Didelių skylių išgraužti nelegalaus praturtėjimo ir nekilnojamojo turto apmokestinimo įstatymai sudaro sąlygas išvengti griežtesnių valstybės sankcijų tiems piliečiams, kuriuos atidžiau patyrinėjus kyla akivaizdžių abejonių, ar jie tikrai gyvena pagal savo kišenę.
Į šį ratą patenka daugybė žmonių – nuo manikiūrininkės iš Druskininkų ir jos bedarbio vyro, kuriuos Kauno apygardos teismas išteisino vienoje paskutiniųjų tokio pobūdžio bylų dėl abejotino skaidrumo aitvarų suneštų šimtatūkstantinių gėrybių, iki politikų, valstybinių įstaigų vadovų, netgi liūdnai pagarsėjusių mafijos vadeivų bei jų šeimų narių.
Bėgant metams, mėginimų pakamšyti landas būta, tačiau iki šiol jos išlieka pakankamai plačios, kad pro jas galėtų nebaudžiami pralįsti netgi itin įtartinus kvapus skleidžiantys įvairaus plauko veikėjai.
Antai vienas „Kamuolinių“ grupuotės šulų, turtingiausiu jos nariu laikomas Tomas Gaidanka-Ilgas, teisėsaugos duomenimis, kitų žmonių vardu pirko įvairius nekilnojamojo turto objektus, mėgindamas legalizuoti apie 16 milijonų eurų, susikrautų iš narkotikų prekybos ir kitų nusikaltimų. Apie tai buvo skelbta prieš keletą metų, bet iki šiol nėra jokių realių, efektyvių poslinkių.
Policijai surengus reidus į „kamuolinių“ pilaites, T. Gaidanka buvo išvestas su antrankiais iš įspūdingo gyvenamojo namo Kleboniškyje, kuris, ekspertų vertinimu, dar 2022 metais kainavo maždaug milijoną eurų. Tame pačiame pastate buvo aptikti prabangus automobiliai „Tesla“, „Porsche“, „Mercedes“, kurių kiekvieno vertė skaičiuojama šešiaženklėmis sumomis.
Nors ištaikingas būstas oficialiai priklauso artimam T. Gaidankos žmonos giminaičiui, netgi buvę „Kamuolinių“ gaujos nariai per apklausas pareigūnams paliudijo, jog faktinis namo šeimininkas yra Ilgas, gyvenantis jame maždaug nuo 2012 metų.
Nuo reidų, sulaikymų, vienas po kito vykdomų ikiteisminių tyrimų pradžios prabėgo jau daugybė laiko, tačiau nei šis, nei kiti „kamuolinių“ šulų naudoto prabangaus turto objektai nėra konfiskuoti, ir dar neaišku, ar tai iš viso kada nors bus padaryta.
T. Gaidanka šiuo metu dalyvauja dvejuose „Kamuolinių“ atžvilgiu vykstančiuose baudžiamuosiuose procesuose – vienoje byloje praėjusį mėnesį Apeliacinis teismas jam sugriežtino bausmę ir pasiuntė į kalėjimą 10 metų, o kitoje, Kauno apygardos teisme nuo 2022 metų nagrinėjamoje net 400 tomų apimties byloje, nuosprendis dar nėra priimtas.
Jau įsiteisėjusiame pirmosios bylos verdikte apie Ilgui priskiriamo namo Kleboniškyje ir kitų turtų konfiskavimą niekur nėra paminėta – nors ir pripažinus, kad jis priklausė nusikalstamai gaujai, organizavo plėšimą, žmogaus pagrobimą, nelegaliai disponavo šaunamuoju ginklu, rimtesnių finansinių sankcijų jam nebuvo skirta. Sugriežtinus bausmę, T. Gaidanka pasirinko bėglio kelią ir šiuo metu yra ieškomas.
„Kamuolinių“ vadeiva Giedrius Janonis-Kamuolys iki sulaikymo gyveno prabangiame kelių šimtų kvadratinių metrų ploto name Kaune, Petrašiūnų rajone, kuris buvo įformintas kito asmens vardu ir oficialiuose dokumentuose figūravo kaip nedidukas 1980 metų statybos sodo namelis. Formaliai – vos 5 tūkst. eurų vertės.
Negrabiai susiūti balti siūlai styrojo iš tolo, tačiau namas, vėlgi, iki šiol nėra konfiskuotas.
Taip, G. Janoniui priskiriamas turtas, kurį sudaro ir meno vertybės, baldai, per kratas rasti grynieji pinigai buvo areštuoti, tačiau ar pavyks pasiekti net ir kilnojamojo turto konfiskaciją – dar labai didelis klausimas.
Graudžią šypseną išspaudžia ir pagalvojus, kad šiai Kamuolio „trobelei“ pagal jos realią vertę jau daugelį metų turėjo būti taikomas nekilnojamojo turto mokestis, tačiau kai oficialus įkainojimas tesiekė 5000 eurų, negi išdrįs valstybė lupti kailį nuo taip vargstančių šeimininkų?
Savo rankose prabangią pilaitę Užliedžiuose pavyko išlaikyti ir Kauno mafijos vadeivos Henriko Daktaro šeimai – feodalo tvirtovę primenančio maždaug 600 kvadratinių metrų ploto būsto vertė, nepaisant brangaus išlaikymo ir kitų minusų, tebėra didžiulė.
Rankas iki alkūnių į kraują įmerkęs, iki gyvos galvos už kraupius nusikaltimus kalėti nuteistas Henytė savo aukų artimiesiems žalos iki šiol toli gražu nėra atlyginęs, tačiau „Užliedžių dvaras“ nebuvo konfiskuotas – mafiozo šeimynai, panašu, teisinių paragrafų dėlionėse pavyko paimti viršų prieš teisėsaugą.
Spalvinga ir buvusio Lietuvos futbolo federacijos prezidento Juliaus Kvedaro istorija, kuris buvo siejamas su Kauno nusikalstamo pasaulio atstovais, o vienam mafiozui netgi prisiekinėjo esąs „bachūras“ (pokalbį įrašė specialiosios tarnybos), palaikantis prie „daktarų“ lyderių priskiriamą Egidijų Abarių-Gogą, samdomą žudiką Rolandą Zavecką-Džempį, kitus gerus savo draugus iš „Daktarų“ gaujos. Pačiam H. Daktarui Kauno policijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyba anksčiau buvo oficialiai uždraudusi bendrauti su J. Kvedaru.
J. Kvedaras, be kita ko, pateko į teisėsaugos akiratį ir dėl savo ryšių su aitvarais – pareigūnams sukėlė įtarimų, ar jis galėjo iš legalių pajamų įsigyti nekilnojamąjį turtą ir prabangias transporto priemones.
Vykstant tyrimui dėl galimo nelegalaus praturtėjimo, J. Kvedaras pateikė Mokesčių inspekcijai raštelį, jog skolinosi pinigus iš savo pažįstamo T.U. – prokuratūrai nepasirodė keista, jog pastarasis paskolino LFF bosui pinigus, kuriuos pats buvo pasiskolinęs iš banko būstui įsigyti.
Kitaip sakant, T.U. paėmė iš banko kreditą nekilnojamam turtui, iš anksto kruopščiai paskaičiavus, kokios sumos tam reikia, tačiau paskui staiga dalį šio kredito ėmė ir paskolino LFF vadovui.
Nepaisant įtartinų sandorių, labai jau panašių į fiktyvias paskolas siekiant pagrįsti nelegalias pajamas, J. Kvedaras išlipo iš balos sausas – Generalinė prokuratūra jo atžvilgiu tyrimą nutraukė.
Abejonių keliantis paskolos raštelis anksčiau Kauno „Agurkinių“ gaujos vadeivą Saulių Velečką-Agurką buvo apsaugojęs nuo 114 000 eurų vertės turto konfiskavimo – tam paslaugiai pasitarnavo Kauno apylinkės teismo sprendimas, kurį priėmė dabar jau buvusi teisėja Tatjana Butkienė.
Verta prisiminti dar vieną rezonansinį atvejį. Buvęs Kauno klinikų generalinis direktorius, praeityje nesėkmingai į Seimą po konservatorių vėliava prasimušti bandęs profesorius Juozas Pundzius sudomino finansinius nusikaltimus tiriančius pareigūnus, kai nurodė po savo tėvo Aloyzo Pundziaus mirties paveldėjęs 1,5 mln. vertės turtą, iš jų 752 tūkst. eurų – piniginėmis lėšomis.
Tačiau pagal A. Pundziaus oficialią deklaraciją vargu ar jis galėjo sukaupti tokį turtą, vertinant jo legalias pajamas.
Praėjus keliems mėnesiams nuo A. Pundziaus mirties, J. Pundzius į tėvui priklausiusį namą Plungėję iškviečia antstolį Raimundą Stanislauską, kuris užfiksuoja didelį turtą – 110 tūkst. eurų, 350 tūkst. litų, 7 tūkst. JAV dolerių, 13 aukso ir 10 sidabro monetų.
Tačiau antstolis paties lobio suradimo momento nematė, todėl nežinia, kur ir kada jį aptiko J. Pundzius – tėvui priklaususiame name ar kurioje nors kitoje vietoje.
Nebuvo netgi tvirtų įrodymų, kad tai – A. Pundziaus, o, pavyzdžiui, ne jo sūnaus sukauptos gėrybės.
Po A. Pundziaus mirties visas jo turtas atiteko J. Pundziui, tačiau testamente konkreti suma nebuvo paminėta.
Nepaisant šią istoriją apraizgiusių mįslingų ir įtarimus keliančių detalių, baudžiamosios atsakomybės J. Pundzius išvengė – Kauno apygardos prokuratūra bylą dėl galimo neteisėto praturtėjimo nutraukė.
Panašius atvejus būtų galima vardinti ir vardinti, jie tęsiasi dešimtmečius nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios iki pat šių laikų – vieną naujausių pavyzdžių galima prisiminti, kuomet 2024 metų pabaigoje Kauno apygardos teismas išteisino jauną druskininkiečių porą, 31 metų manikiūrininkę ir niekur nedirbusį jos 37 metų sutuoktinį.
Prokuratūra šiai šeimynai pateikė kaltinimus iš neteisėtai gautų pajamų pasistačius Druskininkuose namą, garažą, taip pat įsigijus 3 transporto priemones.
Nors išlaidos, pareigūnų skaičiavimu, pajamas viršijo daugiau nei 200 tūkst. eurų, visi kaltinimai išlėkė į orą – patikėti poros versijomis linkę Kauno teisėjai sudėliojo paragrafus taip, kad sutuoktiniai liktų švarūs.
Deja, Lietuvoje vis dar nėra įstatymo, kuris įpareigotų paveldėtojus įrodyti, jog jiems paliktas turtas buvo įgytas teisėtais būdais. Todėl kiekvienas nelegaliai praturtėjęs asmuo, pasikvietęs antstolį, turi galimybę suvaidinti, jog turtas priklausė velioniui.
Tiriant mafiozų, korumpuotų politikų, valdininkų ar panašias bylas, turtą konfiskuoti galima tik įrodžius, jog jis gautas iš nusikalstamų pajamų.
Pavyzdžiui, jei kaltinamasis negali pagrįsti, iš ko susirentė dešimt pilaičių, konfiskuoti turto būtų galima tik už tiek, kiek jis pagal surinktus įrodymus prisiėmė kyšių arba realizavo narkotikų. Visa kita liktų nepaliesta.
Nekilnojamojo turto mokestis skaičiuojamas nuo jo vertės, tačiau egzistuoja daugybė atvejų, kuomet šešėlinio pasaulio atstovai jo išvengia, formaliai gyvendami sodų nameliuose, suklypusiose, vos 5000, 10 000 ar 20 000 eurų įkainotose bakūžėse. O realybėje tai – ištaikingi, prabanga iš tolo trykštantys namai.
Ir niekas nesužiūri, nesutikrina, nefiksuoja realių verčių, taip sudarant sąlygas apgaudinėti valstybę.
Nors akivaizdu, kad „šešėlininkai“ yra faktiniai kitų asmenų vardu įregistruotų pilaičių savininkai, ten gyvena daugybę metų, institucijoms jų pričiupti niekaip nepavyksta – net ir tada, kuomet bylos per vargus pasiekia teismus, būtinai atsiranda gelbėjimo ratą jiems metančių teisėjų.
Abejotinais keliais pralobę veikėjai naudojasi ne tik įstatymų spragomis, jų leidėjų vangumu, bet ir teisėsaugos, teismų, valstybės tarnautojų ryžto, užsispyrimo, atkaklumo, pagaliau ir sąžinės stoka.
Po daugybės subliūškusių procesų, į galvą įkyriai stuksena mintys, kad prokuratūrai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, Mokesčių inspekcijai, kitoms atsakingoms, prieš šešėlį kovoti turinčioms institucijoms vertėtų užsikalti savo būstinių langus ir duris lentomis, kol keičiantis kartoms, pasikeis mąstymas tų, kurie veikia valstybės vardu.
