Devyni vaikinai – Rokas, Karolis, Martynas, Neilas, Audrius, Armantas, Mindaugas ir du Justai – lankė tą pačią Kauno gimnaziją, mokėsi toje pačioje klasėje, kartu sportavo, leido laisvalaikį, laikė brandos egzaminus, o baigę gimnaziją visi draugiškai, tarsi E. M. Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ herojai, kartu nusprendė atlikti ir karinę tarnybą, skelbia Lietuvos kariuomenė.
Tad šiandien jie jau ne vien geri draugai, bet ir ginklo broliai, drąsiai teigiantys, kad kariuomenėje praleisti mėnesiai jų tarpusavio ryšį pakėlė į naują lygį ir dar labiau sustiprino.
„Klasėje buvo keturiolika vaikinų, į kariuomenę išėjo dešimt. Mes devyni į Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalioną, o vienas pasirinko tarnybą Rukloje“, – šypsodamiesi pasakoja vaikinai ir prisimena, kad mintis iškart po gimnazijos visiems kartu eiti tarnauti kilo dar besimokant dešimtoje klasėje.
Tiesa, tąsyk ji nuskambėjo tik „ant juoko“, tačiau užkabino ir nepaleido. Praktiškai visi buvo sportuojantys, besidomintys sveika gyvensena, tad mintis patirti kariškus iššūkius ir dar su pačiais artimiausiais draugais itin viliojo. Ilgainiui ji virto planu, o pabaigus gimnaziją ir realybe.
Vos paskelbus 2024 m. karo prievolininkų sąrašus bičiuliai nuvyko į Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą užsirašyti savanoriškai. „Kai įžengėm pro duris, darbuotojai pasimetė. Sakė, kad dar niekada kartu tiek nebuvo atėję ir net raktų pakabukus mums padovanojo“, – juokiasi vaikinai ir pasakoja, kad iki atveriant karo prievolės duris buvo šventai įsitikinę, kad karinę tarnybą atliks Rukloje.
„Apie Inžinerijos batalioną žinojom. Buvom matę „YuoTube“ „Inžinieriaus taką“, pora pažįstamų yra čia tarnavę, taip pat Audriaus tėtis. Iš pradžių net nepatikėjom, kad Inžineriniam yra vietų, nes žinojom, kad čia jos labai greitai užsipildo. Tad ilgai nesvarstę pirminį planą pakeitėm ir užsirašėm tarnauti Kaune“, – jog sprendimui įtakos turėjo ne vien tarnybos Inžinerijos batalione specifika, bet ir šioks toks savanaudiškas išskaičiavimas, kad iš čia jiems, kauniečiams, bus greičiau ir patogiau savaitgaliais grįžti namo.
Vaikinai neslepia, kad jų pasirinkimas atlikti karinę tarnybą susilaukė ne vien palaikymo, nes ne visi iš aplinkinių tokį jų žingsnį suprato. Kai kuriems dėl to teko net ir su tėvais apsipykti, nes pastariesiems norėjosi, kad jų vaikai pirma studijuotų. O šiaip aplinkoje būta ir atkalbinėjimų, ir kvailinimo, ir kalbų apie laiko švaistymą, gyvenimo gadinimą ir, žinoma, gąsdinimų.
„Labiausiai visi gąsdino, kad bus labai sunku. Tačiau kol kas sporto stovyklose fiziškai būdavo nepalyginamai sunkiau nei kariuomenėje. Čia proporcingai padalintas laikas mokslui ir sportui, todėl gaunasi puikus balansas. Gąsdino dėl maisto kokybės, sakė, kad maistas prastas, neskanus, todėl maitinimas labai nustebino. Gal tik patiekalai šiek tiek kartojasi, bet skanu.
Taip pat gąsdino, kad reikia nereikia už kiekvieną smulkmeną baus. Na, šiek tiek bausmių gaunam, bet tos bausmės labiau papildomas sportas, o sportas fainai“, – draugiškai papildydami vienas kitą vardija vaikinai ir lyg susitarę tvirtina, kad prieš kažką vertinant, pirmiausiai tai reikia patirti ant savo sprando.
„Patinka-nepatinka, sunku-lengva. Kol pats neišbandei, nieko negali sakyti. Esam skirtingi, todėl vienam sunku, kitam lengva, vienam įdomu, kitą užknisa… Nereikia klausyti gandų, reikia patiems ateiti ir įvertinti. Mums kol kas kariuomenėje patinka ir net penki iš mūsų svarsto galimybę po tarnybos pasilikti“, – sako jie, bet pripažįsta, kad tarnybos pradžia buvo iš tiesų nelengva.
Prisimindami ją vyrukai juokiasi, jog pirmomis savaitėmis klausimas „Koks velnias mus čia nešė?“ kirbėjo ne vieno galvoje. Jaunieji kariai pasakoja, kad iš pradžių buvo sunku priprasti prie griežtos dienotvarkės, itin ankstyvo kėlimosi, valgymo pagal nustatytą grafiką, bendros tvarkos spintelėse ir kambariuose reikalavimų, asmeninės erdvės nebuvimo.
Stresą varė ir nuolatinis skubėjimas, o vilties, kad kada nors bus lengviau neįkvėpė ir rasti ankstesnių šauktinių laidų linkėjimai, patarimai ir net paslėpta šventojo statulėlė. Tačiau, vaikinų teigimu, jau po 2-3 savaičių stresas atslūgo, atsirado daugiau žinojimo kas po ko laukia, įpratimas prie drausmės, rutinos ir pasidarė įdomu.
Šiuo metu draugai skaičiuoja dar tik trečią tarnybos mėnesį. Kartu keliasi, prausiasi, valgo, sportuoja, leidžia laisvalaikį… Kiekvieną dieną 24 valandas per parą būna kartu. O dalintis bendra erdve, išmokti priimti kitus su visais jų skirtumais, asmeninėmis savybėmis, charakteriais bei išvengti tarpusavio trinties ir konfliktų nėra lengva net ir patiems artimiausiems žmonėms.
Tad ir tarp devynetuko visko būna – ir apsižodžiuoti tenka, ir pasipykti, ir draugiškai vienas kitam per pakaušį užvažiuoti. O priežastys tam, kaip patys sako, visiškai absurdiškos: tai kažkas lovą negražiai paklojo, tai spinteles sustūmė neatsiklausus, tai kambario nešluoja… Tokie šeimyniški buitiniai pasipykimai, kurie kaipmat išnyksta ir virsta broliška vienybe vos susidūrus su netikėtais iššūkiais ar pakliuvus į stresines situacijas.
„Visi vienas kitą stengiamės įkvėpti ir pamotyvuoti. Kas arčiausiai būna to, kuriam tuo metu sunku, tas ir motyvuoja. Kartais gražiai, kartais negražiai tenka pasakyti, kad nepasiduotų, bet kol kas vieni kitais galime didžiuotis – niekas iš mūsų kompanijos dar nėra palūžęs, o būryje tokių jau pirmame miške buvo“, – džiaugiasi vaikinai, kalbėdami apie daugiau ištvermės ar fizinių jėgų reikalaujančias užduotis bei vienas kito palaikymą.
Paklausti ar paragavus kariško gyvenimo ir atsukus laiką atgal jų pasirinkimas iškart po gimnazijos atlikti karinę tarnybą vis dar išliktų toks pats, vaikinai susimąsto vos akimirkai ir kone vienu balsu atsako: „Ar kartotume pradžią? Ne. Bet išbraukus pirmas tris savaites, kol įpranti prie kasdienės rutinos, perpranti pagrindines taisykles ir pasidaro įdomu – taip. Ypač kartu su draugais“.
