Kiek ilgiau pasivaikščiojus po Kauną aptiksime ne vieną apleistą, bet anksčiau didelę istorinę reikšmę turėjusį pastatą. Dalis šių pastatų apleisti daugiau nei dešimtmetį, o jų ateitis – miglota.
Kelionę po įdomiausius ar istoriškai vertingiausius apleistus Kauno pastatus galime pradėti nuo Savanorių prospekto pradžioje esančio keturių aukštų pastato, kauniečiams geriau žinomo, kaip „Ragučio“ namas.
Savanorių pr. 9-uoju numeriu pažymėtas pastatas praėjusiais metais sulaukė garbaus jubiliejaus.
Mat šis pastatas buvo pastatytas dar 1923-aisiais, tad praėjusiais metais jam suėjo šimtmetis. Tuo metu pastate buvo apgyvendinti senosios alaus daryklos, 1922 metais reorganizuotos į akcinę bendrovę „Ragutis“, darbininkai.
„Ką mes čia turime? Mes čia turime tokią Kauno gėdą. Turbūt vieną iš skaudžiausių“ – pasakoja gidė ir miesto istorijos tyrinėtoja dr. Marija Oniščik, referuodama į apverktiną pastato būklę.
Pašnekovė pabrėžia, jog už šio pastato projektą buvo atsakingas ir vienas geriausiai žinomų tarpukario laikų architektų.
„Tai yra turbūt geriausio mūsų tarpukario architekto Vladimiro Dubeneckio kūrinys. Projektas iš tiesų pasirašytas dviejų architektų – V. Dubeneckio ir profesoriaus Mykolo Songailos“ – pasakoja M. Oniščik.
Miesto istorijos tyrinėtoja atkreipia dėmesį ir į ypač unikalią šio pastato neobarokinę architektūrą.
„V. Dubeneckis iš tikrųjų darė tokius neobarokinius dalykus labai sąmoningai. Ne tik todėl, kad jis mėgo šitą stilių, bet tai buvo ir teoriškai pagrįsta. Buvo toks straipsnis, kurį jis parašė spaudoje – kaip neobarokas atspindi lietuvišką architektūrą.
Neobaroko idėja turėjo labai įdomią kilmę – ji buvo susieta su prarastu Vilniumi. Nes Vilnius yra barokinis miestas.
<…> Ir mes čia, Kaune, turėtume baroką puoselėti“ – V. Dubeneckio susižavėjimą neobaroku aiškino M. Oniščik.
Šiame pastate buvo apgyvendinti alaus daryklos darbuotojai, o šioje teritorijoje anksčiau veikusi seniausia alaus darykla pateko į abejones keliančios kompanijos rankas.
„Keturi žmonės pagarsėję finansinėmis machinacijomis, nusipirko visą daryklą. Daryklą atstatė, nes ji buvo sudegusi per pirmą pasaulinį karą. Nieko negamino, mokesčių nemokėjo. Bet namą jie pastatė“ – pasakoja pašnekovė.
Šis namas nuo 2015 m. stovi apleistas. Tiesa, anot dr. Marijos Oniščik, pastatas turbūt buvo apleistas netgi anksčiau – parduotas dar čia gyvenant žmonėms, vėliau pripažintas avarinės būklės.
Minėti gyventojai buvo iškraustyti, nutraukiant šildymą ir elektrą. Tuomet 2015 m. namas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Sklido gandai, kad investuotojai norėjo čia įrengti viešbutį.
„Sprendžiant iš to, kad jau praėjo šiek tiek laiko ir niekas nesikeičia, tai na, taip jau yra su mūsų investuotojais.
Suprantama, kad namas reikalauja pilnos restauracijos – kad fasadas būtų nuvalytas ir atnaujintas. Yra trys aukštai, ir dar mansardinis aukštas, kuris buvo pilnai gyvenamas. Ten išliko labai daug autentiškų detalių“ – pastebi pašnekovė.
„Galdiko namelis“
Kitas objektas – jau pakilus Savanorių prospekto kalnu, adresu Savanorių pr. 81. Šiuo adresu rasime XIX amžiaus pabaigoje statytą mūrinį namą, kurio griuvėsius galime aptikti besiribojančius su A. Mackevičiaus ir Aviečių gatvėmis.
Dr. Marija Oniščik pasakoja, jog šis namas buvo pastatytas maždaug 1882 metais.
„Jis buvo toks kaip dvarelis pastatytas, čia bajorai gyveno. Iš pradžių tai buvo žydų sklypai, bet paskui buvo nupirkta. Visa šio namo architektūra buvo labai puošni. Mes matome fasado likučius – su tais arkiniais langais per vidurį“ – pasakoja M. Oniščik.
Šis namas tarpukariu priklausė dailininkui Adomui Galdikui ir jo žmonai Magdalenai Galdikienei, kuri buvo įžymi ir svarbi politikė – trečiojo Seimo vicepirmininkė, Lietuvių katalikų moterų bendrijos pirmininkė.
Vėliau, kai Seimas jau buvo „išvaikytas“, ji buvo mergaičių gimnazijos direktorė. tad dažnai vadinamas „Galdiko nameliu“.
Anot pašnekovės, Galdikai namą nusipirko 1927 metais ir turėjo jį iki savo pasitraukimo į Vakarus.
„Šitame name susirinkdavo žmonės ir čia buvo galima sutikti „dalininkus“ – tie dalininkai yra išvardyti prisiminimuose.
„Vienožinskį, Rumšą, Kalpoką, Šileika, Dubeneckius, vyrą ir žmoną, Šimonį, Šlapelį, Truikį. Prapuolenį, Tamošaitį, Kairiūkštytę-Jacinienę“ – vardijo Marija.
Vienas iš jų, Jonas Prapuolenis, pagamino šio namo baldus.
O Vienožinskis, esą juokais vadindavo Galdikienę „latrų šventąja madona“, – pasakoja gidė.
Dr. Marija Oniščik pastebi, jog visi svečiai žinojo, kad Galdikų namuose buvo ideali tvarka.
„Tu galėjai ateiti baliavoti, bet net rūkyti viduje Galdikienė neleisdavo“ – buvusią idealią namų tvarką pabrėžė gidė.
Prieš keletą metų stogas buvo uždengtas, mat dėl kiauro stogo namas iki pamatų buvo permirkęs.
„Dabar mes matome šitą tvorą, kad negalėtume prieiti. Bet tai, kad mes matome šiuos pastolius, tai jau yra viltis, kad galbūt jis yra nupirktas, kažkas bandys restauruoti.
Namas yra vertingas, pirmiausia, kaip kultūrinis objektas. Čia gyvenę žmonės buvo tuometiniai Lietuvos švyturiai“ – atviravo pašnekovė.
Kuklus viengungio namas
Adresu Perkūno al. 44 esantis namas jau keletą metų stovi visiškai apleistas, o šalia jo spraudžiasi kaimynai.
Šis namas taip pat patenka į Kultūros vertybių registre saugomų objektų sąrašą. Jį suprojektavo ir pastatė vienas svarbiausių tarpukario architektų – Stasys Kudokas.
Kaip pasakoja miesto istorijos tyrinėtoja dr. Marija Oniščik, 1933 m. buvo parengtas šio pastato projektas, kitąmet namas pradėtas statyti, o 1935 m. – pabaigtas.
Namas priklausė Žemės ūkio ministerijos buhalterijos direktoriui, žmogui dviguba pavarde, Juozui Vanagui-Simonaičiui (1874-1960).
J. Vanagas-Simonaitis buvo žinomas to meto Kauno visuomenės veikėjas – 1920 metais dirbo diplomatinį darbą Maskvoje, buvo Lietuvos atstovybės reikalų vedėjas ir vienas derybininkų, pasirašant taikos sutartį tarp Lietuvos ir Tarybinės Rusijos.
Žemės ūkio ministerijos buhalterijoje jis dirbo nuo 1921 metų iki pat pirmosios okupacijos, ėjo direktoriaus pareigas.
Visuomenininkas buvo nevedęs, gyveno vienas. Jo giminės pasitraukė į Vakarus, tuo tarpu J. Vanagas-Simonaitis liko vienas ir mirė kitame name, apie 1960 m.
Taip nutiko todėl, jog šį namą sovietai nacionalizavo.
„Nekrologe Amerikos lietuvių spaudoje buvo parašyta, koks tas namas yra kuklus ir puošnus. Ir kad jis nieko neturėjo, išskyrus tą namuką, kuris jau nebuvo jo, nes jis jau buvo nacionalizuotas. Nors buvo pastatytas vieno buto namas, sovietiniais laikais čia buvo keli butai padaryti.
Matosi, jog iš lango buvo padarytos durys. Čia buvo langas su langinėmis, bet kada dalino butus, kažkas pasidarė atskirą įėjimą“ – pasakoja M. Oniščik.
Pašnekovė nurodo, jog jokių šio namo paveldėtojų nėra.
„Anksčiau čia gyveno viena senolė, tačiau šiuo metu, ko gero niekas nebegyvena. Anksčiau dar viena senolė gyveno, dabar turiu tokį įtarimą, kad niekas nebegyvena” – pasakoja ji.
Dr. Marija Oniščik atkreipia dėmesį ir į unikalią šio pastato architektūrą – jis pastatytas iš silikatinių plytų, kas 1935 m. buvo reta.
„Langai su langinėmis. Reiškia, yra mūrinis namas ir vidinės langinės. Yra padarytas toks kaip sodybinio namo stilius. Jis iš silikatinių plytų, bet kaip iš kaimo“ – paaiškino gidė.
Žymieji „Kauno vartai“
Traukiniu į Kauną atvykusius ir iš geležinkelio stoties į vieną pagrindinių Naujamiesčio gatvių – Vytauto prospektą – išėję žmonės „sveikinami“, dviejų triaukščių pastatų – iš abiejų pusių prospekto pradžioje stovi pastatai, kauniečiams geriau žinomi kaip „Kauno vartai“ .
Pirmuose jų aukštuose įsikūrusios parduotuvės ar verslai, o kitos dalys atrodo tiesiog apleistos.
Dr. Marija Oniščik pasakoja, jog adresu Vytauto pr. 1 aptinkamas pastatas taip yra įrašytas į kultūros vertybių registrą.
„Tai ankstyvojo modernizmo pavyzdys. Yra pastatytas 1930 m., priklausė romų šeimai. Nochimas Romas buvo šeimos galva, kuris nusipirko šį sklypą iš Grigorijaus Volfo. Čia stovėjo senas Volfų namas, o čia buvo tuščia. Ir štai 1930 m. jie sugalvojo čia pastatyti namą“ – pasakoja gidė.
„Iš pradžių kaip ir planavo išsaugoti ankstesnius pastatus ir pristatyti naujus, bet paskui persigalvojo ir pastatė taip, kad senasis namas tiesiog dingo. Gal ir nebuvo pati geriausia idėja“ – juokiasi pašnekovė.
Užtat buvo pastatyti trijų aukštų modernistiniai butai, aplink juos veikė parduotuvės. Gidė pasakoja, jog anksčiau, ant namo kampo veikė baras pavadinimu „Nektaras“.
Šiandien galime matyti, kad parduotuvės kurios čia veikė dar visai ką tik, jau dabar išsikrausto.
„Dar aš tikėjausi, kad ką nors nusipirksiu toje ūkinių prekių parduotuvėje ir jau matau, kad pavėlavau“ – juokauja M. Oniščik.
Anot pašnekovės, pastatas jau daugiau nei 10 metų stovi apleistas, išjungtas šildymas. Ji tikisi, jog pastatas bus restauruotas. Tiesa, nors pastatas visiškai apleistas, bet jame veikia kirpykla. Tad darbo metu atidarytos durys, galima užeiti. Jeigu ne į patį namą, tai bent pereiti koridorių ir išeiti į kiemą.
Pasižvalgyti į šiuos didingus, kadaise garsius Kauno miesto pastatus ir visą interviu su gide, rasite vaizdo įraše.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
