Visvaldo Matijošaičio bendravimo stilius su žurnalistais ir visuomene pasiekė tokį lygį, jog galimai užslėpta jo „Ferrari“ numerio reikšmė trijų raidžių pavidalu, kurią jau nuo seno įtarė griežtesni jo kritikai, nebeskamba pritemptai.
Šių eilučių autoriui per savo darbo praktiką teko pateikti užklausas daugybei įstaigų, įvairaus lygmens vadovams, ir nors klausimai anaiptol nebūdavo patogūs, atsakymai visgi ateidavo, nors neretai nugludinti pagal sustabarėjusių vadukų kurpalį, užmetant ne vieną priekabą pudros ant smarkiai dėmių išėstų jų mundurų.
Tačiau dar nepasitaikė atvejo, kad paklausimai būtų visiškai ignoruojami.
Jei tai būtų pavienis nesiskaitymo faktas, galėtume nekreipti dėmesio, bet akis bado ištisa jų virtinė: nepagarbos tvaikas iš Kauno mero lūpų sklinda ne tik žurnalistų adresu, bet ir gerokai platesniu mastu.
Dar vykstant tyrimui dėl galimo piktnaudžiavimo Kauno savivaldybėje, kuomet buvęs jos administracijos direktorius Vilius Šiliauskas pateikė pareigūnams duomenis apie, jo tvirtinimu, miesto valdžios viršūnėse veikusią „organizuotą nusikalstamą grupę“, nusiunčiau V. Matijošaičiui konkrečius klausimus, susijusius su V. Šiliausko išguldyta informacija.
Buvo prašoma atsakyti ir pakomentuoti tai, kas rūpi visuomenei, nes situacija tikrai nėra kasdienė, kuomet buvęs aukštas valdininkas plačiai praveria teisėsaugai abejotino skaidrumo virtuvės duris, nurodydamas skandalingus faktus, galimai susijusius su mero ir jo šeimos interesais („Britanika“, buvęs „Versalis“, kiti pastatai ir sklypai Kauno centre, etc.).
Suprantama, per ikiteisminį tyrimą negalima plačiai visko dėstyti, tačiau čia buvo absoliutus ignoravimas, per 8 mėnesius nesiteikiant atrašyti netgi 8 žodžių – kaltinimai nepagrįsti, bet situacijos nekomentuosiu, kol vyksta tyrimas ar kažką panašaus.
Vertinant plačiau, tai yra nesiskaitymas ne vien tik su žurnalistu ar konkrečia žiniasklaidos priemone, bet apskritai su rinkėjais, kurie toli gražu ne visada turi galimybę tiesiogiai užduoti merui jiems rūpimus klausimus.
Tyrimas dėl faktų apie „organizuotą grupę“, kuriuos teisėsaugai nurodė su rekordiniu kyšiu įkliuvęs V. Šiliauskas, vėliau abejotinais pagrindais buvo nutrauktas, tačiau tai nereiškia, kad viešas, į mero pareigas renkamas asmuo gali atsitverti nuo visuomenės tylos siena.
Atsakymų, rengiant straipsnį, nepateikė ne tik V. Matijošaitis, bet ir kiti asmenys, kurių pavardės figūravo ikiteisminiame tyrime dėl galimo piktnaudžiavimo, tačiau žvelgiant į situaciją mieste nuo „ikimatijošaitinių laikų“, kuomet panašių užsisklendimų nebūdavo, susidaro aiškus įspūdis, kad žuvis genda nuo galvos.
Ir tai toli gražu ne vienintelis mero nesiskaitymo pavyzdys.
Arvydas Lekavičius iš „Lietuvos ryto“ parengė publikaciją apie „Britanikos“ peripetijas, įtariant, kad meras dėl verslo interesų priešinasi šio pastato-vaiduoklio rekonstrukcijai, kuriame numatoma įkurti viešbutį ir verslo centrą. Visai netoli veikia V. Matijošaičio šeimos valdomas verslo centras „Magnum“, tad atlikus „Britanikos“ rekonstrukciją, pakviptų nemenka konkurencija.
A. Lekavičius pateikė merui šūsnį nepatogių klausimų – kaip manote, ar rengiant straipsnį į juos buvo atsakyta? Vietoje atsakymų – tyla.
Kuomet ELTA teiravosi V. Matijošaičio kitoje plačiai nuskambėjusioje istorijoje, dėl nelegaliai nugriautų kultūros paveldo objektų jam priklausančiame Kačiūniškės dvare (Kauno r.), atsakymų taip pat nebuvo sulaukta nė už sudilusį grašį.
Portalo LRT tyrimų skyriaus žurnalistai išsiaiškino, kad per dvi V. Matijošaičio kadencijas mieste buvo suformuota beveik 1000 sklypų, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir kone kas šeštas sklypas praėjus vos maždaug porai mėnesių nuo suformavimo, atsidurdavo mero sūnaus, verslininko, miesto Tarybos nario Šarūno Matijošaičio arba su juo susijusių asmenų rankose.
Domintis galimai neskaidriomis schemomis, kuomet dalyvaujant savivaldybei sklypai būdavo įgyjami mažesne nei rinkos kaina (LRT surinkti duomenys taip pat liudijo, kad Š. Matijošaičio nekilnojamojo turto verslui palankūs sprendimai būdavo priimami V. Matijošaičio vadovaujamoje komisijoje), merui ir jo sūnui buvo išsiųstos užklausos. Šį kartą žurnalistai taip pat konstatavo, kad atsakymų negavo, kitaip sakant, vietoje jų atėjo siuntinys su tyla, iš kurios sklido taukuotos špygos tvaikas.
Kai praėjus keliems mėnesiams nuo Rusijos invazijos į Ukrainą, žurnalistai V. Matijošaičio per spaudos konferenciją pasiteiravo, kada jo verslas pasitrauks iš Rusijos, vietoje atsakymų pasigirdo aiškinimai, kad reikia klausinėti apie mieste rekonstruotą stadioną, o paklaustas, ar sieks trečios mero kadencijos, politikas rėžtelėjo, kaip būtų gerai, kad jis galėtų atsirinkti, kokie žurnalistai pas jį ateitų.
Nesiskaitymas, tarsi tešla iš perkaitusios nuo arogancijos krosnies, per kraštus ėmė veržtis jau 2019 metais, kuomet V. Matijošaitis savivaldybių atstovų susitikime dėstė, jog apklausas galima apeiti, o rinkėjų valią – nupirkti.
Dar karščiau krosnis sužaižaravo, kai po gausių Šančių bendruomenės protestų dėl numatomos gatvės tiesimo Nemuno pakrantėje esančioje rekreacinėje vietovėje (buvo skelbiama, kad šalia šios gatvės naujų daugiabučių kvartalą užsimojo statyti buvęs mero patarėjas ir jo sūnaus Š. Matijošaičio verslo partneris Antanas Etneris), po surinktų net 6000 protestuojančių parašų žmonėms atėjus savivaldybę, meras paniekinančiai iškošė: „Buvo, buvo. Vaikšto“.
Politikai elgiasi su piliečiais taip, kaip pastarieji jiems leidžia – deja, po nuolatinių į „karaliaus“ rolę įsijautusio veikėjo nesiskaitymo faktų, vis aštrėjančio naudojimosi padėtimi smogo, viešumui ir demokratijai Kaune kvėpuoti darosi vis sunkiau.
Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtinta demokratijai itin svarbi nuostata, kad valstybės ir savivaldybių institucijos privalo pateikti žiniasklaidai informaciją, atsakyti į žurnalistų klausimus, Kauno viršūnėlių kabinetuose tampa tualetinio popieriaus vertu rulonu.
Gyventojams palaikant tokį elgesį (jeigu nepalaikytų, trauktų per balsavimus raudonas korteles), miesto valdžia, panašu, vis labiau užsisklęs nuo jų pačių, vis mažiau su jais tarsis ir paisys jų nuomonės.
Buvusi laikinoji sostinė virsta į pelkyną, kuriame verkiant reikia kardinalių permainų, pirmiausiai patiems kauniečiams keičiant požiūrį, jog 10 metų visvaldybės „soste“ įsitaisęs veikėjas su „BBD“ numeriais yra nepakeičiamas.
