Su lengvumu, po naktinio garso ir šviesų transformacijų renginio Kauno Petrašiūnų elektrinėje, vainikavusio vasaros renginių maratoną, į svajingą sezoną žengianti komunikacijos specialistė džiaugiasi dabartine ramybe, kurią dedikuoja vidiniams procesams bei miegui. Tokia nuotaika prasidėjęs pokalbis leidžia suprasti, kiek tikėjimo bei vidinės energijos savo projektams skiria Agnė. Ji švelni, išmintingais žodžiais, idėjomis bei pačiu gyvenimu žaidžianti moteris, vos po kelių klausimų pasižyminti charizmatiškomis kibirkštimis, kurias verčia Kauno miesto kultūrą auginančiais vardais. Tai festivaliai „ConTempo“, „Audra“, kūrybinių patirčių agentūra „Salto“, mokykla „Herojus“, šokio trupė „Nuepiko“, projektai „Kaunas 2022“ ir „Kauno bienalė“.
Ar gerai gyveni?
„Taip, gera ir ramu. Pavasaris ir vasara būna ypatingai stiprūs laikai. Projektų prasme. Ruduo kiek kitoks, nepaisant chaoso, sugrįžtu namo ir išsimiegu“, – besijuokdama pokalbį pradeda komunikacijos specialistė Agnė Pinigienė.
Miegas sveikintinas, ypatingai po atsidavimo etapo, tokio kaip paskutinis, kurį išgyvenai.
„Jei kalbame apie mūsų kūrybinės komandos kuruoto pagrindinio garso ir šviesų renginio festivalyje „Transformacijos”, tiesa – šis projektas vainikavo vasaros darbų sezoną, bet viskas, greičiausiai, prasidėjo nuo mūsų agentūros „Salto“ ir laiko, kai ėmiau pažinti kultūrą ir jos organizaciją. Atsidavimo reikalavusi pradžia, pirmieji, nepaprastai džiuginantys vaisiai, atrandami formatai, savas braižas ir su patirtimi įgaunamas suvokimas, kas veikia, viską vertė įdomiu žaidimu. Perpratus taisykles imi kurti, dėlioti ir stebi, kaip viskas gausis. Tai labai malonus procesas. Jėgainės projektas buvo nebe pirmas išmanant tokio projekto veikimo ir pasiteisinimo taisykles, kuris leido drąsiau nuspėti galutinį rezultatą ir nesibaiminti laukiamų iššūkių. Dirbant industrinėse arba kitose didelėse erdvėse, kai nori padaryti daug, dažnai susiduri su įvairiais iššūkiais. Pradedant finansais, pačių erdvių “inoringumu”, lankytojų srautų suvaldymu, saugumu ir t.t. Nepaisant įdomumo ar pasitenkinimo jausmo, kuomet pavyksta, esi nuolat verčiamas ieškoti efektyvių sprendimo būdų. Natūraliai visa tai perteikė bei lygiavertiškai pareikalavo ir naktinis „Transformacijų” festivalio renginys“, – atsako kūrybininkė.
Ar tai padeda save pažinti?
„Oi, be jokios abejonės. Žinai, esu atėjusi iš šokio. Daug metų buvau šokėja – tai dariau mokykloje, tuo metu prasidėjo sportinių šokių etapas, vėliau perėjau į šiuolaikinį šokį, o studijuodama Vytauto didžiojo universitete, įkūriau judesio teatrą. Tai buvo akademinė veikla įtraukusi ypač skirtingus ir ypatingus žmones – šokio pirmokus, dėstytojus bei buvusius ilgamečius „Auros“ šokėjus. Gyvenau tuo iki dienos, kuomet įstojau į komunikacijos mokslus ir turėjau priimti atitinkamus sprendimus. Tarp šokio ir viešųjų ryšių pasirinkau antrąjį variantą, tačiau vis tiek pasilikau dirbti kultūros srityje“, – dalinasi komunikacijos specialistė Agnė.
Vis vien greta.
„Tiesa, prasidėjo darbai – tarptautinis šokio festivalis „Aura“, Baltijos šokio festivalis, „Kauno bienalė“, septyneri „Kaunas 2022“ metai ir, tuomet „Salto“. Agentūra, įkurta su draugais-kolegomis, pažintais „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto metu. Su komanda kuriame meninius sprendimus apjungdami meną ir verslą. Nuo kūrybinių idėjų kūrimo iki jų įgyvendinimo, prodiusavimo, menininkų įtraukimo, sudėtingų techninių sprendimų, komunikacijos ir dar daug kitų atsakomybių.
Atsakant į klausimą, ar tai augina – visada. Kiekviena užduotis yra skirtinga, ne visuomet lengvai išsprendžiama, bet nuolat skatinanti veikti. Aišku, jei siekčiau ramaus ir patogaus būvio, tai kistų, nes dirbant su tokiais projektais, visada laukia kažkas naujo – erdvė, kūrėjai-menininkai, laikotarpis, įgyvendinimo iššūkiai. Tai universitetas, kuriame auginama profesinė išmonė bei pati asmenybė“, – komentuoja profesionalė.
Augina – taip, savaime suprantama, nors gal ir ne visiems, tačiau suvokiant, kad procesas, reikalaujantis atitinkamai elgtis, ugdo, kartu padeda ir pažinti save?
„Save? Irgi taip. Gali juokingai skambėti, bet kai man dvidešimt, aš tiek daug apie save neanalizavau. Dabar, kuo toliau, tuo labiau imu tai apie save daryti. Kartais kasdieninėje veikloje galima nepastebėti, bet projektų metu pažinti save lengva. Komandoje esame keturiese. Vieni labiau valdo stresines situacijas, kiti – jas moka spręsti diplomatiškai. Tikriausiai pati būsiu diplomatinėje pusėje. Natūraliai esi priverstas suvokti kas ir kur esi, tam kad galėtum atsakyti, kur ir koks norėtum būti.
Ne visos situacijos yra patogios, o pažįstu save tiek, kiek apie save suvokiu. Kartais kažko tiesiog nesinori daryti ir tada, supranti, kad čia išlenda charakterio savybės. Esu avinas, itin užsispyręs, tikslo siekiantis žmogus, turintis ryžtą, kuris padeda daugeliu atvejų, tačiau besiremiantis ir į „taip ne kitaip“ kategoriškumą. Anksčiau nebuvau to pastebėjusi, atpažinau tai darbų metu ir kuo toliau, tuo labiau pradedu matyti, kaip su tuo galiu dirbti. Pagaunu save esminiais momentais, ne situacijai nuaidėjus. Taip galėjimas priimti apgalvotus sprendimus labai džiugina“, – dalinsi Agnė.
Savistaba ir kontrolė – dovana suvokti tai. Aš girdžiu, kad esi drąsi, užsispyrusi. Kodėl drąsi? Nes tik toks žmogus gali išeiti į procesą, kur nežino, ko tikėtis, priima sprendimus, dirba su dideliais projektais/objektais. Žmonės renkasi ramų nuo aštuonių iki penkių modelį, tad smalsu, kaip tu tai vertini?
Esu toks žmogus, man nėra nedrąsu kalbėti, man nėra nedrąsu susipažinti ar prieiti pirmai prie žmogaus. Dirbdama su tarptautiniais projektais, kultūringais renginiais ar žiniasklaida turiu būti visada, visur ir su visais. Pastebėjau, jog projekto metu sugeriu labai daug skirtingų emocijų, įspūdžių ir patirčių, todėl dabar ėmė patikti po kiekvieno projekto kiek atsitraukti ir sugrįžti į save. Nesvarbu, projekto ar situacijos metu, stengiuosi būti tuo žmogumi, kuris kaip šachmatų žaidėjas apgalvoja kelis ėjimus į priekį ir tik tada veikia.“, – atvirauja vadovė.
Laikai erdvę?
„Tiesiog stebiu. Ypatingai malonu tai daryti, kai projektas jau vyksta. Stebiu žmones, kaip jie reaguoja, kokios jų emocijos, kuo dalinasi su kitais. Žavingas momentas, kuomet viską tiesiog paleidi ir dairaisi, kas toliau. Tik dabar tai supratau. Galvojau, kodėl kartais negaliu atsipalaiduoti ir tiesiog viską stebėti kaip paprastas žiūrovas? Bet suprantu, kad tai yra savotiška profesinė liga. Ar bus pakankamai žiūrovų, kaip jie reaguos, koks bus žiniasklaidos susidomėjimas, ar galutinis rezultatas patiks organizatoriams, ar bus daug atgarsių po renginio, ar viskas veiks taip kaip planuota. i,, – dalinasi Agnė Pinigienė.
Ar tu nemanai, kad emocinis intelektas yra savigarba?
„Tikriausiai. Visi emocijas valdome skirtingai. Vieniems tai sekasi daryti lengviau, kitiems sunkiau. Emocinį intelektą formuojame nuo vaikystės, jei jis yra stiprus, tuomet itin gerai save pažįstame, įvertiname gerąsias ir blogąsias puses, stengiamės tobulėti, kovojame su trūkumais, kurie mums galbūt trukdo. Jei šioje vietoje turime spragų, tai pasireiškia mūsų mąstysenoje ir poelgiuose, nuo sprendimų priėmimo, krizių valdymo ir asmeninio tobulėjimo, tad vienas didžiausių iššūkių dirbant su tokiais nemažai iššūkių reikalaujančiais projektais yra emocinis stabilumas.
Manau, kad kiekvienam labai svarbu pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Tai mums padės tinkamai spręsti įvairias situacijas. Bet pamokas išmokstame ir klysdami, kas taip pat mus augina kaip asmenybes ir savo srities profesionalus.
Mokytis iš kito klaidų? Niekaip!
„Absoliučiai, tai turi praeiti pats. Nesu zen, manau jog keliauju, bet jaučiu, kad momentais jau moku ir galiu save kontroliuoti nebūtinai lengvose su darbu susijusiose situacijose“, – atvirauja Agnė.
Sava ir smagu sutikti žmones kalbančius vienas kalba. Savigarba groja ir automatiškai siejasi su branda. Pradėjom šitą pokalbį nuo to, ko išmokai per tai, ką darai. Ir tu palietei mintį, jog traumos ar patirtys (vadinkime kaip norime) nutinka vaikystėje. Kokioje komunoje ir kaip augai tu?
„Buvau visiškas miesto vaikas, nors myliu gamtą, į kaimą važiuodavome ne taip dažnai kaip norėtųsi.. Beveik visos mano vasaros buvo betono vasaros, gyvenau tokioje vietoje, kurie tuo metu priminė laukinius vakarus. Buvau gana berniukiško būdo, augdama šeimoje, kurioje tėtis buvo vandens sporto ir ralio profesionalas, svajojau būti lenktynininke.
Esu vienturtis vaikas, tad visa tėvų meilė buvo skirta tik man. Šiandien suprantu, kodėl ne visuomet mėgstu dalintis (juokiasi). Buvau itin stipri mergaitė, teta pasakojo, kad prieš išeinant į lauką apsidairydavo ar nėra kitų vaikų. Buvau teisuolė, kuriai nuolat reikėdavo spręsti kitų vaikų problemas.
Buvau pilna idėjų, planuodavau gimtadienius ir jų programas. Iš kur tai atėjo? Tikriausiai, kad mano tėvai suteikė man laisvę kurti, bandyti, klysti. Tikiu likimu ir tikiu tuo, kad viskas gyvenime susidėlioja taip, kaip turi būti. Bet tuo pačiu tikiu, kad mūsų sprendimai ir tai, kuo esame šiandien, priklauso nuo mūsų pačių.
Kalbant apie komunas, jų turiu daug. Pradedant savo šeima, artimiausiais draugais, bičiuliais ir kolegomis. Mane visuomet supo kultūringi žmonės. Šokėjai, choreografai, muzikantai, aktoriai, kultūros prodiuseriai, meno vadybininkai ir tiesiog kultūros entuziastai. Taip pamilau šiuolaikinį šokį ir taip susipažinau su savo vyru.
Esu tas žmogus, kuris tiki tuo, ką daro“, – mintimis dalinasi komunikacijos specialistė.
O kas yra Agnė?
„Žmogus, kuris daug kalba ir galvoja apie kitus. Mažiau apie save. Žmogus, kuris nežino, kas jo laukia, bet jaučia ir ieško pilnatvės“, – mano kūrėja.
Jei būtum spalva?
„Mėlyna“, – pasitikinčiai.
O kvapas?
„Cinamonas arba miško kvapas nulijus“, – susimąstydama.
Sakyčiau, kad esi miškas, samanos po lietaus.
„Gyvenome miške. Karantino laikotarpis man yra tai, kas kelia teigiamus prisiminimus. Turėdavome savo šeimos rutiną – susikraudavome užkandžius ir pusdieniui išvažiuodavome į mišką. Taip kiekvieną dieną. Buvo toks gėris. Galva buvo tokia švari ir neapkrauta.
Tokiais momentais būni savo minčių atostogose.“, – dalinasi Agnė.
Esi diplomatiška, gebi valdyti emocijas, bet ar leidi sau išjausti?
„Stengiuosi turėti savo ritualus, kad ir visai nedidelius. Sportuoju, skaitau, dalyvauju kultūriniame gyvenime, važiuoju į mišką ar maisto turgelį. Draugai kartais juokiasi, kad nepraleidžiu nei vieno šeštadienio nuvažiuoti į savo turgų. Bet ilgainiui supratau, kad tai yra mano ryto meditacija. Atsikelti anksti, važiuoti tuščiomis gatvėmis, susitikti su jau pažįstamais ūkininkais, pasidalinti momentiniu juoku, pabendrauti ir tiesiog pabūti vienai. Tai yra mano metas – mano komuna.“, – atsako Pinigienė.
Tai esi moteris, kuri renkasi save gamtoje, bet kuria miestą. Kuo gyveni dabar?
„Lengvai ruošiamės kitiems metams. Kartu su komanda dirbame prie naujų projektų, apie kuriuos sužinosite netrukus. Rudenį mėgstu daryti mažiau, nes visko ir taip yra labai daug. Šis laikotarpis būna toks tirštas renginių, darbų, per didelio informacijos srauto, kad nespėji visko sužiūrėti. Man tuo metu kaip ir mūsų gamtai norisi sulėtėti.
Dirbdama projekte „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, visuomet prisimenu televizijos žurnalisto, prodiuserio Ryčio Zemkausko mintį, kad Kaunui reikia atsipalaiduoti ir nustoti dairytis į šalis: ar mus mėgsta, ar gerbia, ar pastebi? Tai nėra taip svarbu. Geriau turėtume klausti: ar mums čia gerai gyventi? Ir darykime, kad būtų gerai. Tai su kiekviena diena ir stengiuosi taip daryti.
Kaunas yra tikras miestas, su savo modernistiniu drabužiu, žalių parkų ir miškų klostėmis, čia gyvenančių žmonių nuoširdumu ir nuolat atrandamais įspūdingo grožio kiemais. Neįsivaizduoju savęs gyvenančios kitame mieste. Kaunas yra pilnas, man jis taip kompaktiškai gerai sudėliotas, kad vienu metu gali gerti kavą savo mėgstamoje kavinėje, kitu metu su dviračiu minti susitikimą parke. Čia žmonės mažiau skuba ir yra nuoširdesni.
Po didelio „Kaunas 2022“ įdirbio, turime nemažai aktyvių bendruomenių, savo mikrorajonuose ir kiemuose kuriančių tikruosius pokyčius miestui ir žmonėms.
Miesto pokytis yra kiekvieno jame gyvenančio atsakomybė daryti, dalintis ir mokyti. Projekto „Kaunas 2022“ metu vyko labai daug, nemažai išliko, bet yra daug erdvės, kur galime kultūrą išpildyti“, – pokalbį vainikuoja Agnė Pinigienė.
