Pasakose herojai išsprendžia visas problemas. Jų fantazija leidžia įsivaizduoti gražesnę ateitį ir sukurti geresnę dabartį. Kartais, jei labai stengiamės, taip nutinka ir tikrovėje.
Kadaise odinis diržas atrodė gera vaikų auklėjimo priemonė. Moterims buvo neleidžiama užsidirbti pinigų ar atiduoti savo balsą rinkimuose. Skirtingos odos spalvos žmonės privalėdavo sėsti priešinguose autobusų galuose. O plėšrios valstybės nebaudžiamos pildavo kenksmingas atliekas jūrose prie kitų valstybių krantų. Demokratiškose šalyse tai – jau praeitis.
Tikiu, kad praeitis kažkada bus ir parkų naikinimas ar paupių asfaltavimas. Deja, Kaune tai – dabartis.
Kai Vakarų Europos miestai želdina gatves ir kuria gamtos oazes, išvaduodami upių pakrantes iš pramoninių laikų betono, mero Visvaldo Matijošaičio vadovaujama Kauno miesto savivaldybė Nemuno pakrantėje ties Žemaisiais Šančiais vietoje čia esančio skvero planuoja nutiesti gatvę.
Tokie savivaldybės planai – tarsi piktos kliūtys pasakoje apie šiuolaikinę urbanizaciją – prieštarauja visuomenės interesui keletu aspektų.
Pirma, saugoti gamtą ateities kartoms Lietuvą įpareigoja tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai dokumentai. „Lietuvos bendrajame plane“ 66.7 punktu įvardinamas valstybės siekis „skatinti saugias, įtraukias, prieinamas žaliąsias ir kokybiškas viešąsias erdves“, „[s]tiprinti ir intensyvinti visų urbanistinių centrų ekologines struktūras, projektuoti ekosistemų paslaugas, stiprinti ir kurti žaliuosius koridorius ir žaliąsias jungtis“, „[k]raštovaizdžio architektūros priemonėmis žaliąsias erdves darniai integruoti į istorinį urbanistinį kraštovaizdį, išsaugant jo vertingąsias savybes“. 2021-2030 m. Nacionaliniame pažangos plane vienas iš strateginių valstybės tikslų yra „[u]žtikrinti gerą aplinkos kokybę ir gamtos išteklių naudojimo darną, saugoti biologinę įvairovę, švelninti Lietuvos poveikį klimato kaitai ir didinti atsparumą jos poveikiui”.
O šio tūkstantmečio pradžioje Lietuvos ratifikuotoje tarptautinėje Orhuso konvencijoje teigiama, kad „kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, privalo ir individualiai, ir kartu su kitais saugoti aplinką ir gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės“.
Rūpestis tuo, ar ateities kartoms paliksime tvarius miestus, dvidešimt pirmajame amžiuje tapo vienu kertinių urbanistinės plėtros principų. Priešingai nei įkaitęs asfaltas, medžių metamas pavėsis karštaisiais sezonais padeda kovoti su kylančia oro temperatūra.
Medžiai mažina oro, triukšmo bei vizualinę taršą, tarnauja rekreacijai, turtina miestus biologine ir kultūrine įvairove. Parkai tampa vis labiau vertinama žmonių sveikatos saugojimo priemone, tad tokiuose šiuolaikiniuose miestuose kaip Paryžius motorizuotos gatvės upių pakrantėse yra naikinamos, paverčiant jas žaliomis pėsčiųjų zonomis.
Antra, svarbu pažymėti, kad dėl Žemuosiuose Šančiuose susiklosčiusio draugiško santykio su upe bei unikalaus esamų gatvelių tinklo reikšmės miestui pačios Kauno miesto savivaldybės parengtas Bendrasis planas įpareigoja miesto administraciją, prieš imantis svarbių pokyčių rajone, pirmiau parengti bendrą Žemųjų Šančių koncepcinį planą, ir tik tada pagal jį gali būti rengiami konkretūs projektai.
To šiuo metu reikalauja Kauno miesto Bendrojo plano aiškinamojo rašto 53 ir 54 punktai. Deja, nors savivaldybė rajono idėjinio plano parengusi dar nėra, tai jai nesutrukdė už mokesčių mokėtojų pinigus prieštarauti pačiai sau ir keturis kartus pakartotinai užsakyti gatvės projektus pas įvairius projektuotojus.
Trečia, pati savivaldybė šiai vietai 2012 m. suteikė skvero statusą. Kadangi pagal Bendrąjį planą kiekviename miesto rajone turi būti bent vienas parkas, o vienintelis Žemuosiuose Šančiuose buvęs Vilijos parkas dėl savo mažo dydžio bei intensyvaus eismo gatvės kaimynystės neatitiko rekreacinių poreikių, gyventojų poilsiui buvo skirtas paupys.
Šiuolaikiškos, tvarios, draugiškos pėstiesiems, dviratininkams ir gyvūnams pakrantės vizija džiaugėsi tiek šančiškiai, tiek ir sveiku poilsiu besimėgaujantys gyventojai iš viso Kauno. Žmonės skvere iki šiol prižiūri medžius, važinėja dviračiais, tėčiai vežimėliuose migdo kūdikius, senjorai renkasi sportuoti, gamtininkai fotografuoja retas paukščių rūšis, o vaikai lanko žiemojančias gulbes.
Įrengti čia gatvę – tai sunaikinti patį skverą. Nors projektų rengėjai ne kartą mėgino pateikti motorizuoto transporto gatvės projektą kaip pakrantės prieinamumo užtikrinimą miestiečiams, tokia deklaracija neatitinka tikrovės: pakrantė jau yra aktyviai naudojama miestiečių iš viso Kauno, prie jos veda tankus gatvelių tinklas, o ties paplūdimiu yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.
Prieinamumo infrastruktūra galėtų būti tobulinama renovuojant jau esamas gatves, kurių būklė dėl savivaldybės nepriežiūros yra gana prasta, o ne sukuriant naują gatvę, kuri didintų taršą, mažintų rekreacines savybes ir įsikurtų pačiame skvere, sunaikindama priežastį į jį atvykti.
Ketvirta, šiuolaikinėje urbanistikoje upių prieinamumas laikomas visuotinį interesą atitinkančia vertingąja miestų savybe. Deja, Nemuno pakrantė Žemuosiuose Šančiuose šiandien yra vienintelė Kauno miesto pakrantė, kurioje ir gyvenamieji namai, ir pėstieji nėra gatvių atskirti nuo upės.
Išskyrus senamiesčio parką ties upių santaka, visur kitur miesto gyventojus nuo Nemuno ir Neries skiria Neries krantinės g., Jonavos plentas, Užnemunės g., H. Ir O. Minkovskių g., Karaliaus Mindaugo prospektas, Jiesios plentas, A. Smetonos alėja bei kitos praėjusiame amžiuje nutiestos gatvės. Įsikūrusios prie pat upės, jos tampa miestiečių ryšius skurdinančiais barjerais ir neleidžia išvystyti Kauno kaip miesto ant dviejų pagrindinių Lietuvos upių savitumo.
Tokioje situacijoje savivaldybės planai įrengti dar vieną motorizuoto transporto gatvę prie pat Nemuno yra žingsnis atgal. Taip atimtume paskutinę draugišką bendruomeniniams ryšiams rajoninę Kauno pakrantę ne tik iš dabarties, bet ir ateities kartų.
Penkta, Orhuso konvencija ir Lietuvos teisės aktai įpareigoja savivaldybę dėl tokių projektų tartis su suinteresuota visuomene. 2019 metais, pasirodžius pirmajam projekto pristatymui, apie 6000 Lietuvos gyventojų padėjo parašus po prašymu, kad automobilių gatvė Žemųjų Šančių pakrantėje nebūtų tiesiama. Vietos bendruomenė, aktyviai siūliusi čia toliau vystyti skvero funkcijas, už pilietines iniciatyvas iš Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos gavo apdovanojimą už geriausią 2019 m. urbanistikos kūrinį.
2020 m. laimėjusi Aktyvių piliečių fondo finansavimą, bendruomenė, bendradarbiaudama su Kauno technologijos universiteto mokslininkais ir kelių Norvegijos miestų bendruomenėmis, 2023 m. parengė šiuolaikišką Žemųjų Šančių urbanistinį idėjinį planą, siūlantį išsaugoti unikalų gatvelių tinklą, medinį paveldą ir glaudų rajono santykį su upe.
Už tam sukurtus skaitmeninių žemėlapių sudarymo įrankius 2022 m. Žemųjų Šančių bendruomenė gavo prestižinį Europos Sąjungos „New European Bauhaus“ apdovanojimą. Deja, šie ordinai ir „Pelenės rūbai“ miesto savivaldybėje laikomi nepakankamais, kad bendruomenė, tarsi pasakoje su laiminga pabaiga, būtų įleista į „rūmus“, kuriuose priimami sprendimai.
Nepriklausomų ekspertų patarimai ir vietos žmonių kompetencijos bei įdirbis siekiant rajoną vystyti tvariai ir šiuolaikiškai Kauno miesto savivaldybės yra ignoruojami tarsi Pelenės drabužiai, nedemokratiškose akyse darantys Pelenę nematoma, kol neužsivelka galios rūbų. Ar tie rūbai turėtų būti „karaliaus drabužiai“, o galbūt demokratiniame pasaulyje „dress kodas“ galėtų būti ir rūbai, turėję sąlytį su tikru pasauliu ir tikrais pelenais?
Nors 2024 m. liepos mėnesį Europos parlamentas priėmė nagrinėti Žemųjų Šančių bendruomenės vardu pateiktą bendruomenės pirmininkės skundą, kad „Kauno savivaldybė sukūrė kliūtis bendruomenei veiksmingai dalyvauti miesto planavimo procesuose“, demokratiškame pasaulyje teisiniai procesai vyksta lėtai ir ilgai. Todėl šiuo metu nėra garantijos, kad automobilių gatvės tiesimo darbai pakrantėje neprasidės jau netrukus.
Ir nors nepriklausomi ekspertai Kauno regioninėje architektų taryboje ne kartą išryškino rimtus projekto trūkumus ir tris kartus jį atmetė, net ir šių trūkumų neišsprendus, ketvirtąjį kartą projektas buvo priimtas vasaros metu, dalyvaujant tik 8 nariams ir pažeidžiant pačios RAT nuostatus – neorganizuojant privalomo balsavimo.
Toks RAT pritarimas šiandien gali tapti pretekstu Kauno miesto savivaldybės užsakytoms įmonėms pradėti gatvės tiesimo darbus.
Turbūt čia – visgi ne ta pasaka, kurioje užtenka vieno drąsaus herojaus ar herojės, kad įveiktų visas kliūtis? Žmonės, kurie penkerius metus gynė tvarios pakrantės idėją, iššaudė jau beveik visus šovinius. Kad Žemųjų Šančių pakrantės istorija taptų pasaka su laiminga pabaiga, dabar ypatingai trūksta fėjos krikštamotės, gerojo policininko ir kitų padėjėjų.
Turbūt galime padėti viename didžiausių Lietuvos miestų išsaugoti tvarų, darnų, socialiai turtingą paupį dabarties ir ateities kartoms? Galime reikalauti, kad miestų pakrantės būtų tvarkomos pagal šiuolaikiškus urbanistinius principus – atsižvelgiant į sveikatos specialistų rekomendacijas bei įgyvendinant erdvinį teisingumą, tvariai ir darniai? Dalinkimės šia žinia socialiniuose tinkluose, kreipkimės į mus atstovaujančias valdžios institucijas, ir kiekviena bei kiekvienas prisidėkime, kas kuo galime.
