Pasiilgusiems tikros ir baltos žiemos gali tekti nuliūsti, kadangi dėl vykstančios klimato kaitos tokių žiemų labai sumažėjo. Šie metai ne išimtis – pastaruosius mėnesius virš Lietuvos tvyro „cepelininis“ dangus, o orų prognozės kol kas irgi nerodo, kad sulauksime sniego.
Socialiniuose tinkluose Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (LHMT) pasidalino ir įdomia statistika apie sniegą mūsų šalyje. Šios tarnybos specialistų teigimu, dienų skaičius, kai sniego danga siekia ≥1 cm (vadinamos „dienomis su sniego danga“), lyginant 1961–1990 ir 1991–2020 metų laikotarpius, sumažėjo net trimis savaitėmis: nuo 85 iki 64 dienų per metus.
Taip pat pridūrė, kad dabartinėmis klimato sąlygomis daugiausiai tokių dienų būna Žemaičių aukštumoje, Šiaurės, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje (apie 70–78 d.), o mažiausiai – Nidoje, Klaipėdoje ir Kybartuose (46–47 d.).
„Dienų skaičius su sniego danga (≥1 cm) vidutiniškai didžiausias būna sausio ir vasario mėnesiais: 1961–1990 m. laikotarpiu siekė po 22–23 d., o 1991–2020 m. laikotarpiu jau tik po 17–19 dienų“, – aiškino tarnybos specialistai.
Pasak jų, dienų skaičius, kai sniego danga siekia ≥5 cm, lyginant 1961–1990 ir 1991–2020 metų laikotarpius, sumažėjo irgi trimis savaitėmis: nuo 60 iki 39 dienų per metus.
„Dabartinėmis klimato sąlygomis daugiausiai tokių dienų būna Žemaičių aukštumoje ir Pietryčių Lietuvoje (apie 44–50 dienų), o mažiausiai – Klaipėdoje ir Kybartuose (26–28 dienos). Dienų skaičius su sniego danga (≥5 cm) vidutiniškai didžiausias irgi būna sausio ir vasario mėnesiais: 1961–1990 m. laikotarpiu siekė 17–18 dienų, o 1991–2020 m. laikotarpiu – apie 12 dienų.“
Taigi, daro išvadą LHMT specialistai, dienų su sniego danga skaičius ženkliai sumažėjo.
„Per pastaruosius 10 metų vis dažniau sniego iš viso nebūna arba susidaro nestora sniego danga, kuri išbūna nenutirpus tik neilgą laikotarpį.
Lietuvoje vidutiniškai ilgiausiai sniegas išsilaiko tamsiuose spygliuočių miškuose ir aukštumų regionuose (ypač – Švenčionių ir Medininkų aukštumose).
Pastebima, kad ilgiausiai sniegas dažniausiai išsilaiko Medininkų aukštumų apylinkėse, apie 25 km į pietryčius nuo Vilniaus miesto, tarp Aukštojo, Žybartonių ir Barsukynės kalvų“, – teigė jie.
Klimatologas: tokios žiemos vis dažnesnės
Klimatologas Donatas Valiukas komentavo, kad jeigu žiūrėtume bendrai į šios žiemos Lietuvoje situaciją, tai lemiančios oro masės visų pirma ateina iš Vakarų, nuo Atlanto, o jos nėra šaltos.
„Neįsitvirtina rytinės, šiaurės rytinės šaltos oro masės. Būtent tas plūstantis šiltesnis oras iš vakarinės pusės neleidžia būti šaltai žiemai.
Jeigu kalbėtume apie platesnį kontekstą, tai vykstant klimato kaitai tokios situacijos tampa vis dažnesnės ir žiemos pas mus yra šiltėjančios.
Jos yra labiausiai šiltėjančios iš visų metų laikų. Taigi, šiltos žiemos kartojasi vis dažniau“, – teigė jis.

Klimatologas taip pat pritarė, kad galima prisiminti ir 2019 – 2020 m. žiemą, kuri taip pat labai išsiskyrė savo šiltumu.
„Ta žiema taip pat buvo besniegė, o šalčio buvo dar mažiau. Tuo metu visais žiemos mėnesiais temperatūra buvo arba pliusinė arba laikėsi kelių laipsnių minusas. Ko gero, tada buvo dar šilčiau“, – prisiminė D. Valiukas.
Pagal dabartines tendencijas ir prognozes, sako klimatologas, šių metų žiema taip pat bus šilta.
„Artimiausią mėnesį irgi numatoma, kad turėtų būti šilčiau nei įprastai. Turbūt ši žiema taip pat bus iš tų šiltesnių“, – aiškino jis.
Pasak klimatologo, to, kas būdinga įprastai žiemai, minusinės temperatūros ir sniego, dabar nėra.
„Dabar yra šilčiau negu Lietuvoje turėtų būti ir tai jau nėra būdinga mūsų žiemai. Padariniai gali būti tokie, kad dėl nepakankamo sniego kiekio nebus papildyti gruntiniai vandenys.
Mūsų gamtai žiema yra žiema, o dabar vyrauja tikrai nežiemiškas laikotarpis“, – teigė klimatologas.

Paklaustas, ko galime tikėtis vasario mėnesį, jis sakė, kad sunku taip pat anksti prognozuoti, bet užsiminė, kad pavienių, šaltesnių dienų galime sulaukti, bet ar sulauksime daug sniego sunku pasakyti.
„Prisiminkime, kad pasibaigus 2019 – 2020 m. žiemai, šalčiausios dienos tada buvo kovo mėnesį“, – aiškino D. Valiukas.
Gamtininkas: žmonės sausį randa voveraičių
Kadangi už lango vyrauja nežiemiški orai, tai augalijos ir gyvūnijos pasaulyje taip pat galima pastebėti tam tikrų anomalijų. Gamtininkas Almantas Kulbis pastebėjo, kad jau galime pastebėti, jog kas kelerius metus pasitaiko šiltos žiemos.
„Augalija, o jeigu tiksliau, grybija reaguoja labai pastebimai. Pavyzdžiui, žmonės iš miško parsineša voveraičių, nes mato augančius grybus. Juodakotė ugniabudė arba žmonių vadinami žieminiai kelmučiai pasirodo per atlydžius ir įprastas žiemas.
Dabar žmonės dalinasi ir socialiniuose tinkluose, kad prisirenka grybų. Išeina, kad grybauti galima visus metus. Tačiau įprastai valgomoji voveraitė baigiasi spalio pabaigoje, rečiau nusitęsia į lapkritį, o šiais metais buvo galima rasti ir per Kalėdas.
Tačiau ir dabar žmonės randa voveraičių. Vis dėlto, kad ir nedideli šalčiai, bet jie gali grybus pažeisti. Voveraitė toks jau grybas, kad kartais nesimato, kad ji pradėjo gesti, todėl reikia būti labai atsargiems. Tikrai negalima manyti ar sakyti, kad užšaldytas ir atšildytas grybas yra tinkamas valgyti“, – įspėjo gamtininkas.

Pasak jo, tas atšaldymas būna prie -16 ir žemesnės temperatūros, o dabar tiesiog grybas pašąla ir genda.
„Bet jeigu kartais matosi, kad jis tikrai neblogos išvaizdos, tai pačių grybautojų atsakomybė. Galima paragauti tokios egzotikos, kaip sausio pabaigoje rastas voveraites“, – teigė A. Kulbis.
Gamtininkas užsiminė, kad miškuose aptinkami ir kiti grybai, tik nevalgomi, žmonių dar vadinami šungrybiais.
Miškuose – žydinčios žibuoklės
„Jeigu kalbėtume apie augalus, tai žmonės dalinasi, kad randa triskiaučių žibuoklių. Aš prisimenu, kad prieš kelerius metus gruodžio – sausio mėnesiais tam tikroje vietoje radau žydinčių žibuoklių.
Taigi, šie metai pasirodo yra panašūs. Nufotografavę žmones tas žibuokles džiaugiasi, kad tai yra pirmasis pavasario ženklas.
Iš tikrųjų, dar labai sunku pasakyti ir negalima teigti, kad pavasaris jau atėjo, bet žibuoklių tikrai šiuo metu Lietuvoje yra“, – tikino jis.

Taip pat paminėjo, kad dar vienas pavasarinis augalas, lazdynas, taip pat galėjo pražysti.
„Tikrai yra teigiančių, kad jis pražydo, bet pats nemačiau. Gali būti, kad yra pražydusių lazdynų, bet šiam augalui būdinga, kad žirginė atsiranda rudenį. Ji taip gali prabūti visą žiemą. Tada pražysta vyriški šio augalo žiedynai ir kai pradeda byrėti, galima jau vadinti tikru žydėjimu.
Dabar tokių išsiskleidusių želdinių yra, o lazdyno moteriški žiedai yra sunkiai pastebimi, iš jų vėliau atsiranda riešutai, tai tokių tikrai niekas nepastebėjo ir neminėjo“, – sakė A. Kulbis.
Jo teigimu, augalų pasaulyje, kai vyrauja šilta žiema, tikrai galima pastebėti gyvybės, o ten, kur nėra sniego ir šilčiau, pavyzdžiui, pietinės pusės šlaituose, kai kurie augalai yra žali.
„Tačiau tie augalai būna žali ir po sniegu. Kai kuriems augalams besniegė žiema yra pavojinga, nes sniego danga juos apsaugo, mat užtenka ir kelių laipsnių šalčio, kad jie nušaltų.
Taigi, tikrai yra dvi pusės tokių besniegių ir šiltų žiemų su kelių laipsnių minusine temperatūra.
Taip pat girdėjau, kad žmogus pasakojo, jog sumažėjo lesyklose paukštelių arba jų net nepastebi. Iš tikrųjų, gali būti, kad paukščiai turi pakankamai maisto ir į tokią ne visai saugią, šalia žmogaus vietą kaip lesyklos rinkdavosi, kai būdavo aplink didžiulis badas“, – apibendrino gamtininkas.
Daugiau naujienų skaitykite čia.