Vytauto Didžiojo karo muziejuje ketvirtadienį, minint 780-ąsias Saulės mūšio metines, pristatyta paroda – „Saulės mūšis 1236 m.”.
[galerija kiek=”16″]
Renginyje muziejaus istorikai pasakojo, kad 1236 m. iš žygio grįžtantiems kalavijuočių ordino kariams, žemaičių žemėse kelią pastojo jungtinė baltų genčių kariuomenė. Kova vyko netoli dabartinio Šiaulių miesto, todėl mūšis gavo Saulės pavadinimą. Kalavijuočiai pralaimėjo ir po metų tapo kryžiuočių ordino dalimi.
Livonijos kronikininkas apie šį mūšį rašė: „Netoli vietos vadinamos Saule, ties Mūšos upe, buvome užklupti atskubėjusių laukinių, kurie spraudė mus į kampą. Stojome į kovą, nelemtos neišbrendamos pelkės pasiglemžė daugybę mūsų žirgų, o stabmeldžiai vikriai darbavosi: kirviais, basliais, kalavijais. Namo grįžo kas dešimtas, po šios nelaimės susiejome likimus su kryžiuočių ordino broliais. Šventasis tėvas Grigalius sutiko ir 1237 m. paliepė mums vadintis Livonijos ordinu. Ilgai mąstėme, kaip palaužti karingą ir klastingą lietuvių gentį”.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vyriausiasis muziejininkas Tomas Janušauskas teigė, kad Saulės mūšis yra viena svarbiausių XIII a. lietuvių pergalių Lietuvos istorijoje. „Šis mūšis lėmė, kad kalavijuočių ordinas nusilpo ir nustojo egzistuoti, pasiprašęs globos pas brolišką kryžiuočių ordiną. Lietuviai įrodė visai krikščioniškai Europai, kad yra stiprūs ir lengvai nepasiduos”, – pasakojo T. Janušauskas.
Parodoje eksponuojama XIII a. žemaičių, lietuvių ir žiemgalių genčių ginklai: kalavijai, kirviai, strėlės, iečių antgaliai, šarvų dalys, taip pat karių papuošalai, žirgų kamanos, balnakilpės ir kt.
Pasak istorikų, baltų genčių kariuomenė, sudaryta iš raitelių, pėstininkų ir lankininkų, mūšyje buvo itin stipri, gerai koordinuota, o svarbiausia – turėjo gerą taktiką, tai, esą, ir tapo pergalės priežastimi.
„Skirtumai tarp abiejų kariuomenių nebuvo dideli. Kryžiuočių pranašumas buvo kova atvirame lauke, o lietuviai nesiveldavo nei į vieną mūšį atvirame lauke, Saulės, Durbės kautynėse – visad kovodavo miške, pelkėje. O ką tu su žirgu miške padarysi, kaip miške sunkiąją artileriją išrikiuosi? Protinga taktika lietuviams atnešė pergalę”, – įsitikinęs Vytauto Didžiojo karo muziejaus ginklininkas Laurynas Tamulynas.
Jis pridūrė, kad lietuvių ginkluotė Saulės mūšyje nesiskyrė nuo priešininkų, kautasi tais pačiais kalavijais, naudoti tie patys šalmai.
„Dokumentai liudija, kad Vytautas Didysis šalmus pirko net iš Italijos. Klaidingai manoma, kad tuomet lietuviai buvo prastai pasiruošę kovai – truputis geležies ir oda, o ordinas – nuo galvos iki kojų kaustyta minia, kaip robotų kariuomenė. Ne, kovota apsirūpinus panašiais ginklais, svarbiausia buvo taktika”, – teigė L. Tamulynas.
Istorikas paneigė įsivaizdavimą, apie to meto lietuvių karius: „Mėgstama sakyti, kad lietuvių kariai tuomet buvo kailiais apsirengę ir su mediniu vėzdu rankoje. Taip nebuvo, nelakstėme su mediniais vėzdais, iš tų laikų likę ginklai, šarvai”, – pasakojo Karo muziejaus ginklininkas L. Tamulynas.
Jam antrino ir muziejininkas T. Janušauskas: „To meto lietuvių ginklai nebuvo primityvūs ir neatsiliko nuo ordino kariuomenės. Patys ordino kronikininkai pažymi, kad po mūšio paimti lietuvių ginklai buvo vertinami, kaip vertingas karo grobis.”
Pasak L. Tamulyno, ginklai anuomet būdavę labai brangūs, išruošti riterį į karą, esą, kainuodavo tiek, kiek visas kaimas su trobomis, gyvuliais, žmonėmis. „Beje, tada neklausdavo ar nori kariauti, buvo luominė visuomenė: valdovas įsakė – atsistojai, atėjai ir kariauji”, – aiškino istorikas.
Specialistas renginyje pristatė senovės baltų karį. Jis pasakojo, kad apsauginė kario ginkluotė buvusi įmantri: karys turėjo pošalmį, kurį sudarė iki 20 sluoksnių lino, atlikus eksperimentus, iš didesnio atstumo jo neprašauna net lankas, naudotas to meto mūšiuose.
Ant pošalmio dažnai būdavo dedama odinė sermėga, taip šarvas tapdavo beveik nepramušamas. Vienas brangiausių elementų – plieninis kūgio formos šalmas, į jį kertant iš viršaus, smūgis nueidavo ant žieduočio, kuris saugo kario sprandą ir kaklą.
Karys rankose laikydavo pavyzą – skydą, kurį Vakarų Europa perėmė iš baltų. Skydas sverdavo iki 5 kilogramų. Gintis naudoti kirviai nesudėtingai prakirsdavo tuometinius šarvus, jie nebūdavo brangūs, daugiau atsieidavo kalavijai, tad juos turėdavo ne visi.
Paroda „Saulės mūšis 1236 m.” veiks iki metų pabaigos.
