Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Rugpjūčio 8-ąją 1931-ais metais „Lietuvos žinios“ apžvelgė ginčą dėl Kauno Soboro.
„Naše Echo“ del mūsų pasiūlymo nugriauti soborą rašo:
„Mums atrodo, kad kokio nors tikėjimo religinių šventovių griovimas yra vandalizmas“.
Mes nesiūlom griauti „šventovių“. Mes tik norim, kad cariško vandalizmo paminklas būtų panaikintas ir jo vietoj pastatyta tikroji krašto šventovė, pavyzdžiui: paminklas „nežinomam Lietuvos laisvės kovotojui“, ar koks kitas.
„Naše Echo“ gi nori kad vandalizmo ir mūsų liaudies tautinio ir tikybinio persekiojimo paminklas pasiliktų ir toliau.“
Juk „N.E.“ rūpi ne dabartinė – katalikų bažnyčia, kuria paverstas soboras, o kaip tik senas cariškas pravoslavų soboras.
„N.E.“ pats to nepastebėdamas atidengė visas kortas.
Matyti, „N.E.“ nusistatymu ir pravoslavų soborą „perkrikštijimas“ į katalikų bažnyčią yra vandalizmas.
Reikia laikytis paprastos logikos dėsnių, o ne plepėti „tikrai rusiškų“ niekniekių, kurie ne visai tinka „N.E.“ fizionomijai.
Del „Soboro“
Soboro Petra i Pavla, po karo pavadinto Įgulos bažnyčia, nugriovimo klausimas – ne šiandien yra kilęs. Del jo yra pasisakę ir rimtų valstybės vyrų ir menininkų ir kitų asmenų. Ir niekas klausimo nei kėlė nei iškėlęs rišo vandalizmo prasme. Jis galima rišti, gal, tik su tautos garbe, kuri nepakelia viso to, kas kasdien rėžia jai akį žiaurios praeities priminimu ir kaikam bereikialingai gaivina viltį išlaikyti „Jedino i nedielimoj“ atstatymo viltį.
Ir didžiausiam lietuviui katalikui buvęs soboras nebus šventenybė , – tai aišku visiems, kas pažįsta liaudies dvasią. Didelis katalikas į Soboro sukatalikinimą žiūri tik kaip į naujos pozicijos užkariavimą, bet ne šventenybę. Kad taip yra, rodo ir tas faktas, jog soboras ligšiol pasiliko soboru ir niekas jo bažnyčia nevadina. Maldos namų prasme tai yra tik pakenčiamas alykas. Lietuviškajai kariuomenei nėra visai smagu eiti nors ir į pervardintą soborą.
Jei „Liet. Aidui“ kiekviena rusų cerkvė yra paminklas ir maldos namai, tai kodel jis nemato kitų griaunamų cerkvių? Karo muziejaus patalpa taip pat buvusi cerkvė, o juk ji netrukus bus nugriauta. Kur logika?
„Liet. Aidas“ sako:
„Mums atrodo, kad griauti tik tada apsimoka, kada nugriauto daikto vieton daug geresnis ir vertingesnis dalykas pastatomas.“
O ką mes pasiūlėme? Toks mūsų siūlymas ir yra. Mes manome, kad gražus soboro vietoj Lietuvos laisvės paminklas būtų tas „daug geresenis ir vertingesnis dalykas,“ apie kurį rašo ir „L.A.“.
„Liet. Aidui“ mes siūlome apsigalvoti, ar tik ne vandalizmas yra garbinti ir aklai „kloniotis“ įvairiems sutriunijusiems stabams, kuriuos kultūringasis pasaulis senai suprato esant stabais?
Kad „L.A.“ nedarytų klaidingų išvadų, pasakome, kad tai neliečia šiuo atveju maldos namų, bet kad „L.A.“ turi stabų, kuriuos garbina tikrai vandališkai.
Ir „L. Aid.“ Atsiliepė
Kraipydamas mūsų mintį dėl įvykių Klaipėdos krašte, ir „L.Aid.“ rašo. Tačiau, pradėjęs „za zdravije“ – esą viskas tvarkoj. – baigia „za upokoj“:
„Atvirai ir teisingai vokiečių mokytojų organas nupiešia vokiškumo tikslus Klaipėdos krašte. Jis atvirai pasako ir tai, ką paprastai oficialūs Reicho organai neigia, būtent, kad vokiečiai mokytojai Klaipėdos krašte yra specialiai palikti ir gauna iš Reicho tamtikrus pinigus, nekaltų algų išlyginimo pavidalu, kad galėtų čia vokiškumą ne tik palaikyti, bet kad galėtų jį ūgdyti, plėsti. Kokiam tikslui tai daroma, aiškinti nereikia. Taip pat nereikia aiškinti, kad ne tik Lietuvos valdžia ir visuomenė, bet ir gausingi Klaipėdos krašto lietuviai su tokiomis tendencijomis negali sutikti ir yra priversti joms priešintis.“
Vadinasi. – negerai. Mes tik paklausime „L.A.“: o kas gi tuo reikalu yra padaryta?“
