Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninėje Kauno klinikose įvyko pirmieji mokymai, rengiantis įdiegti Lietuvoje įteisintą donorystės po širdies sustojimo modelį.
[galerija kiek=”12″]
Kaip rodo Europos patirtis, tinkamai pasirengus ir turint visuomenės palaikymą, naujoji donorystės programa gali padėti gerokai padidinti transplantacijų skaičių ir sumažinti laukiančiųjų eiles.
Kursų iniciatorius Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas Tomas Tamošuitis teigia, kad pirmasis žingsnis, norint pradėti taikyti neplakančios širdies donorystę, buvo žengtas Seimui priėmus Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimus, kurie įsigaliojo šių metų sausį.
Naująją sistemą kurti padeda iš Ispanijos, kuri pasaulyje pirmauja pagal transplantacijų skaičių, atvykę specialistai. LSMU Medicininės simuliacijos centre vykusius kursus vedė Barselonos donorystės ir transplantacijos instituto direktorius dr. Marti Manyalich, už edukaciją atsakinga instituto direktorė Gloria Paez, donorystės proceso koordinatorius dr. Angel Ruiz ir transplantacijų srityje dirbantis chirurgas dr. Javier Aguirrezabalaga.
Tam, kad naujoji programa būtų veiksminga, reikia turėti sklandžiai veikiančią sistemą ir pasirengusius specialistus. Todėl į Kauno klinikas pakviesta patyrusių ekspertų komanda iš Barselonos, kuri pasidalijo per tris dešimtmečius sukaupta patirtimi diegiant donorystę skatinančius modelius Ispanijoje ir kitose pasaulio šalyse.
Pasak Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovo, per praėjusius metus Kauno klinikose mirė 1500 žmonių ir tik 50 iš jų – dėl galvos smegenų mirties. „Visame pasaulyje mažėja mirčių dėl galvos smegenų traumų, todėl svarbu išnaudoti ir kitas galimybes paruošti donorų organus“, – teigia gydytojas anesteziologas reanimatologas T. Tamošuitis, kurio vadovaujamame skyriuje kasmet paruošiama daugiau nei 10 donorų po smegenų mirties. Įgyvendinant naująjį donorystės modelį, dar svarbesnis tampa bendradarbiavimas su greitosios medicinos pagalbos tarnyba, kuri gaivina ne ligoninėje staigios mirties ištiktus pacientus, ir kitais ligoninės padaliniais, kuriuose gali būti konstatuojama mirtis.
„Ispanijoje jau yra daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, kuriems persodintas donoro organas. Tad kone kiekvienas ispanas pažįsta žmogų, kurio gyvenimo kokybė po transplantacijos pasikeitė, nes nebereikia varginančių gydymo procedūrų“, – dr. M. Manyalich teigimu, visuomenės supratimas ir palaikymas lemia labai daug.
Dr. A. Ruiz pastebi, kad artimieji įvykus mirčiai dėl širdies sustojimo sutikimą dėl donorystės duoda gerokai lengviau nei nustačius smegenų mirtį, kai atrodo, kad žmogus dar gyvas, širdis tebeplaka, nors jo smegenys žuvusios ir gyvybę palaiko tik aparatai.
Paklaustas, kas svarbiausia ligoninėje diegiant naująjį donorystės modelį, dr. M. Manyalich pabrėžė mokymų reikšmę. „Reikia, kad visas ligoninės personalas – skubios pagalbos, intensyviosios terapijos ir kitų skyrių gydytojai, slaugos specialistai – suprastų ir palaikytų neplakančios širdies donorystės idėją, nes sėkmė priklauso nuo sklandaus visų grandžių komandinio darbo, – įsitikinęs daugiau nei 100 šalių specialistams patirtį perdavęs transplantologas. – Mūsų nuomone, Kauno klinikos yra pasirengusios pradėti naują etapą Lietuvos transplantologijos istorijoje.“
Kauno klinikose vykusiuose mokymuose dalyvavo anesteziologijos, intensyviosios terapijos, širdies, pilvo chirurgijos, nefrologijos, skubiosios medicinos ir kitų sričių specialistai. Teorinių paskaitų ir praktinių užsiėmimų metu daug dėmesio skirta potencialių neplakančios širdies donorų nustatymo, paruošimo, organų gyvybingumo išsaugojimo procedūroms.
„Nors iki dabar galioję gaivinimo algoritmai ir mirties konstatavimo tvarka nesikeičia, nuo šiol kiekvieno neveiksmingo gaivinimo pabaigą turi palydėti mintis – galbūt šis miręs pacientas gali išgelbėti gyvybę kitiems?“, – esminį medikų mąstymo ir taktikos pokytį įvardija T. Tamošuitis. Nors kasmet vis mažiau potencialių donorų artimųjų prieštarauja donorystei, gydytojas anesteziologas reanimatologas įsitikinęs, kad kiekviena šeima turi pasikalbėti ir išsiaiškinti požiūrį į donorystę. Tuomet sunkią ir netikėtą artimojo mirties akimirką šeimos nariams būtų lengviau priimti itin svarbų sprendimą.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, vasario 1 dieną Lietuvoje buvo 172 pacientai, laukiantys inksto, 10 – plaučių ir 56 – kepenų transplantacijų. Per praėjusius metus Lietuvos gydymo įstaigose iš viso paruošti 27 multiorganiniai donorai, iš jų 15 – Kauno klinikose.
