Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Rugpjūčio 5-ąją 1937-ais metais „Lietuvos žinios“ išspausdino tekstą „Ten, kur guli pusė milijono kauniečių“.
„Įžengi į centralinius Kauno kapus ir tučtuojau ant marmurinių ir medinių antkapių skaitai: „Viešpatie, supykime Tavo nebausk manęs ir rūstybėje Tavo nekorok manęs“. Paėjęs keletą žingsnių toliau matai begales jau sulinkusių į žemę susmukusių kryželių, kurie kadais buvo apipinti įvairiausiais metaliniais vainikais, o šalia jų – didžiulius paminklus, ištisas koplyčias.
Ir charakteringiausia: juo turtingesnis antkapis, juo graudulingesnis parašas. Prieš 60 metų mirusi dvarininkė prašo praeivius, jos kapo lankytojus, melstis už jos nuodėmes. Buvęs rusų pulkininkas sakos tik mirdamas supratęs, kad jo siela piktybių suėsta. O išvirtę lietaus nulyti, žolėmis apaugę mediniai kryželiai paprastučiai, be gudriųjų filosofų užrašų, be šventojo rašto citatų, kaip ir tie žmonės, kurie gyveno ir tyliai vargus vargo. Tik vienas kitas penktadienį ar šeštadienį lašinių gabalėlį suvalgęs, giminių priprašė užrašyti ant skardos liežuvėlio, kad melstųs už jo… nuodėmingą dūšią. Tačiau ir tie parašėliai jau nutrinti… Taigi, visoki graudingi parašai, koplyčios, ties sūnų dukterų kapčiais verkiančios moterėlės kiekvienam įžengusiam sukelia tam tikrą mistinę nuotaiką. Visi čia būsim ! Tačiau pradėjus kalbą su duobkasiais ši mistika tuojau išrūksta…
– Kiek per dieną iškasat duobių? – klausiu jauną duobkasį, kuris šešti metai tuo amatu verčiasi.
– Po dvi, tris, kai kada ir daugiau…
– Kiek gi gaunate už vienos duobės iškasimą ir užkasimą?
– Visaip… Daugiausia po 6 litus už vieną duobę. Kadangi kasame trys žmonės, tai po du litus išeina…
– Ar būna dienų, kai nebetenka nė vienos kasti?
– Oje! – susiraukia duobkasys. – Būna ir po savaitę. Bepigu, kad kasdien tektų po 3-4 iškasti.
Žiba dar jauno vyriškio akys, kada prieš jo akis šmėkšterėja ilgos ir dažnos laidotuvių procesijos. Juk jis iš to duoną valgo.
– Tai nuolatinės algos negaunate?
– Ne.
– O į ligonių kasą?
– Ne, nieko… Po 2-3 litus už duobę, – pabrėžia. – Dargi turime ir antkapius pataisyti… Tiesa, už antkapių taisymą kai kada gauname skyrium.
– Tai kodel gi už duobės iškasimą kapinių administracija net po 40-80 litų paima? – klausiu.
– Nežinau. Mums tiek pat temoka. Be to, kur akmens, kelmai, brangiau ir reikia…
Šalia manęs senutė šlavinėja kelelius, rankioja nuorūkas, pageltusius lapus.
– Ar ši senutė taip pat kapuose tarnauja?
– Taigi. Gauna per mėnesį 30 litų.
– Ir daugiau nieko?
– Ne… Gyvena būdelėj ir už tuos pinigus šiaip taip prasimaitina.
– Taigi ji nuolatinė ir į kasą neįrašyta?
– ?!.
Kapas, ant kurio čigonės buria
Einame per kapus. Kalbamės. Šalia mūsų užvožta sunki marmurinė lenta, ant kurios antkapio iškaltas apsivyniojęs žaltys. Parašas lenkiškas, sunkiai išskaitomas. Iš keletos sučiuopiamų žodžių aišku, kad jis buvęs labai graudus.
– Bijau pasakot, – kalba mums duobkasys, – bet žmonės pasakoja… Esą čia palaidotas tėvas, kuris sunkiai nusikaltęs šeštajam prisakymui. Taigi, jis mirdamas buvo įsitikinęs, kad nusikalsti jį sugundė žaltys, kaip ir Ievą. Del to jam žaltį ir iškalė. Šis kapas pas čigonus laikomas kaž kokiu magišku. Dažnai ateina prie jo čigonės, kryžiavojasi, buria kortom…“
