Jei mes galime rinktis, kur keliauti, mokytis, sportuoti, kokį maistą valgyti, ką dirbti, į kokią parduotuvę eiti, kokius filmus žiūrėti, kaip rengtis, kuriame servise remontuoti savo automobilį ir daryti tūkstančius kitų dalykų, nulemiamų pasirinkimo laisvės, tai neįmanoma suvokti, kaip politikai ir valdininkai demokratijos sąlygomis gali mums, juos išlaikantiems piliečiams, uždrausti kreiptis į konkretų gydytoją viešajame sektoriuje, pas kurį mes norime lankytis?
Jeigu valdančiosios koalicijos atstovai prieš rinkimus būtų nurodę būtent tokį eilių pas medikus mažinimo būdą, spėkite, ar jie dabar būtų valdžioje?
Tačiau po rinkimų – kodėl gi ne, elgiamės, kaip norime: virš mūsų tik dangus, kurį mes, valdantieji, jau kone pasiekėme savo įžūlumu.
Prieš akis iškyla nemalonių tonų porinkiminis paveikslas, kuomet politikos veikėjai neatlieka darbų, kuriuos prieš balsavimus buvo pažadėję piliečiams, tačiau daro tai, apie ją net nebuvo užsiminę ir dėl ko tikrai nebūtų sulaukę pritarimo iš visuomenės.
Sveikatos apsaugos ministerijai (gal jos vairininkams vertėtų pagalvoti apie pavadinimo korektūras, pavyzdžiui, antrojo žodžio pradžioje prirašant iš dviejų raidžių susidedantį neigiamąjį priešdėlį) užsimojus nuo rudens įvesti registraciją pas gydytoją nematant specialisto pavardės, regėsime du dalykus – pirma, visuotinį kartėlį, lydimą pažeminimo ir nusivylimo jausmų, kad tavo, kaip piliečio, nuomonė, norai, lūkesčiai, pasirinkimo teisė tėra grybo vietoje, antra – suprastėjusią medicinos paslaugų kokybę su visomis iš to išplaukiančiomis negatyviomis pasekmėmis.
SAM eksperimentas: registruojantis į sveikatos įstaigas nebus nurodoma gydytojo pavardė
Prieš pateikiant kontrargumentus, norisi pasiteirauti pokyčius šoko terapijos stiliumi pramušinėjančių SAM vadovių, ministrės Marijos Jakubauskienės, viceministrės Jelenos Čelutkienės, būrio kitų įtakingų, sprendimų galią turinčių medicinos sferos atstovų: ar jūs patys, bei jūsų artimieji, ištikus sveikatos problemoms, nesirenkate specialistų – einate pas kurį pakliūva? Nesidomite, kuris gydytojas yra geriau vertinamas tarp pacientų ir pačių kolegų, kas kruopštesnis, atidesnis, turi didesnę patirtį?
Jeigu atsakysite „ne“, tai tikrai skambės neįtikinamai ir iš tolo dvelks nenuoširdumu.
Visi mes gyvenime renkamės, ir niekas, jokia institucija negali šios teisės imti ir sumindyti. Juolab, medicinoje – itin jautrioje ir svarbioje sferoje, nuo kurios specialistų žinių priklauso žmonių likimas, sveikata ir gyvybė.
Ministerijos vadovybė aiškina, kad „aklasis“ registracijos pas sveikatos specialistus būdas skirtas eilių mažinimui, tačiau šiek tiek atidžiau pasigilinus į situaciją, išaiškėjo įdomus faktas.
Šių eilučių autorius per „esveikata.lt“ praėjusio ketvirtadienio rytą pabandė Kauno klinikose užsiregistruoti pas pakankamai žinomą visuomenėje, populiarų, puikių atsiliepimų „Pinceto“ ir panašiose platformose iš pacientų sulaukiantį ausų, nosies ir gerklės ligų (LOR) gydytoją Kauno klinikų Ambulatoriniame diagnostiniame centre. Sistema nurodė, kad artimiausias vizitas pas jį – rugsėjo pradžioje.
Tačiau, išduosiu „paslaptį“, kad sistema ir dabar leidžia rinktis „akluoju“ metodu – pati automatiškai pasiūlo artimesnius vizitų laikus, ieškodama bet kurio kito laisvesnio specialisto.
Ir iš tikrųjų, ieškant automatiniu būdu, čia pat „iššoko“ kito Kauno klinikų LOR gydytojo pavardė, pas kurį buvo galima atvykti jau tą pačią dieną (birželio 5-ąją), prieš 17 valandą.
Tas pats buvo ir penktadienį: artimiausi vizitai, sistemai parenkant laikus pas LOR gydytojus atsitiktine tvarka, Kauno klinikų Ambulatoriniame diagnostikos centre siūlomi jau nuo birželio 9 dienos (tądien priimti gali 2 specialistai), galima apsilankyti pas medikus ir birželio 10, 11, 12, 16, 17 dienomis, iš viso priima 8 gydytojai).
Tą patį padaryti pabandžiau ir ieškodamas vizitų pas kitų sričių gydytojus: pas vienus, galbūt populiaresnius, labiau vertinamus, patyrusius, įgudusius, reikia laukti porą mėnesių ir ilgiau, tačiau sistema iškart atsitiktine tvarka „peržiūrėdama“ visų tos srities medikų darbo grafikus, pasiūlo daugybę artimesnių laikų.
Pavyzdžiui, pas atsitiktinai parinktus chirurgus (pilvo chirurgija) konsultacijoms galima apsilankyti birželio 9-10 dienomis, vaikų ligų gydytoją – birželio 9 dieną, ginekologą – birželio 10 dieną, veido ir žandikaulių chirurgijos specialistą – birželio 16 dieną ir t. t.
Panaši situaciją – ir daugelyje kitų gydymo įstaigų. Ir tolo gražu ne tik Kaune.
Taigi, „aklasis“ būdas kuo puikiausia veikia ir dabar, tad dėl kokių gi priežasčių SAM užsimojo leisti naudoti tik jį vienintelį, atimant galimybę iš pacientų pirmiausiai bandyti registruotis būtent pas tuos specialistus, kuriuos jie yra pasirinkę ir nepageidauja atsitiktinai išrinktų jų kolegų?
Susidaro įspūdis, kad tuo siekiama tiesiog užsidėti sau pliusą – na, žiūrėkite, kažką juk darome, nesėdime rankų sudėję.
Mikliai pažongliravus statistika (kaip pavyzdį pateikus vieną-kitą polikliniką, kur įvedus minėtus draudimus, eilės sumažėtų, o apie kitas, kur niekas realiai nepasikeistų, nutylint), nugludintose kreivėse, skaidrėse ir gražiose kalbose bus vaizduojama, kaip čia viskas puikiai suveikė, nors realybėje padėtis iš esmės nepasikeis.
Jeigu draudimai rinktis konkretų specialistą iš tikrųjų įsigalios (o veikiausiai taip ir bus), susidursime ir su kokybės problema.
Jokiu būdu nemenkinant gydytojų apskritai, medicinoje, kaip ir kitose srityse, egzistuoja skirtingų lygių specialistai: prasti, geri, labai geri, puikūs, turintys didelę patirtį ar jos beveik neturintys. Ir jeigu pacientas pakankamai sudėtingu ligos atveju atsitiktine tvarka prieš savo valią bus nukreiptas pas pernelyg mažai žinių sukaupusį, menkos patirties, atsainų specialistą, diagnostikos ir gydymo kokybė, be abejo, nukentės.
Viso to pasekmės – komplikacijos, nervai, papildomos sąnaudos taisant „broką“ (pasireiškiančiomis naujomis ilgomis eilėmis, diagnozavimais, operacijomis ir t. t.).
Būtent tokią puokštę visuomenei dabar siūlo naujieji sveikatos apsaugos sistemos vairininkai.
Įvedus naują „genialią“ tvarką, pacientai karštligiškai ieškos, kaip ją apeiti, nes pas norimą specialistą patekti atsisakys tiktai nedidelė jų dalis.
Vadinasi, dar labiau suvešės pažinčių-skambučių-„blatų“-pakišų sistema, nes norint prasimušti būtent pas gydytojus Joną ar Janiną, reikės įdėti gerokai daugiau užkulisinių pastangų nei iki šiol.
Įvairaus rango klerkų armijai vertėtų susivokti vieną esminį dalyką – draudimais ar ribojimais jūs nieko nepasieksite. Priešingai, tiktai pabloginsite situaciją.
Taip, ilgos eilės pas medikus yra blogas reiškinys, tačiau jeigu žmogus pasiryžęs laukti keletą mėnesių ar daugiau būtent pas gydytoją Joną (nors, kaip minėjau, jam yra galimybė jam patekti ir greičiau pas kitus specialistus – sistema ir dabar siūlo ankstesnius laikus, surastus atsitiktine tvarka), vadinasi, jis tam turi priežasčių.
Jis tikisi aukščiausios kokybės sprendžiant vieno svarbiausių, opiausių dalykų gyvenime – savo sveikatos problemas. Ir šios teisės jam negali atimti joks kabinetinis veikėjas.
Eilių mažinimo būdų yra ir be teisę rinktis paminančių apribojimų – antai motyvuojant specialistus didesnį valandų skaičių priimti pacientus valstybinėse ir savivaldybių poliklinikose. Be finansinės paskatos (ar vietoje jos, jei nėra galimybės skatinti finansiškai), galima siūlyti nemokamą kvalifikacijos kėlimą, papildomus laisvadienius, ilgesnes atostogas ir t. t.
Taip pat vertėtų atidžiau kontroliuoti diagnostikos sektorių, nes dažnai pasitaiko, kad tyrimams, apeinant eiles, „įstatomi“ medikų giminaičiai, draugai, pažįstami, stipriau patepusieji „blatų“ vežimo ratus. Atitinkamai eilės prie tyrimų gerokai pailgėja „paprastiems“ mirtingiesiems.
Arba pasitaiko atvejų, kuomet diagnostikos procedūros atliekamos nelegaliai, kurios nors srities (dažniausiai privačios medicinos) specialistams išvysčius pogrindinį versliuką su valstybinio sektoriaus echoskopuotojais ar magnetinio rezonanso tyrimus atliekančiais kolegomis.
Pacientai pas juos atsiunčiami be jokių siuntimų ir užpildytų dokumentacijų, tyrimų kaina – gerokai pigesnė nei privačiose klinikose (MRT – 80-100 eurų).
Viskas įvyksta faktiškai per kelias dienas, atsiskaitoma „į rankas“, pacientams duodami neoficialūs išrašai (be antspaudų, parašų ir t. t.) – visos pusės kaip ir patenkintos, jeigu nekreiptume dėmesio į vieną „smulkmeną“: tokie per „blatą“ anksčiau prie tyrimų priėję žmonės smarkiai ilgina eiles tiems, kurie jų laukia oficialiu keliu.
Ši problema egzistuoja, ir ją išsprendus, sutikrinus, sukontroliavus situaciją, eilės bent jau diagnostikos srityje gerokai aptirptų.
Išeičių tikrai yra – reikia tik labiau pasukti galvas, atidžiau įsigilinti į situaciją.
Deja, bėgant metams tenka pastebėti vieną ir tą patį dalyką: kur tik kokia problema suveši, politikai nieko daugiau nesugalvoja, išskyrus primityvius, neefektyvius, žmones erzinančius draudimus arba kosmetines priemones.
