2025-ais metais Lietuva minės M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Kauno miesto kamerinis teatras prie oficialios renginių programos prisijungia su kosmologine opera „S’Anatomia“. Apie šį išskirtinį kūrinį teatro atstovai pasikalbėjo su jo autoriumi – jaunosios kartos kompozitoriumi Mantvydu Leonu Pranuliu.
„S’Anatomia“ apibūdinama kaip kosmologinė opera, kurios pagrindą sudaro droninė muzika. Kaip šis žanras padeda pasiekti tą siurrealų kosmiškumo pojūtį, kuriuo alsuoja šis spektaklis?
Na, droninė muzika, sakyčiau, yra tokia būties, meditacijos, patyrimo muzika. Tai ne ta muzika, kurios tikslas būti suprastai ir ne ta muzika, kurios tikslas įrodyti kažkokią savo erudiciją, estetinį tobulumą. Tai muzika kuri tave panardina į būsenas, į save. Į tokią savotišką letargiją tarp pasąmonės ir realybės. Aš visada bandau su ja užmigti, arba prigulti pamastyti, pakurti mintyse.
Tai ši muzika kiek išmuša iš to kame būname savo kasdienybėje, ji turi galią nukelti į alternatyvias vidines erdves ir yra labiau kaip judančių objektų garsinė išraiška , nei to ką moderniame pasaulyje paprastai suvokiame kaip muziką, išraiška. Tie judantys objektai šioje operoje simbolizuoja planetas. Vietomis bandėme literaliai planetų garso spektrogramas (tai tokios diagramos kurios rodo kokius garsus skleidžia planetos) perteikti garsu. Tikslas buvo tai padaryti tiesiogiai, tačiau galutiniame rezultate tai tapo daugiau kaip abstraktus tos idėjos atspindys.
Ar galėtumėte papasakoti, kaip kilo šios operos idėja?
Tuo metu daug domėjausi kosmosu ir žmogaus kaip kosmoso dalies esme, žmogaus esme per kosmosą. Tuo pat metu akiratyje atsirado Čiurlionis – buvo paskelbtas konkursas M. K. Čiurlionio stipendijai gauti, o to konkurso gairės ko ne idealiai susijungė su mano idėja. Man tokios idėjos šauną į galvą spontaniškai ir intuityviai, tai manau, kad kažin kuriuo metu labai greitai atėjo ta mintis ir tada ji tik gryninosi, pildėsi ir rado savo formą, tad visa tai tuo metu ir įvyko. Spontaniškai, natūraliai, sekmingai susiklosčius aplinkybėms ir pasiryžus nueiti šios idėjos įgyvendinimo kelią. Esminė mintis buvo ta, kad norėjosi sukurti kūrinį, kuris atspindėtų žmogaus kosmiškumą ir gyvenimo kosmiškumą be verbalių prasmės išraiškų. Kad būtų galima tai patirti ir išgyventi.
Esate minėjęs, kad „<…> spektaklio forma ir garsovaizdis yra grįsti Čiurlionio ciklo „Zodiakas“ paveikslais ir jam artimu abstraktizmu – tiek vizualiniai, tiek aktoriniai sprendimai įprasmina čiurlioniškajį simbolizmą“. Kodėl pasirinkote būtent šį paveikslų ciklą?
Mes ieškojome kažko archetipiško ir kažko kas atspindėtų žmogaus vidinės realybės daugialypiškumą ir fragmentiškumą tuo pat metu visa tai apjungiant. Tai Čiurlionio „Zodiakas“ mums tapo tobulu atspirties tašku, kuris padiktavo ir kūrinio formą ir koncepciją ir mizanscenas. Mes nesigilinome į konkrečią simboliką ar tai ką būtent Čiurlionis bandė išreikšti paveikslų cikle. Tai labiau transformatyvus perkūrimas, lyg kūrybinė tąsa paimant vieno kūrėjo mintį, pajautą ir ją perkuriant visai kitomis priemonėmis, kurios jo laikmečiu nebuvo aktualios ar net egzistuojančios.
Bet pati vertybinė esmė, ir kūrybinė ideologija, mano suvokimu, čia ta pati. Mes perteikėme žmogiškosios egzistencijos cikliškumą, kismus, perteikėme tai abstrakcijomis ir kurdami simbolius garsu, kūnais ar šviesa. Svarbiausias čia lieka pojūtis, patyrimas, žiūrovo išgyvenimas. viduje tai įsivardinu kaip Čiurlionio kūrybos tąsą, tik čia ji gan radikali – tai nėra tiesioginis perkūrimas ar tiesioginis citavimas. Tai kūrybinių, egzistencinių vertybių, pajautos ir idėjų tąsa.
Žvelgdamas atgal į savo kūrybinio kelio pradžią, ar prisimenate, kuo jus pirmiausia patraukė M. K. Čiurlionio kūryba?
Pamenu pokalbį su savo kompozicijos dėstytoju Martinš Vilumš. Sedėjom prieš porą metų kavinėje, kalbėjomės apie kūrybą ir pasidalinom, kad abu jaučiam potraukį ir lyg intuiciškai sekame muzikos, kaip misticistinio, ritualinio reiškinio keliu. Dėstytojo mintis buvo ta, kad Čiurlionis yra lyg pirmtakas tokio mąstymo, meninės pajautos ir suvokimo, kuris kaip ir yra mūsų tautos, vietų meno viena iš esminių šaknų. Tad atrodo, kad tas įsikvėpimas kažkuo labai natūralus, atrodo lyg jungia pati vertybinė esmė, pasaulio pajauta ir kūrybos kaip nesuvokiamumo tyrinėjimo priemonės naudojimas beribėms paieškoms ir eksperimentams.
Man kūryba neatsiejama nuo kosmiškumo, dvasingumo, intuicijos ir abstrakcijų, kurie buvo ir Čiurlionio kūrybiniai varikliai. Jau būdamas paauglys klausydamas jo muzikos jutau kažką labai artimo, o toliau gilinantis ir susipažįstant tas artumas atrodė vis tikresnis, vis labiau pagrįstas. Dabar kažkur giliai jaučiu, kad tas ryšys yra kažkuo labai reikšmingas daugeliu komponentų ir šia asmenybe žaviuosi ir jaučiuosi jai artimas, kas man irgi pasitiria kaip gan mistiškas ir sunkiai paaiškinamas gyvenimo nutikimas. Tas artumas, gal tik susikuriantis mano vaizduotėje, nežinau, yra daug stipresnis nei su didele dalimi kasdienybėje sutinkamų žmonių ar kūrėjų, leidžiantis jaustis mažiau vienišam savo keistame idėjų pasaulyje.
Tokiuose daugiadisciplininiuose kūriniuose kaip „S’Anatomia“ itin svarbus yra gebėjimas bendradarbiauti. Papasakokite apie kūrybinį procesą dirbant su scenografe, atlikėjais ir gamybos komanda. Kaip sekėsi įgyvendinti savo viziją, darniai sujungti vizualius ir garsinius spektaklio aspektus?
Na, dirbome su gerai pažįstamais žmonėmis. Su perkusininku Dominyku Snarskiu kartu kuriame, keliaujame ir gyvename nuo ankstyvos paauglystės. Su dainininke Paulina Simutyte taip pat buvome jau gan ilgai pažįstami, draugai. Su scenografe Barbora Šulniūte taip pat jau turėjome asmeninį ryšį ir teko dirbti drauge. Su Povilu Jatkevičiumi, aktoriumi, buvome pažįstami jau seniai, dalinomės panašiu matymu ir užsidegimu sukurti šį kūrinį. Tad tas procesas buvo, mano suvokimu, labai lengvas. Be kažkokio spaudimo, įtampų ar nesusikalbėjimų, nors gal kartais buvo sunku suvokti pačią kūrinio formą ir esmę , kai ji tokia abstrakti ir neturi tiesioginių analogijų.
Procese, tikiuosi, visi jautėmės laisvai ir kiekvienas ieškojome savo vaizduotės indėlio į šį darbą ir tikiu, kad jį suradome. Kažkaip buvo labai aišku, kad norisi gydančio, gilaus, patyrimu grįsto kūrinio ir manau, kad procesas daugmaž irgi buvo terapinis. Labai nemėgstu kurti per stresą, taisykles, spaudimą ir beribį perfekcionizmą. Kartais abejoju savimi, kad gal tai disciplinos stokos simptomas, tačiau mano vidus, natūra, o ir rezultatai man patvirtina, kad toks požiūris veiksmingas mano realybės ribose. Visada norisi, kad žmonės su kuriais dirbu jaustųsi laisvai procese ir manau, kad apskritai stresuoti vardan meno yra gan žalinga, nors tikrai nevisada pavyksta tam stresui nepasiduoti. Kiek pamenu, tas spektaklis ir procesas toks ir buvo, gan lengvas ir laisvas. Nors, tiesa, jaučiau vidinį nuovargį dėl procesų, kurie sukosi mano mintyse mąstant apie kūrinį.
Žinau, kad aktoriai ir atlikėjai dabar kūrinį patiria kaip poilsį. Atvažiuoja dirbti, bet pailsi. Man tai didžiausias įmanomas kūrybinis džiaugsmas, prasmė ir komplimentas, nes tada jaučiu, kad darbas tikrai pavyko. Jis nekelia kančios nei atliekantiems, nei (viliuosi) kūrinį išgyvenantiems. Labai dėkingas jaučiuosi ir Kauno miesto kameriniam teatrui, direktorei Jurgai Knyvienei, kuri tą kūrinį priėmė ir leidžia taip ilgai (man gan netikėtai) jam egzistuoti, gyventi, o štai dar ir prisikelti naujuose kontekstuose.
Esate pirmasis laureatas, gavęs M. K. Čiurlionio stipendiją, kuri buvo panaudota šio spektaklio idėjos įgyvendinimui. Ką tai reiškė jums, kaip pradedančiam kompozitoriui? Ar tokios iniciatyvos yra svarbios ugdant kylančius talentus, ypač mažesnėse menininkų bendruomenėse?
Manau, kad tai nuostabus atspirties taškas. Tai suteikia motyvacijos, pasitikėjimo savimi, finansinę paramą idėjos įgyvendinimui, vystymui, padeda tikėti pačia idėja ir gal kiek padidina ego (bet mums, jauniems dar lieka laiko jį susireguliuoti, tad gal tai natūrali kūrybinio gyvenimo dalis). Ta parama, kad ir kaip žiūrėsi, yra būtina. Šio darbo be stipendijos ir kultūros tarybos indėlio tiesiog nebūtų. Labai norisi, kad to būtų daugiau, ypač jauniems, kurių idėjos visada šviežesnės, keičiančios ir auginančios, gal ne tiek išieškotos, bet jos gyvos, tikros. Norisi kad būtų tų galimybių eksperimentuoti, ieškoti. Pinigai ir paskatos sukuria tą laisvę, skatina kurti ir tuo pat metu augti kaip kūrėjams.
Jei turėtumėte trumpai apibūdinti „S’Anatomia“ žmogui, nesusipažinusiam su M. K. Čiurlionio kūryba, ką pasakytumėte?
Tai – patirtis garse, kurioje gali pajusti ir išgirsti savo baimes, skausmus, džiaugsmus ir idėjas. Čia gali pabūti su savimi.
