Liūdnai pagarsėjusiam Vilmantui Juodelei iš Panevėžio krašto surengus brutalų išpuolį Kauno apylinkės teisme, buvo sureaguota profesionaliai, operatyviai ir teisingai: teisėją jos darbo vietoje sumušusiam smurtautojui skirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas.
Tačiau po smurto protrūkių eilinių piliečių atžvilgiu institucijos elgiasi nepalyginamai vangiau – jautrumas, empatija ir pagarba aukoms kažkur išgaruoja, o nuolaidžiavimas netgi dėl labai sunkių nusikaltimų baudžiamojon atsakomybėn patrauktiems žiauruoliams veržiasi per kraštus.
Toli gražu ne retenybė, kad laisvėje iki nuosprendžių įsiteisėjimo arba ikiteisminių tyrimų pabaigos lieka rankas iki alkūnių kraujuje įmerkę mafijos grupuočių vadeivos, Lietuvos „narkobaronai“, žmogžudžiai, prievartautojai, brutalumu šiurpinantys plėšikai, kasdieniniais smūgiais artimųjų gyvenimus pragaru pavertę šeimų siaubūnai.
Laiku neizoliavus šių padugnių, nusikaltimai kartojasi, o kai užgriūva negrįžtamos pasekmės, nužudžius ar suluošinus aukas, sustabarėjusi teisingumo imitacijos mašina trumpam užsikuria – monstrai izoliuojami, tačiau būna jau per vėlu.
Teisingumas ir žmoniškumas gūžiasi tamsiose kertelėse – jiems norisi šaukti, bet burnos užkimštos, o rankos ir kojos surakintos storomis grandinėmis.
Dėkime viską ant svarstyklių. Į Kauno teisėją posėdžių salėje 3 kėdes sviedęs ir kumščiu jai smogęs V. Juodelė, kuris anksčiau jau buvo teistas už smurtinį nusikaltimą, po šio nuožmaus išpuolio atsidūrė belangėje. Prokuratūra nedelsiant kreipėsi dėl į teismą dėl kaltinamojo suėmimo, prašymas buvo patenkintas – teisingumo mechanizmai suveikė nepriekaištingai, tiksliai, kaip šveicariškas laikrodis.
Šita svarstyklių pusė džiugina – pasiektas rezultatas toks, kokio ir reikėjo. Matome, kad valstybė rūpinasi savo piliete (šiuo atveju, teisingumą vykdančios institucijos atstove), ją gerbia, realiai, o ne popieriuje gina jos teises.
Bet kita pusė – tokia sunykusi, taip smarkiai išėsta rūdžių, kad lygiateisiškumu, vienodu rūpesčiu visais piliečiais nedvelkia nė iš tolo.
V. Juodelė teisėjai smogė nagrinėjant bylą, kurioje jis kaltinamas nesunkiu nusikaltimu – kitam žmogui sukeltu fiziniu skausmu arba nesunkiu sveikatos sutrikdymu. „Buduliui“ teisėja neįtiko, nes atmetė jo prašymą grąžinti laikiną asmens dokumentą.
Tuo tarpu Kauno „Aguoninių“ grupuotę subūręs Klaidas Kanarskas-Klaidensas, šiuo metu teisiamas net dvejose bylose dėl labai sunkių nusikaltimų – 18-metės išprievartavimo ir jos nužudymo, vadovavimo nusikalstamam susivienijimui, didžiulių kiekių narkotikų platinimo, nuosprendžio laukia laisvėje.
Švelnų požiūrį K. Kanarsko atžvilgiu demonstruojantys teisėjai kažkodėl nemano, kad jis gali pasprukti nuo teisingumo (nors realiai neturi ko prarasti, nes gresia kalėjimas iki gyvos galvos), daryti naujus nusikaltimus (nors anksčiau 6 kartus buvo teistas, tarp jų – ir už kitos moters išžaginimą).
Jaučiasi svorio skirtumus? Tačiau realybė tokia, kad vienas yra suimtas, o kitas, teisiamas dėl nepalyginamai sunkesnių nusikaltimų, mėgaujasi laisve, lyg niekur nieko Kauno apygardos teismo koridoriuose prasilenkdamas su nužudytos merginos artimaisiais, iki šiol jaučiančiais begalinį skausmą.
Dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo arba vadovavimo jam, narkotikų, ginklų, kontrabandos aukos kankinimo, kitų sunkių ir labai nusikaltimų šiuo metu teisiamas kone visas nuožmumu pagarsėjusios „Kamuolinių“ grupuotės „žiedas“ taip pat yra laisvėje, įskaitant ir jos vadeivą Giedrių Janonį-Kamuolį.
Šių mafiozų atžvilgiu taip pat „kabo“ dvi milžiniškos apimties bylos, jiems gresia įkalinimas visam gyvenimui. Tačiau jie nesuimti.
Ir vėlgi, teismams neatrodo, kad jie gali bėgti, jei verdiktai būtų nepalankūs, nors toks teisėjų požiūris yra nesuvokiamas – sveikas protas, logika tiesiog atsisako tai priimti.
Dar vienas „Kamuolinių“ gaujai priklausantis kaunietis, dėl plėšimų ir vagysčių Skandinavijoje anksčiau įkliuvęs užkietėjęs kelių chuliganas Arūnas Stiklioraitis, kurio Kauno centre sukelta mirtina avarija triskart viršijus leistiną greitį buvo prilyginta tyčinei žmogžudystei, iki nuosprendžio paskelbimo irgi buvo laisvėje.
Per avariją pražudęs kitu automobiliu važiavusį jaunuolį ir sunkiai sužeidęs jo sužadėtinę, A. Stiklioraitis papustė padus, Kauno apygardos teismui skyrus 11 metų laisvės atėmimą. Iki šiol jis jau ne vienerius metus yra ieškomas, išdavus Europos arešto orderį.
Štai taip atrodo dvejopas teisingumas. Viena jo pusė, prisiminus reakciją į teisėjos sumušimo atvejį, atrodo gražiai, tačiau kita – gerokai papuvusi.
Savo žmoną sieros rūgštimi už tai, kad ji nebenorėjo su juo gyventi, apipylęs alytiškis Gintautas Banevičius vykstant teismo procesui dėl pasikėsinimo nužudyti, verdikto laukė nebūdamas suimtas. Įsiskaitykime. Labai sunkus nusikaltimas, siaubingos kančios, daugybę metų trunkantis gydymas, 20 sudėtingų veido, krūtinės, rankos operacijų. Tačiau suimti jo, teisėjų ir prokurorų nuomone, nebuvo pagrindo.
Savo draugą itin žiauriai 8 smūgiais į galvą nužudęs, 7 kartus anksčiau teistas jurbarkietis Darius Čirvinskas po šio nusikaltimo nebuvo suimtas ir tyrimo metu dar spėjo sumušti kitą žmogų.
Praėjusią savaitę Kauno apygardos teismas D. Čirvinskui už šiuos abu nusikaltimus skyrė 9 metų įkalinimą, bet netgi dabar jis yra laisvėje – kalėjime atsidurs tik tada, jeigu neskųs verdikto arba skundą atmes Apeliacinis teismas. Su sąlyga, žinoma, kad nepabėgs, nes mūsų valstybėje, kaip bebūtų gaila, yra sudarytos sąlygos sprukti nuo teisingumo net ir už žmogžudystes nuteistiems asmenims.
Jurbarke per jaunimo vakarėlį minint mokslo metų pabaigtuves 16-metę išprievartavęs, itin žiauriai ją sumušęs, fizinėms ir moralinėms kančioms ilgiems metams pasmerkęs vietos politikų sūnus Mantas Icikevičius iki nuosprendžio nebuvo suimtas nė dienos ir „atsipirko“ lygtine bausme.
Nuo gyvenimo draugės nebuvo izoliuotas daug kartų teisiamųjų suole atsidūręs kaunietis Tomas Narijauskas, kuris smurtavo prieš šią moterį ir anksčiau, tačiau institucijoms laiku neskyrus įpareigojimų nesiartinti prie aukos, per vieną smurto protrūkių pasmaugė.
Ir tai – tik labai maža dalis pavyzdžių, kurie liudija, kad už paradinės teisingumo pusės slypi anaiptol neparadinės jo grimasos.
Nemaža dalis politikų, apie žmogaus teises su patosu mėgstančių kalbėti visuomenininkų pernelyg stipriai įsijaučia į įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų užtarimą ir per mažai kreipia dėmesio į aukų, jų artimųjų padėtį.
Susidaro įspūdis, kad panašiai, deja, masto daugelis teisėjų ir net dalis prokurorų.
Tiems, kurie dėsto, kad ir už labai sunkius nusikaltimus baudžiamojon atsakomybėn patrauktų, nuolat juos kartojančių asmenų iki teismo ilgai laikyti už grotų nehumaniška, norisi palinkėti, kad jie bent dalelyte įsijaustų į nukentėjusiųjų, jų šeimos narių būseną, suvoktų jų skausmą ir išgyvenimus.
Taip pat, kad jie nors kruopelyte susirūpintų dėl padorios visuomenės dalies, ant kurios pečių laikosi valstybė, saugumo, nusikaltimų užkardymo būtinybės.
Tada gal pamažu ateis susivokimas apie teisingumą, dažnai gaunantį stiprius niuksus iš pačių jo vykdytojų.
O teisėjai galbūt bus griežtesni, principingesni, supratingesni ir teisingesni ne tik tais atvejais, kai surengiami išpuoliai prieš jų bendradarbius ar kitus svarbias pareigas einančius asmenis.
