Prieš 225 metus, 1791 m. gegužės 3 d., Abiejų Tautų Respublikos (ATR) seimas balsų dauguma priėmė dokumentą, kuris savo forma ir turiniu atitinka konstitucijos sampratą.
Tikrasis dokumento pavadinimas „Valdymo įstatymas“ jau netrukus pačių amžininkų pagal jo priėmimo datą imtas vadinti Gegužės 3 d. konstitucija. Šis dokumentas suteikė ATR konstitucinės luominės monarchijos pobūdį ir atvėrė galimybes didžiosioms reformoms.
Politinio gyvenimo pasikeitimai
Gegužės 3 d. konstitucija panaikino įstatymus ir tradicijas, kurie kėlė sumaištį valstybėje ir suteikdavo progą užsienio valstybėms kištis į vidaus reikalus. Konstitucija skelbė visiems laikams panaikinanti liberum veto teisę ir visų rūšių konfederacijas „kaip prieštaraujančias šios konstitucijos dvasiai“, griaunančias valdymą ir ardančias visuomenę. Įvestas valdovo sosto paveldimumas argumentuotas „bekaralmečiais patirtomis nelaimėmis“, pareiga apsaugoti valstybės gyventojus nuo suiručių, ketinimais „visiems laikams užkirsti kelią užsienio valstybių įtakai“, „pastangomis pakreipti [valdžią] į vieningą rūpinimąsi tautos laisve“ bei „vardan Tėvynės“.
Didžiausio dėmesio konstitucijos tekste susilaukė centrinės vykdomosios valdžios galva ir faktinė vyriausybė – Įstatymų sargyba, kuriai buvo griežtai uždrausta leisti ir interpretuoti įstatymus. Šios institucijos veiklos arealo apibrėžimas liudijo griežtą įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimą. Trijų valdžių veiklos gairės trumpai buvo apibrėžtos atskiruose konstitucijos skyriuose, tačiau dar ilgai vyko projektų rengimai, derinimai, diskusijos ir debatai seime.
Socialinės reformos
Reformos buvo nukreiptos prieš įsišaknijusią didikų savivalę ATR politiniame gyvenime. Dėl šios priežasties smulkiems bajorams, kurių vienintelį pragyvenimo šaltinį sudarė beatodairiška tarnystė didikams, buvo uždrausta dalyvauti politiniame gyvenime, atėmus iš jų balso teisę seimeliuose. Smulkiųjų ir bežemių bajorų balsai buvo ypatingai svarbūs asmeninių politinių tikslų siekiantiems didikams. Šie apribojimai sieti ne tik su savivalės pažabojimu, bet ir laisve.
Konstitucija neužbaigė socialinių reformų, bet tik atvėrė joms kelią. Pasitaiko priekaištų, kad Gegužės 3 d. konstitucija nepanaikino baudžiavos ir neišlaisvino valstiečių, bet tokie pokyčiai augančios išorinės grėsmės akivaizdoje buvo neįmanomi. Jie neišvengiamai būtų sukėlę opoziciją reformoms. Tokiems pokyčiams dar nebuvo pasirengę ne tik žemvaldžiai bajorai, bet ir žemdirbiai valstiečiai, nors diskusijos dėl baudžiavos jau buvo pasiekusios ir spaudą. Konstitucijos kūrėjai tegarantavo laisviesiems žemdirbiams valstybės globą, o iškilus nepagrįstiems žemvaldžių reikalavimams ar veiksmams – teisėtvarkos apsaugą.
Bajorijos ir miestiečių sampratos kaita
Laikui bėgant, kito ir bajorijos prerogatyvos visuomenėje, ir bajorystės sampratos. Pokyčius sąlygojo ne tik politiniai, bet ir mentaliniai procesai. Dar mažiau nei prieš 30 metų seimo įstatymuose išskirtinių bajoro prerogatyvų pagrindas sietas tik su kilme. Tuo tarpu Gegužės 3 d. konstitucijoje pagal Apšvietos epochos sampratą bajorystė jau apibrėžiama ne tik iš kilmės, bet ir iš turto bei pareigų valstybei. Patvirtinusi visas prerogatyvas bajorams žemvaldžiams, konstitucija keitė archajišką bajorijos modelį, pagal kurį bajoro gyvenimo sfera galėjo būti tik valstybės valdymas ir gynyba. Konstitucija leido bajorams verstis prekyba, o taip pat atvėrė kelią į bajorų luomą pasižymėjusiems nekilmingiems asmenims nobilitacijos keliu.
Bajorams ir miestiečiams užtikrintos asmens saugumo ir nuosavybės teisės, kokios anksčiau jiems nebuvo garantuotos įstatymų. Konstitucijoje teigiama, jog „visi piliečiai yra tautos vientisumo ir laisvių gynėjai“ neabejotinai reiškia ne tik bajorus, bet ir miestiečius. Konstitucijos tekste atsispindi, jog tuo metu pamažu kito ir tautos bei valstybės piliečio sampratos, į kurią tradiciškai tilpo jau ne tik bajorai, bet ir miestiečiai, o taip pat ir valstiečiai.
Valstybės gynyba valstiečių rankose
Dar 1789 m. priimtas seimo sprendimas padidinti Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę iki 100 000 karių provokavo žymiai gilesnes administracines ir socialines reformas valstybėje, nes be jų nebuvo įmanoma įgyvendinti karinės reformos. Reikėjo daugiau potencialių valstybės gynėjų, nes tapo akivaizdu, jog vien bajorai jau nebegali apginti valstybės.
Gegužės 3 d. konstitucijoje keitėsi valstybės piliečio samprata ir tuomet, kai rašoma apie valstybės gynybą: „visi piliečiai yra tautos vientisumo ir laisvių gynėjai. Kariuomenė yra niekas kitas kaip iš visos tautos jėgos kylanti ir sutelkta gynybinė jėga“. Konstitucijos tekste atsiranda formuluotė, kad valstiečiai „sudaro didžiausią tautos gyventojų dalį, taigi tvirčiausią krašto jėgą“.
Valstybės modernizmo aušra
Gegužės 3 d. konstitucija nubrėžė valstybės valdymo modernizavimo planus, kuriems įgyvendinti reikėjo papildomų įstatymų, jau veikiančių ir numatytų įkurti institucijų veiklą, organizaciją ir funkcijas reglamentuojančių įstatymų, statutų bei institucijų vidaus organizacijos potvarkių.
Laisvėjanti visuomenė ir įgyjančios daugiau pilietinių teisių už bajorų luomo esančios socialinės grupės vedė link modernių tautų aušros. Konstitucija tik atvėrė reformoms kelią ir signalizavo didžiųjų reformų pradžią, bet jų įgyvendinimui stigo laiko dėl augančios įtampos ir kylančios tiesioginės grėsmės iš Rusijos imperijos. Jeigu tautų atgimimui kelio neužkirto Rusijos ir Austrijos imperijos, juo labiau tai negalėjo įvykti decentralizuotoje Lenkijos-Lietuvos valstybėje.
Konstitucijos pasitikimas Kaune ir moterų dalyvavimas valstybiniuose įvykiuose
Nežinodami tikrosios susirinkimo Varšuvoje priežasties, 1791 m. gegužę Kauno miestiečiai savo delegatų nenusiuntė, tačiau žinią apie Gegužės 3 d. konstituciją ir į jį įtrauktą Miestų įstatymą sutiko ypač džiaugsmingai. 1791 m. gegužės 8 d. šventinė iliuminacija neabejotinai buvo pati didžiausia. Kauniečiai surengė iliuminaciją ir šventines vaišes, kurioms skirtos lėšos net 17 kartų viršijo tradicinėms kasmetinėms iškilmėms iš miesto kasos skiriamas sumas.
Žodinę priesaiką konstitucijai kartu su vyrais atliko moterys, o 128 bajorai priėmė miestiečių teises. Tai buvo didelės naujovės ne tik miesto, bet visos valstybės politiniame gyvenime. Moterys bene pirmą kartą dalyvavo valstybinės reikšmės įvykyje kartu su vyrais atlikdamos priesaiką, nors iki moterų pilnateisio dalyvavimo politiname gyvenime dar buvo ilgas kelias. Bajorams prisiekus Miestų įstatymui, buvo įveikta iki tol nepereinama riba tarp bajoro ir miestiečio.
Dėka permainų prasidėjo Kauno bajorų ir miestiečių bendradarbiavimas, kai miesto ir pavieto problemos pamažu imtos spręsti bendromis jėgomis. Kauno miestiečiai padedami bajorų suagitavo Žemaitijos, Kauno, Prienų ir Upytės pavietų miestelių gyventojus įsijungti į miestiečių judėjimą. Šie rezultatai ypač pastebimi, nes Kauno apygardai priskirtame areale daugiausia miestelių bendruomenių įsitraukė į miestiečių reikalus.
Praėjus metams nuo konstitucijos paskelbimo, 1792 m. gegužės 8-ą minėtos konstitucijos metinės, surengta dar viena iškilminga šventinė rotušės iliuminacija. Konstitucijos galiojimą Kaune ir jo apylinkėse nutraukė Rusijos kariuomenės intervencija, pridengta priešiškos reformoms (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) LDK generalinės konfederacijos, kuri buvo įsteigta jau kaimyninės valstybės kariams įžengus į Lietuvos teritoriją.
Ginčai dėl konstitucijos
1791 m. Gegužės 3 d. konstitucija – vienas iš didžiausias aistras Lietuvos istorijoje keliančių istorinių dokumentų, nes konstitucijos autoriai ATR sustiprėjimą siejo su centralizuotos ir unifikuotos valstybės vizija, todėl Gegužės 3 d. konstitucijos tekste buvo nutylėtas (arba aplenktas) LDK valstybingumo unijinėje Abiejų Tautų Respublikoje klausimas.
Kita vertus, konstitucija yra nepaprastai reikšmingas dokumentas Lietuvos istorijoje. Tai yra ne tik dėl to, kad ja galima didžiuotis kaip viena pirmųjų pasaulyje ir Europoje, bet ir todėl kad ji įrodo, jog Abiejų Tautų Respublika nebuvo tokia silpna valstybe, kokia pradėta vaizduoti po likvidavimo. ATR valdžia ir visuomenė dėjo dideles pastangas reformuotis, judėti į priekį ir ištrūkti iš politinės izoliacijos.
Paskutiniai Abiejų Tautų Respublikos egzistavimo metai demonstruoja, kad Ketverių metų seimo nustatytas reformų kursas buvo tęsiamas ir 1793 m. Gardino seime, ir 1794 m. sukilime. Gegužės 3 d. konstitucija liudija, kad valstybės žlugimas buvo nulemtas ne vidinės suirutės, bet kaimyninių valstybių imperialistinių siekių.
Konstitucija galiojo tik vienerius metus. Jos dalimi paskelbtas Miestų įstatymas dar trumpam buvo sugrąžintas 1794 m. sukilimo laikotarpiu.
