Kūčios kiekvienai Lietuvos šeimai vis dar labai svarbi tradicija. Tai yra bene seniausia išlikusi ir per daug amžių mažai pasikeitusi šventė. Kiekvienais metais, prieš tai apsišvarinę ir fiziškai, ir dvasiškai, artimiausi žmonės susėda prie stalo, ragauja dvylika patiekalų, prisimena jau išėjusius.
„Delfi“ kalbinta Vilniaus etninės kultūros centro etnologė, kultūrinės veiklos koordinatorė Gailė Vanagienė sakė, kad šią tradiciją turime išlaikyti ir perduoti ateitiems kartoms, taip pat mano, kad gal nederėtų ant Kūčių stalo dėti svetimų šalių patiekalų ar produktų, mat tam labiau tinka kitos progos.
Išskirtinė šventė pasaulio kontekste
Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorė G. Vanagienė pasakojo, kad lietuviškos Kūčios turi labai daug gražių tradicijų.
„Ne tik Europoje, bet ir pasaulyje mūsų Kūčių tradicijos yra labai išskirtinės. Mes turime labai stiprų ryšį su jau išėjusiais šeimos nariais, su mūsų protėviais. Taigi, per šią labai svarbią šventę kviečiame prisijungti ne tik gyvus šeimos narius, bet ir mirusius. Kūčios yra viena iš tų švenčių, kada jiems lengviausia mus aplankyti“, – akcentavo ji.
Tradiciškai lietuviai per Kūčias ragauja dvylika patiekalų, kurių pagrindą sudaro žuvis, daržovės, grybai, uogos, kūčiukai, aguonpienis ir kisielius.
Pasak G. Vanagienės, greičiausiai Lietuvos krikštas padarė didžiausią įtaką, kad į mūsų kraštą atėjo tradicija, jog šį vakarą nevalgome mėsos.
„Krikščionybė užklojo tam tikrą sluoksnį ant mūsų ikikrikščioniškų senųjų tradicijų. Jeigu kalbame apie Kūčių šventę ir mėsos nevalgymą, tai tikima, kad pasninkas priklauso krikščioniškai tradicijai. Kita vertus, yra žinių, kad ir ikikrikščioniška visuomenė valgydavo saikingiau ir atsisakydavo tam tikrų produktų, laukdami Kalėdų. Tiesa, tai vykdavo galbūt ne visoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, Žemaitijoje, Mažojoje Lietuvoje liuteronai valgė mėsą, bet kituose regionuose to nebedarė. Mėsą nebent pradėdavo kepti iš vakaro ir tie mėsos patiekalai būdavo kartais ir ant stalo padedami, bet valgomi jau tik ryte“, – aiškino G. Vanagienė.
Žmonijos ir gyvūnijos ryšys – labai senas
Kiekvienas lietuvis žino, kad stebuklingą Kūčių naktį žmonių kalba prabyla ir gyvuliai. Kultūrinės veiklos koordinatorės teigimu, kartais jau sunku atskirti, kuri šios šventės tradicija susiformavo iki krikščionybės ir po jos.
„Žmonių ir gyvūnijos ryšys mūsų kultūroje yra labai senas. Nuo seniausių laikų mes save suvokiame kaip gamtos dalį. Tą galima pamatyti ne tik mūsų tradicijose ar tikėjime, bet ir folklore, liaudies dainose. Reikia pasakyti, kad ypač šio laikotarpio dainos yra labai gražios. Taigi, tose dainose labai dažnas motyvas yra gamtos ir žmogaus gyvenimo paralelė. Tai tikrai parodo, koks tas ryšys yra stiprus. Ir gyvuliukai, ir naminiai paukščiai per Kūčias yra pagerbiami ir šventiškiau pamaitinami. Per Kalėdas jie gauna šventinio stalo likučių. Visai tai daroma ne tik dėl to, kad jiems būtų skaniau, bet ir tikintis, kad jie bus labiau apsaugoti“, – kalbėjo G. Vanagienė.
Viena vertus, Kūčios dabar tapo kūdikėlio Jėzaus Kristaus gimimo laukimu, bet taip pat ir saulėgrįžos. G. Vanagienė aiškino, kad šios dvi gražios progos viena kitą papildo.
„Iš tikrųjų, per Kūčias laukiame vilties ir šviesos, kad ir kuo betikėtume. IV a. buvo patvirtinta ši data kaip Jėzaus Kristaus gimimo data. Taigi, tos dvi prasmės susijungė, kai laukiame Jėzaus Kristaus ir saulės grįžimo. Saulėgrįžos metas yra suvokiamas kaip šviesos pergalė prieš tamsą. Tai yra toks metų ciklo virsmas, kai pasibaigia vieni metai ir paliekame už nugaros, įvairiais ritualais pažymėdami, tamsų laikotarpį. Ir nelaimes, ir nuoskaudas, atsiprašome vieni kitų, prausiamės ir švarinamės. Tada tokie švarūs, lengvesni, už nugarų palikę nesėkmes, keliaujame į naujuosius metus“, – akcentavo ji.
Pašnekovės teigimu, tokiu būdu tarsi kuriame pasaulį iš naujo, taip pat ir kosmologinę tvarką.
„Turime ir gražią elnio devyniaragio tradiciją, kuris atneša naują gamtos ciklą. Aišku, tos prasmės kito, mat anksčiau iš tikrųjų žmonės laukdavo tos saulės, kadangi nebūdavo elektros ir šildymo. Vadinasi, ta situacija visiškai kitaip jiems atrodė ir labai tiesiogiai veikė. Tačiau ir dabar laukiame saulės sugrįžimo, mat vis tiek jos neatstos dirbtinė šviesa. Ir nuotaika, ir sveikata visai kita. Tačiau tą šviesą galime suprasti ir perkeltine prasme, taigi, tos visos prasmės labai gražiai susijungia“, – sakė kultūrinės veiklos koordinatorė.
Kalbėdama apie tai, kodėl per Kūčias valgome dvylika patiekalų, G. Vanagienė komentavo, kad tai yra gausos simbolika.
Ji minėjo, kad būdavo ir devyni patiekalai, mat tai irgi yra stebuklingas skaičius.
„Jis irgi gali reikšti gausą, kartais sakoma, kad ant stalo turėtų būti mažiausiai devyni patiekalai. Kita vertus, tikrai nėra tokio tikslo, kad jų būtų kuo daugiau. Šis užtikrinimas tų magiškų skaičių reiškia, kad simbolis atstovauja visumą. Reikia truputį paragauti kiekvieno patiekalo ir ta simbolika gali būti suvokiama dvejopai. Pavyzdžiui, dvylika patiekalų, nes buvo dvylika apaštalų arba šis skaičius gali reikšti dvylika mėnesių. Kai ragaujame kiekvieną patiekalą, mes tarsi buriame ir atliekame ritualinius veiksmus, kad kiekvienam mėnesiui užtektų ir maisto, ir materialinių gėrybių. Taip pat, kad būtų skalsa, darna ir visa kita“, – sakė G. Vanagienė.
Žuvis – krikščionybės simbolis
Kalbėdama apie žuvies valgymo tradiciją, pašnekovė akcentavo, kad žuvis yra siejama su krikščionybės simbolika. Paklausta, kodėl dabar ant Kūčių stalo dominuoja būtent silkės patiekalai, ji sakė, kad tai greičiausiai labiau susiformavo sovietmečiu.
„Tiesą sakant, iš taip išpopuliarėjusios silkės mano tėvai ir seneliai juokdavosi, kadangi sovietiniais laikais ji tapo tam tikru gerovės simboliu. Taip pat ypatingu švenčių patiekalu. Tačiau senovėje tai buvo prasčiausias maistas. Vadinasi, jeigu žmogus nieko nebeturi, tai tada tik silkę belieka valgyti. Taigi, gyvenimas keičiasi ir tam tikrų produktų vertinimas irgi keičiasi. Tačiau tas lietuvių vaišingumas ir paprotys, kad Kūčių ir Kalėdų stalas būtų nukrautas, dažnai siejasi su šeimos tradicijomis. Iš tikrųjų, galima kalbėti ne tik apskritai kokie patiekalai yra populiarūs, bet ir apie kiekvienos šeimos individualias tradicijas“, – aiškino ji.
Pasak G. Vanagienės, kiekvienoje šeimoje gali būti iš kartos į kartą perduodamas koks nors receptas, be kurio tos Kūčios gali būti neįsivaizduojamos.
„Pavyzdžiui, mūsų šeimoje toks yra silkė su cinamonu. Taip gamino mano močiutė, o dabar mano mama. Manau, kad kiekvienoje šeimoje yra tokių tradicijų ir tai yra toks gražus dalykas, kuris parodo mūsų ryšį su jau išėjusiais šeimos nariais. Gražu, kad tęsiama ne tik kažkokia lietuviška, bet ir šeimos tradicija.“
Kūčių stalas – geriau be sušių ir bananų
Greitas gyvenimo tempas ir sparti globalizacija lemia, kad ant kai kurių lietuvių šeimų Kūčių stalo nebesibodima padėti ir sušių arba bananų. Kartais ir kitokių egzotiškų patiekalų arba produktų.
G. Vanagienė sutiko, kad greitis ir darbų gausa prie šventes gali daryti įtaką tokiems sprendimams, mat kartais norisi kažkaip tą stalo ruošimą pasilengvinti.
„Aišku, galbūt būtų geriau padėti vieni kitiems nepulti į kraštutinumus. Vis dėlto, kai kalbame apskritai apie kažkokias šventes, tai viskas gerai, galime kažką pasidėti gautą iš užsienio arba tai, ką dabar lengva nusipirkti ir Lietuvoje. Seniau irgi būdavo, kad žmonės džiaugdavosi gaudami ypatingesnį maistą šventėms. Tikrai čia nėra kažko naujo ar keisto, anksčiau ir prie kostiumų nusipirkdavo ką nors pasipuošti per prekybinius mainus. Vis dėlto, kai kalbame apie Kūčias, tai norisi išlaikyti tą tradiciją autentiškesnę. Ši šventė yra išlikusi iš pačių seniausių laikų, gana nedaug pakitusi. Manau, kad per Kūčias galbūt derėtų apsiriboti savo krašto valgiais ir produktais, o galbūt Velykoms tokius ypatingesnius patiekalus ar produktus patiekti“, – samprotavo ji.
G. Vanagienė taip sakė, kad tikisi, jog Kūčių tradicijos šeimose ir toliau bus perduodamos ateities kartoms.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
