Poeto ir prozininko Gintaro Patacko pristatinėti jau tikriausiai nebereikia – už jį kalba jo darbai. Vis dėlto, kam ši asmenybė pažįstama mažiau, galima pabrėžti, kad tai – Kauno kultūros aktyvistas, šiandien žinomas ne tik dėl savo poezijos, bet ir išskirtinio santykio su Kaunu.
Susitikti pokalbiui apie naująją jo eilėraščių knygą (ir ne tik) pusiaudienį pasirinkome Laisvės alėjoje, jo mėgstamoje kavinėje. Čia, jau daug mėnesių, kasdien gimsta po vieną naują eilėraštį.
Gimė eilėraštis apie interviu
Į susitikimą atėjo ir jo žmona poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė bei … haskis Lokis. Pasilabinus ir dar nepradėjus pokalbio, laukė malonus siurprizas.
Kadangi Gintaras buvo atėjęs gerokai anksčiau, jis jau buvo parašęs „eilinį“ naują eilėraštį skirtą … būsimam interviu.
Ant stalo, greta jau beveik pabaigto gerti kavos puodelio, gulėjo ir naujoji jo knygelė su dedikacija. Greitomis permečiau ją akimis. Ir čia laukė dar vienas siurprizas.
Įžangoje daug kas atsakyta
Buvau atlikęs tam tikrus „namų darbus“ bei pasiruošęs keliolika klausimų. Tačiau knygelės įvadiniame puslapyje buvo sudarytojos T. Marcinkevičiūtės mintys apie naująjį kūrinį, vyro jaunystę, kūrybos kančias ir merginas. Būtent apie tai ir ruošiausi pakalbėti.
– Tautvyda, tu jau pusę darbo padarei su ta įžanga, panaudosiu ją mūsų interviu pradžioje. Jei nieko prieš?
– Jokių problemų, malonu jei palengvinau tavo darbą.
„Gintaras Patackas savo poetinį talentą jau su kaupu įrodė visomis keturiasdešimt keturiomis išleistomis knygomis, o šią, ligi šiol niekur neskelbtų jaunų dienų eilėraščių knygelę, galima laikyti savotišku raktu, atrakinančiu ir būsimųjų lobių skrynią.
Kad atkapstyčiau šiuos lobius, turėjau atidžiai perskaityti per beveik šešiasdešimt metų išsaugotus smarkiai aptriušusius jo jaunystės eilių sąsiuvinius ir iš viso to margo bei nevienodo lygio eilėraščių atrinkti tai, kas galėtų dominti skaitytoją. (Pats poetas to negali padaryti dėl stipriai progresuojančios akių ligos.) Šie eilėraščiai datuojami nuo 1965 – ųjų, kai Gintarui tebuvo keturiolika metų.
Ir kas gi pastūmėjo jaunuolį kurti? Paklauskime to paties poeto.
„Priešinga lytis“,- nė kiek nesusvyravęs prisipažįsta Gintaras, prisimindamas save įsimylintį jau nuo pirmosios klasės, ir, žinoma, tik pirmūnes.
Beje, kaip prisimena poetas, pirmūnės dažniausiai būdavo negražios, tad aukštesnėse klasėje meilės estafetę perimdavo jau pripažintos gražuolės, kurių dėmesį savęs patraukliu nelaikęs jaunuolis ir bandė užkariauti eilėmis.
Juokai juokais, bet Gintaras visai rimtai tiki, kad į gerąją pusę jo kūryba smarkiai pasisuko nuo devintoje klasėje patirto smegenų sutrenkimo. Ak, tie poetai…
Nors kita vertus, turi būti gerokai „trenktas”, kad pasirinktum poeto kelią ir paskirtum poetinio talento įsikūnijimui visą savo gyvenimą. O Gintaras yra tikras Poetas grynuolis, kuris ir dabar beveik aklomis kasdien rašo savo eilėraščius”, – rašoma knygos įžangoje.
– Gintarai, Tautvyda šiuo sudarytojos žodžiu jau atsakė į nemažai klausimų, na nebent pats dar norėtum kai ką pridurti?
– Tai kad nelabai, ji labai šauniai čia viską aprašė, – pripažįsta poetas.
– Keturiasdešimt penktoji knyga, sakyčiau rekordas. Ar yra dar Kaune bei Lietuvoje tavo kolegų kurie taip produktyviai kurtų?
– Nežinau, nesidomėjau tuo.
– O kaip tu, Tautvyda, vertini Gintaro eilėraščius, gal tai galėtų pretenduoti ir į Lietuvos rekordus?
– Na, kiekybė ne visada viską apsprendžia. Svarbu ir kokybė, – teigia Tautvyda.
– Tad palauk, tu nori pasakyti, kad jo eilėraščiai nėra kokybiški..?
(pauzė) – Ne, aš to nesakau, tačiau reikia gerokai visada pasverti, kad kiekybė nepranoktų kokybės.
– O kiek tu jau esi išleidusi savo eilėraščių knygelių?
– Gerokai mažiau, tik penkiolika.
– Vadinasi yra kur dar pasitempti norint pasivyti Gintarą?
– Aš nesilaikau kiekybės, tad nebandysiu ir jo pasivyti.
– Gintarai, ant knygelės viršelio puikuojasi fotomenininko Algirdo Pilvelio fotografija kurioje tu jaunystėje su ilgais plaukais. Hipis buvai jaunystėje?
– Nehipiavau. Tada buvo tarp vaikinų madingos tokios šukuosenos, mus daug kas tada vadino bitlais, – pasakoja Gintaras.
– Esate poetų šeima. Ar Kaune dar yra, kad abu sutuoktiniai kurtų eiles ir iš to gyventų?
– Ne, Kaune nėra tokių, mes vieninteliai. Kažkada buvo Dovilė Zelčiūtė ir šviesios atminties jos vyras Jurgis Gimberis. Bet jis nebuvo poetas, jis buvo prozininkas, – apie vyrą pasakoja Tautvyda.
– Kai kas pradeda rašyti knygas išėjęs į pensiją. Ir ne tik prisiminimų, bet ir kuria eiles.
– Nemanau, kad jie kažką rimto parašo. Norint kažką vertingo sukurti reikia tai pradėti daryti jaunystėje. Reikia plunksną aštrinti ilgai ir kantriai, o ne tada kai jau ateina senatvė.
– Išleisti knygą nėra pigus malonumas. Šios knygelės tiražas matau 200 egzempliorių, ne toks jau ir mažas.
– Abu jau senai esame senjorai, tad be draugų rėmėjų pagalbos tikrai būtų labai sunku. Šią knygelę parėmė keli draugai, tačiau daugiausia kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis. Dėl ko esu jam labai dėkingas, – pasakoja Gintaras.
– Esu girdėjęs, kad šiandien vis sunkiau menininkams rasti mecenatų.
– Nėra lengva, dabar kiek pastebiu mieliau remiami jauni kūrėjai, o mums senjorams palikta tokia kaip ir pelenės vieta, – teigia Tautvyda.
– Ar lengva šiuo metu gyventi Lietuvoje poetų pensininkų šeimai?
– Jei neturi kažkokių nerealių milijoninių planų gali pragyventi. Sukamės kažkaip, – teigia Tautvyda.
– Spalis – senjorų mėnuo. Ar dalyvaujate mieste organizuojamuose įvairiuose jiems skirtuose renginiuose?
– Gintaras niekur neina, jo maršrutas – namai ir štai ši kavinė. O aš įpratusi dažniausiai vaikščioti ten, kur man įdomu. Tai – įvairios premjeros teatre, poezijos vakarai. Mane nedomina tokie renginiai kur duodama nemokamai kava ar kažkas panašaus. Esu pastaraisiais metais kūrybiniais tikslais buvusi Amerikoje, Vokietijoje…, – pasakoja Tautvyda.
– Kaip galėtumėte įvertinti pensininkų vietą Lietuvoje? Neretai jie pasiguodžia, kad valdžia jais nesirūpina.
– Trūksta, be abejo labai trūksta deramo dėmesio. Dešimtbalėje sistemoje duočiau gal tik kokius keturis balus. Pensininkai pas mus labiausia apleista kasta, kaip Indijoje kokie raupsuotieji, – sako Tautvyda.
– Gal kiek banalus klausimas, tačiau ką keistum jei galėtum?
– Aš tai nieko nepakeisiu, tačiau norisi tikėti, kad valdžioje pagaliau atsiras tokių politikų kurie supras tėvų ir senelių pensininkų godas, – sako Tautvyda.
– Mūsų pokalbį kantriai prie stalo stebi jūsų augintinis haskis Lokis. Jis gal irgi jau pensininkas?
– ( juokiasi) Taip, mūsų Lokis… vyriausias šeimoje. Jam greitai bus jau trylika metų, tad žinant kad vieneri šuns metai prilygsta žmogaus septyneriems, tad jam dabar būtų devyniasdešimt vieneri, – juokiasi haskio šeimininkė Tautvyda.
Štai kokie aktyvūs menininkai – senjorai gyvena Kaune. Atsisveikinant pastebėjau, kad Lokis jau prašėsi į lauką, o pakvėpuoti gryno oro norėjo ir Gintaras. Esu dėkingas už šį interviu. Tikiuosi, kad ir jų nepažįstantys kauniečiai dabar pažins dar geriau.
Abu šie menininkai išarė gana plačią kūrybinę vagą, linkiu ir toliau aštrios plunksnos, ir svarbiausia sveikatos.
