Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Rugpjūčio 2-ąją 1939-ais metais „Lietuvos aidas“ išspausdino straipsnį „Kauno veidas prieš 25 m.“, kuriame aprašė įtampą dėl Pirmojo pasaulinio (Didžiojo) karo.
„Kaunas prieš dvidešimt penkerius metus tebuvo tik nedidelis gubernijos miestas. Tačiau tvirtovė buvo laikoma viena stipriausių Rusijos imperijoje. Ji kainavusi caro valdžiai daugiau kaip 50.000.000 rublių. Karui prasidėjus, ši tvirtovė turėjo vaidinti ypač svarbų vaidmenį. Taikos metu čia stovyklavo įvairios kariuomenės dalys: pėstininkai, pionieriai, artilerija, kavalerija, o paskutiniais metais ir aviacijos dalys. Buvo laikoma, kad 1914 metais liepos mėnesį Kaunas turėjo apie 70.000 gyventojų, iš kurių apie 20.000 buvo kariai. Vis dėlto šiai tvirtovei ginti kariuomenės buvo permaža, tad karui prasidėjus čia buvo numatyta sutraukti žymesnes pajėgas. Pats Kauno miesto veidas mažai ką buvo panašus į dabartinį. Dideliais netašytais akmenimis grįsta Laisvės Alėja, mediniai šaligatviai, menkai apšviestos gatvės daugiau priminė gilios provincijos miestą, nei gubernijos centrą. Tuo laiku Kaune gyveno žymi dalis kitataučių.
Vis dėlto tuo laiku Kaunas jau turėjo ir savo dienraštį. Jis buvo leidžiamas ir redaguojamas dabas Kaune gyvenančio žurnalisto J. Bliumentalio. Tai buvo „Sievero Zapadnii Telegraf“. Laikraštis buvo liberalinių pažiūrų ir dažnai gindavo mažumų reikalą. „Sievero Zapadnii Telegraf“ išeidavo kasdien 6 valandą ryto.
Didžiojo karo išvakarėse Kaunas pergyveno nerimo valandas. Anot anuomet gyvenusių Kaune asmenų jau liepos 31 dieną Kauno gatvėse pradėjo rodytis daugiau kariuomenės. Daug kalbėjo, kad jau vyksta karas ir vokiečiai tuojau puls Kauno tvirtovę. Kauniečiai pirko laikraščius ir gaudė paskutines sensacijas.
Liepos mėnesio 31 dieną vakare redaktorius Bliumentalis gavo iš generolo Grigorjevo – Kauno tvirtovės komendanto skubų raštą. Jį praplėšęs rado įsakymą, kuriame buvo rašoma, kad Bliumentalis per 24 valandas turįs apleisti Kauną. Aišku, su redaktoriaus išsiuntimu buvo uždarytos ir „Sievero Zapadnii Telegraf“. Tą pat vakarą, t.y. liepos 31 dieną Kaunas jau pergyveno beveik karo dienas. Kad bus paskelbta mobilizacija ir teks kariauti su vokiečiais, niekas neabejojo. Naktį kreivomis duobėtomis gatvėmis skubėjo to laiko keisti automobiliai, motociklai, dviračiai. Buvo matyti zovada belekiančių raitininkų. Jie visi iš karo tvirtovės būstinės nešė slaptus įsakymus.
Tą naktį tiek žandarmerija, tiek policija ir kitos karo įstaigos nemiegojo.
Ankstyvą rugpjūčio 1 dienos rytą Kaunas atsikėlė jau karo nuotaikoje. Daug kas jau buvo gavęs įsakymus vykti į kariuomenės dalis. Keli Kauno bankai buvo apgulti žmonių. Virtinės vėžikų skubėjo į geležinkelio stotį. Tą pat rytą Kauną turėjo apleisti keli šimtai kauniečių. Jie visi buvo išsiunčiami į Rusijos gilumą, kaip nepatikimi. Išsiųstųjų tarpe buvo keliolika lietuvių, o ypačiai daug darbininkų, 1905 metais pasižymėjusių revoliuciniame sąjūdyje. Jie visi turėjo Kaune palikti šeimynas, butus ir kuo greičiausiai vykti į Rusiją. Rugpjūčio 1 dieną apie 12 valandą Kaune, ypačiai centrinėse gatvėse, buvo toks didelis judėjimas, kad sunkiai galėdavo pravažiuoti net ir kariniai vežimai ir automobiliai. Žmonės iš namų išėjo į gatvę ir čia dalinosi žiniomis. Vieni jų tuojau turėjo vykti į kariuomenės dalis, o kiti jau buvo gavę kitokius paskyrimus.
Ypač didelis judėjimas buvo Kauno geležinkelio stotyje. Čia tikrai buvo galima justi didžiojo karo pradžią. Aplinkui geležinkelio stotį stovėjo būriai žandarų, jodinėjo raitininkai ir slankiojo slaptosios policijos agentai. Jie sekė įtartuosius, nes tada Kaunas pergyveno šnipų siautėjimo baimę. Vienas po kito iš tunelio išlysdavo ešelonai. Jie iš rytų, iš Vilniaus ir kitų anuometinės Rusijos vietų į Kauną gabeno kariuomenę. Apie 14-15 vaalndą Kauno geležinkelio stotyje jau buvo tokia spūstis, kad civiliai gyventojai negalėdavo patekti į traukinius. Čia buvo matyti iš Petrapilio atvykę gvardijos pulkai. Stoties bufete mikliai sukinosi gražiais drabužiais ir blizgančiomis uniformomis apsirengę karininkai. Ypačiai visų dėmesį atkreipė puikiai apsirengę gvardijos pulkų aukštesnieji karininkai. Tą dieną geležinkelio stoties bufetas pritrūko ne tik rūkalų, bet ir maisto.
Rugpjūčio 1 dieną nemažiau kaip 1000 kauniečių išsikraustė į Vilnių.
Vieni jų išvažiavo traukiniais, o kitiems teko važiuoti net paprastais vežimais. Jie į traukinius tegalėjo įsėsti tik Kaišiadorių ar kitose tolimesnėse stotyse, nes Kaune buvo didelis susigrūdimas. Kauniečiai, kurie rugpjūčio 1 dieną buvo geležinkelio stotyje ir Šančiuose, pasakoja, kad tada Kaune galėjo būti nemažiau kaip 40-50.000 kariuomenės. Žymi dalis jos tą pat dieną per Kauną traukiniais nuvažiavo į Vokietijos pasienį.
Kauno parduotuvėse tiek maisto produktų, tiek kitų prekių visur galima buvo gauti pakankamai. Tačiau tą dieną iš apyvartos dingo aukso pinigai. Taip pat laikrodininkai sustojo pardavinėję auksinius ir net sidabrinius daiktus. Apskritai su visomis brangenybėmis pirkliai skubėjo bėgti į Vilnių. Rugpjūčio 1 dieną, Kaunas pergyveno savotišką paniką. Susitelkusiuose žmonių būriuose matėsi nusiminusių veidų. Daug kas iš nusiminimo verkė. Mat, visi jautė, kad linksmasis gyvenimas pasibaigė ir priartėjo sunkios dienos. Tą dieną visos bažnyčios jau buvo perpildytos žmonių. Gatvėse stulpai margavo nuo karinių įsakymų.“
