Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Lapkričio 17-ąją 1937-aisiais „Lietuvos aidas“ išspausdino brazilų žurnalisto įspūdžius po kelionės į Lietuvą.
„Šią vasarą Lietuvoje viešėjo keletas brazilų žurnalistų, jų tarpe iš Dr. Franchinis Netto. Jis Sao Paulo Istorijos ir Geografijos Institute laikė paskaitą apie Lietuvą, jos praeitį, dabarties pažangą, meną ir k. Keletą minčių čia patiekiame iš įdomios Dr. Franchinio Netto paskaitos.
Štai jau Kaunas prieš mus. Mes jį matome iš lėktuvo, kuris pro debesis prasiskverbdamas pasižeria po kojų tarsi koks modelis. Lietuva keliautojui yra didelis netikėtumas. Ten, kur jis tikisi rasti tik nuo amžių užsilikusius griuvėsius, nusiminusius žmones, apleistus ir apžėlusius piktžolėmis laukus, randa naują miestą, kuris stiebiasi savo amerikoniškais dangoraižiais iki debesų, sutinka žmones apsišvietusius, kūrybininkus, viską linksmai dirbančius savo gimtojoje žemėje, randa tenai auksu žėrinčius kviečių laukus, tas aukso mares, kurias vėjai taip gražiai įsiūbavo.
Kaunas – tai pirmas netikėtumas Lietuvoje. Tai laikinoji sostinė, kol lenkai negrąžins tikrosios Lietuvos sostinės Vilniaus. Kaunas keičiasi į modernų miestą su savo per 100.000 gyventojų. Gatvės plačios, naujos, rūmai puikūs, sportui aikštės. Kas vizituoja Kauną, to dėmesį pirmiausia atkreipia Karo Muziejaus rūmai, kuriuose Lietuvių didvyrių relikvijos saugojamos, pradedant vidurinių amžių sviediniais iki aukso pentinų, garbės riterių ir moderniųjų Didžiojo karo kanuolių. Tai liekanos, kurios padėjo kovose dėl nepriklausomybės, kartu sustatytos su kovų garbės vėliavomis. Šitų rūmų darželyje iš paprasto laukų akmens, altoriaus formos, padarytas nežinomam Lietuvos kareiviui kapas. Visose Europos šalyse galima atrasti kapą, kuriame ilsisi žuvusio didvyrio siela, tačiau nė vienoje šalyje nėra iškilmių, kurios primena kas dieną šitos aukos netekimo skausmą, taip jaudinančių savo majestotišku paprastumu, kaip Kaune, kurias aš mačiau. Tai nepaprastas vaizdas, tipingas, savotiškas, niekur kitur nepatirtas ir ilgesiu vėl atgal traukiąs atsiminimais į Lietuvą.
Kaunas dar turi meno muziejų, kuriame sukrauti jo didžiųjų vaikų kūriniai, kur jo garbę iškelia Mykolo Čiurlionies aukščiausia Lietuvos artistinio pasireiškimo kūryba.
Pradžioje Čiurlionis buvo muzikas, vėliau tapo dailininku ir pasiekė tobulybės, perduodamas drobėje grynąjį meną ir jausdamas joje nepaprasto savo įsigilinimo į muzikos garsus, kuriuos jis teptuku yra perkėlęs į drobę ir tuo pačiu savo kūriniuos įamžinęs. Pasak rusų kritiko Čudovskio, šis žmogus piešė savo tautos paslėptas jėgas, ir jojo kūriniai yra verti ne tik kelių paskaitos eilučių, bet ir ištisų paskaitų, kuriose būtų galima parodyti nepaprastą didybę tos žemės ir tų žmonių, kuriems jisai savo veikalus kūrė. Tai yra ištisa paveikslų galerija, kuri tęsiasi per keletą muziejaus salių. Tai nepalyginamai didelio įkvėpimo turtas. Tai paveikslai, kurie sudarytų didelės garbės kiekvienam tautiniam parodos salionui. Tai yra tipingas lietuviškas dailininkas, be jokių svetimų įtakų. Jis piešė su nepaprastu vaizduotės gyvumu, garsėdamas su kiekvienu savo paveikslu, tapė pasaulio kūrimo seriją nuo pat tamsos iki šviesos, vandenų ir žmogaus.
Aš apsistojau šitoje vietoje su didžiausiu entuziazmu priminti tam lietuviškam genijui, kuris man padarė taip didelio įspūdžio, ir tas įspūdis, kuris išėjo iš meno kūrinių, visiškai skirtingų niekur kitur neužtiktų, atskleidė man nežinomus akiračius ir sukėlė man, tropikų žmogui, bendrą nepaprastos kūrybos jausmą. Tai menas, tai grynasis menas, tiktai menas.
Vėliau lankėmės ekonominėse įstaigose. Aplankėm „Maisto“ fabriką, kuriuo lietuviai iš tiesų galėtų didžiuotis. Iš čia išeina puikūs konservai, kuriais europiški stalai džiaugiasi, o dažnai net ir pasiekia užjūrių kraštus ir gali konkuruoti su vietine gamyba. Po to apžiūrėjom „Pienocentrą“, antrą puikią lietuviškos pramonės įstaigą, kuri kontroliuoja pasterizuodamas visą pieną, gaminamą tame krašte, ir gamina iš jo ne vien tiktai sviestą, bet ir ledus, „šampaną“. Apžiūrėjome ir Lietuvos Banko rūmus, vėliau Užsienių Reikalų Ministeriją, kurioje turėjome malonų pasikalbėjimą su Lozoraičiu, jauniausiu užsienių reikalų ministeriu Europoje, puikiu diplomatu, kuris Brazilijos reikalų žinojimu mus ne tiktai sužavėjo, bet ir nustebino. Aplankėme ir Kūno kultūros Rūmus ir puikiausiai įrengtą sporto stadioną. Čia mes gavome progos įvertinti tarsi iš skulptūros paveikslų paimtus jaunuolių pavyzdžius, kurie savo eleganciją ir pajėga sudaro naujos lietuvių kartos atletų generaciją.
“
