Kaune oficialiai atidaryta Vilnius City Operos paroda „Iš tos operos“: kūrybos paslapčių pripildytą, žiūrovui įprastai nematomą scenos užkulisių pasaulį atskleidusiame renginyje ryškiausios operos žvaigždės atviravo apie kūrybinius iššūkius, o skambučiu iš Londono renginio dalyvius pasveikino režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
„Labai džiaugiuosi, kad paroda atsidaro Kaune, sukaupusiame didžiulę, Lietuvai svarbią teatro ir operos istorijos dalį. Čia galite iš labai arti, kaip tikruose teatro užkulisiuose, apžiūrėti mūsų spektaklių scenografiją, jos detales ir įspūdingus, ryškią vietą scenoje užėmusius kostiumus, dažnai kurtus rankomis, kaip „Užburtosios fleitos“ suknelė iš dviejų tūkstančių sagų. Tačiau svarbiausi mūsų kūryboje visuomet buvo žmonės ir jų asmenybės, užfiksuotos išskirtinėse Mindaugo Meškausko nuotraukose“, – sakė „bohemiečiais“ pramintus kūrėjus subūrusi D. Ibelhauptaitė.
Dar 2006 m. Lietuvos operos pasaulį sudrebinę „Bohemos“ spektakliai pradėjo naują reiškinį, iki šiandien į šalį sugrąžinantį tokius ryškiausius operos vardus, kaip Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas ir daugelį kitų. „Iš tos operos“ idėja prasidėjo būtent nuo solistų portretų, Mindaugo Meškausko kuriamų išskirtine XIX a. šlapio kolodijaus technika. Renginyje dalyvavęs autorius pasakojo skyręs trejus metus susitikimams su „bohemiečiais“, kad įamžintų kūrėjus tinkamiausiu metu.
Įsiamžino paskutinė
Paskutinė M. Meškausko portrete užfiksuota pati D. Ibelhauptaitė. Režisierės paragintas, fotografas atskleidė, jog ilgai atidėliojusi fotografavimąsi, ji „vieną vakarą netikėtai parašė žinutę: brangusis, kaip Dalia mėgsta sakyti, aš numečiau svorio, ir dabar tu mane turi nufotografuoti. Dabar, nes po to vėl bus blogai“, – linksmą istoriją prisiminė fotografas.
Tiesa, kaip pastebėjo atidarymo vakaro vedėjas Julijus Grickevičius, nuotraukose nesišypso nė vienas veidas. Fotografas atskleidė, jog tokios fotografijos kūrimo metu pozuojantis turi visiškai nejudėdamas išbūti bent dešimt sekundžių ir daugelis nustemba, pamatę, kaip įsitempia ir visiškai nejaukiai ima atrodyti tokios „įšaldytos“ šypsenos.
Nenuostabu, jog šioje trumpoje pauzėje ir užgimsta tikroji nuotraukų magija, „sugavusi“ solistus kažkur tarp jų personažų ir pačių asmenybių. Parodoje eksponuojami portretai – lyg iš tiesų užkulisyje sustabdyti tuoj pat į sceną žengsiantys, o gal ką tik joje sudėtingą partiją atlikę veidai. Kaip sustabdyto laiko kapsulės, šios nuotraukos aplink save ėmė traukti daugybę istorijų ir faktų, parodoje papildytų penkias tonas sveriančiomis Marijaus Jacovskio, Dick Birdo scenografijos detalėmis ir bene pusšimčiu Juozo Statkevičiaus bei Jono Morrellio kurtų kostiumų. Lankytojai galės atsidurti kitoje, vidinėje spektaklių „Faustas“, „Trubadūras“, „Manon Lesko“, „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ bei „Pelėjas ir Melisanda“ pusėje.
Prisiminė iššūkius
Operos asmenybių, jų balsų ir užkulisinių istorijų netrūko ir atidarymo metu. Merūnas Vitulskis, kartu su VCO sužibėjęs Rodolfo vaidmeniu „Bohemos“ spektakliuose, vakaro metu atliko kitą jam svarbią ir artimą – Kavaradosio ariją iš operos „Toska“. Kaip atskleidė pats Merūnas, ši dailininko rolė jam labai suprantama ir artima, mat jis pats yra svajojęs užsiimti daile. Darbą su D. Ibelhauptaite prisiminęs operos solistas papasakojo ir momentą, kai, sulaukęs itin svarbaus karjeros pasiūlymo užsienyje, turėjo režisierei apie tai pranešti.
„Su Dalia jau buvome sutarę spektaklius, bilietai parduoti, tačiau pasiūlymas atėjo iš labai svarbių Italijos agentų, ir tai buvo svarus žingsnis mano karjeroje, bet apsispręsti reikėjo ryžto, o Dalia man iš karto pasakė: svarbiausia, kad tu išplauktum į didžiuosius vandenis“, – prisiminė jis. Laimei, VCO spektakliuose tą patį vaidmenį kūrė ir kitas solistas, tad žiūrovai neliko nusivylę.
Solistų tobulėjimas visuomet buvo D. Ibelhauptaitės prioritetas, tą ryškiai prisimena sopranas Lina Dambrauskaitė, prieš studijas Londono Karališkojoje muzikos akademijoje su VCO debiutavusi sudėtingame „Pelėjo ir Melisandos“ spektaklyje. Jaunajai solistei šis darbas atnešė įvairių išbandymų – pavyzdžiui, scenoje ji turėjo įkūnyti dar vaikišką berniūkštį. „Tai buvo labai ryškus ir svarbus darbas, kurio metu buvo vakarais ir ašarų nemažai išlieta, bet po jo įvyko tikrasis mano šuolis ir lūžis“, – prisipažino Lina, ne per seniausiai už savo darbus įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi.
Kėlė ir susižavėjimą, ir pasipiktinimą
Ne kartą tituluotas ir apdovanojimų, ir kritikų bei visuomet mylimas publikos Rafailas Karpis prisiminė legendinius miuziklo „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ laikus. Tuomet solistui teko paaukoti savąją barzdą, mat jo kurtas Tobio personažas buvo dvylikametis berniukas. Dar daugiau, – jam reikėjo įvaldyti išskirtinį anglų cockney akcentą. Iš tiesų, šiam spektakliui įnirtingai ruošėsi ne tik atlikėjai, bet ir visuomenė, kėlusi pasipiktinimą dėl autobusų stotelių stenduose tikrą faršą sukusių mėsmalių.
Išgirsti operos užkulisių paslapčių į parodos atidarymą atvyko fotomenininkas Ignas Maldžiūnas, šokėjas, choreografas Marius Pinigis, šokėjai, treneriai Jūratė ir Česlovas Norvaišos, portalo „Lietuvė“ įkūrėja Inesa Ukvertienė, galerijos „Lauros namai“ savininkė Laura Bohne bei kiti žinomi Kauno žmonės.
„Kauno „Akropolyje“ skambantys pasaulyje žinomų operos solistų balsai – naujas kokybinis žingsnis siekiant išlaikyti koncepciją, jog tai ne tik apsipirkimų, bet ir prasmingo laiko praleidimo, netikėtų patirčių, kultūros vieta. Nuostabu matyti susižavėjimo kupinus žmonių žvilgsnius, šypsenas ir aidinčius aplodismentus – tai geriausias įrodymas, jog tokios iniciatyvos svarbios tiek miestiečiams, tiek kultūros bendruomenei“, – sako Kauno „Akropolio“ valdytoja Brigita Kuodytė.
Su „Vilnius City Opera“ istorijomis parodoje „Iš tos operos“ Kauno „Akropolio“ renginių aikštėje, trečiame aukšte, lankytojai gali susipažinti iki lapkričio 18 dienos. Lankymas nemokamas.
