankstus ir mandagus patarnavimas, stoka laikraščių, žurnalų ir to, kas rodytų, kad bent kiek jų šeimininkai žino (turiu galvoje pačias didžiausias Kauno kavines), kokioje valstybėje jie gyvena – yra nuolatiniai mūsų kavinių reiškiniai.
Ir kuo už visa tai naudojasi šių įmonių laikytojai? – Ligšiol niekieno nesudraudžiamo lupikavimo teise. Papraščiausios kavos puodelis 65-80 centų. Paprasta bulkutė 40-60 centų. Tik koją į kavinę įkėlus pasidėjimas palto 20-30 centų. Nesvarbu po kiek kartų per dieną užeitum, kiekvieną kartą po 20-30 ct. Užėjimas į viešąjį kambarėlį stskirai 10-20 centų (tiesa, tai tuo tarpu dar tik vienoje kavinėje). Tik šalto pieno stiklas, krautuvėse litrą (4 stiklines) ir šiuo žiemos metu parduodant po 25-30 centų, nemažiau kaip 30 centų, vadinasi, litras nemažiau kaip Lt 1,20. Štai, kiek kaštuoja, galima sakyti, tik produkto atsinešimas iš Laisvės al. 29 į Laisvės alėją 25 arba į Laisvės alėją 58!
Gal labai maža apyvarta, brangios patalpos, didelės kitos išlaidos ir dėl to iš tikro kitaip negalima? Apyvarta, bent šiuo metu (jau kelinti metai nuolatinė spartaus augimo tendencija) milžiniška. Kasdien kiekvieną atskirai kalbamųjų kavinių pereina tūkstančiai žmonių. Neretai nespėja atsirasti tuščių kėdžių. Patalpos, atrodo, seniai amortizuotos. Bendrai, nieku ypatingu nepasižyminčios. Kitos išlaidos, patogumų duodant maža, iš viso neturinčios svaresnio balso. Pelnymaisi gi visokiausi – vien už lankytojų drabužių pasidėjimą gan garantuojamasi iki 25-28.000 litų gryno pelno metams.
Ir kas dar? – Dar tuo visa nepasitenkinama. Pradėjus kilti kai kurioms kainoms, ir kavinės pradėjo kainas kelti. Vieną rytą ligtol pusryčiams kaštavus Lt 1,10, „M“ kavinės padavėjusios pranešė lankytojams, kad kaina pakelta iki Lt 1,35. Ta kaina eilę ienų ir imta. Vienam laikraščiui parašius, kad tai padaryta be Kainų Tvarkytojo leidimo, buvo grąžinta senoji kaina. Tačiau pasiimtieji priedai lankytojams negrąžinti. Negana to, Kainų Tvarkymo įstaigos žmogui pasiteiravus, kodėl taip padaryta, paaiškinta, kad kaina nebuvusi pakelta, tik keletą dienų kavinė neturėjusi duodamų pusryčiams prie kavos bulkučių… Jei kas norėjęs bulkučių gauti, turėjęs atskirai užsisakyti. Ir tuo net baudos išvengta. Praėjus kokiai savaitei, kaina pakelta iki Lt 1,20.
Kita kavinė duodamų pusryčių kainą pakėlė iki Lt 1,45-1,55. Jai paskyrus šiokią tokią baudą, administratorės buvo paaiškinta, kad kainos buvusios pakeltos be jos žinios… Taip ir čia baudos išvengta.
Kainos pakeltos ir kitiems dalykams. Be to, norint dar kainą pasikelti, žymiai sumažintos duodamos normos. „M“ kavinėje nuo Naujų Metų įvesta dar ir kitų pasipelnymo šaltinių. Lyginant su kava, bulkutėmis ir kitais produktais, alus kavinei buvo mažiausiai pelningas, nes alui nustatytos aiškios kainos. Dėl to „M.“ kavinė nuo Naujų Metų savo lankytojams visiškai alaus neduoda, aiškindamasi neturinti užtektinai bokalų. Vieton to duodamas selterinis vanduo, pelno nuo bokalo kavinei duodąs iki 50 centų! (savikainai esant tik keliems centams).
Nemaža gražių pajamų „M.“ kavinė susirenka ir iš duodamų lošimų – šachmatų ir domino, už šachmatų valandą be patarnavimo procentų imdama 30 centų, o už domino valandą 50 centų (nuolat klijentai skundžiasi ir kavinės laikrodžio specifiniu tikslumu).
Visa tai labai gerai kasdien matydami, kavinių lankytojai, jei ir toliau kavinėms nebus žinoma tikrai Kainų Tvarkytojo ranka, nei reikiama bendrosios tvarkos, sanitarijos bei kitokia priežiūra, bent tiek tenorėtų: jų tas permokamas dešimtis ir gal šimtus tūkstančių litų bent mokesčių inspektorius tenuneša Valstybės iždan.“
