Prieš 12 metų į rankas pakliuvo ypatinga skrajutė: „Arza“ galerijos juvelyrai Algina ir Rolandas Žalimai rengė reklaminę medžiagą gintarinės suknelės pristatymui Pietų Korėjoje. Šį neįprastą drabužį vilkinti šokėja Gotautė nuotraukoje, regis, švietė iš vidaus ir kvepėjo grikių medumi. Magiška įvaizdžio harmonija, kai drabužis nėra svarbesnis už modelį, o dizaineris – už fotografą. Taip pirmąsyk išgirdau apie jautrią ir stiprią menininkę. Būkite pažįstami: Svetlana Batura.
Fotografija – menas sugauti ir užfiksuoti šviesą. Vardo Svetlana šaknies reikšmė – taip pat šviesa, etimologų siejama su sanskrito „Shweta“ (tyra, balta). Tokia vardo ir profesijos sąsaja pasirodė simboliška. Kaip fotografija atėjo į Tavo gyvenimą?
Tai pirmas kartas, kai susiejami mano vardas ir veikla. Manau, vardas – tai tėvų palikimas vaikams, simbolinis asmenybės ir lemties ženklas, o iš kitos pusės, jo skambesys leidžia kitiems mus suvokti.
Fotografiją sieju su nuolatiniu sąmoningu mane supančio pasaulio stebėjimu ir prasmės paieškomis. Tai ir paskatino kadaise paimti į rankas fotoaparatą. Buvau tikrai labai drovi, sunkiai užmegzdavau ryšį su žmonėmis, ir toji priemonė – kamera – suteikė galių užfiksuoti tai, ką matau. Mane labiausiai domina žmogus, jo esmė ir interpretacijos. Didžiausias mano turtas – veikla, kūryba ir suburtas nemažas pažįstamų ratas: įvairiausių interesų, socialinio statuso, tautybių ir pažiūrų žmonės, su kuriais be fotografijos tiesiog nebūčiau susitikusi.
Kas dar Tau padeda augti, stimuliuoja, iš ko semiesi idėjų kūrybai?
Susimasčiau, kiek išties daug apie asmenybę gali atskleisti jo inspiracijų šaltinis. Man labai svarbi nuolatinė savirefleksija, suvokimas, kas konkrečiu metu suteikia prasmės ir veda į priekį, leidžia jaustis laimingai. Dažnai gali pasirodyti, kad mūsų poreikiai ir norai yra neaprėpiami. Tačiau iš tiesų tereikia motyvacijos, veiklos, kuri augintų, ir bendraminčių palaikymo. Kasryt pabudusi suprantu, kad tik nuo mano sąmonės priklauso, ar saulės spindulių nušviesta rudens diena ir bus tokia, ar taps pilka ir melancholiška. Išsikelti tikslai suteikia įkvėpimo ir drąsos veikti, kurti. Kita vertus, pasakyti gerą žodį, paskatinti, prisidėti prie kitų gerovės – tai tikrasis džiaugsmas.
Ar Tave džiugina darbas su studentais?
Labai plati ir įdomi tema. Neplanavau dėstyti, dirbti su jaunimu, juos ugdyti. Kai atsiveri pasauliui, kažin kokia energija tarsi pritraukia tau skirtus įvykius. Savotiškai apdovanoja. Pradėjus dėstyti Kauno kolegijos Menų akademijoje, buvo tikrai nelengva. Teko suformuoti visą medijų meno studijų programą, kolektyvą, aiškiai apibrėžti viziją ir tikslus, išmokti būti dėstytoja. Tokia, kokios pati sau ir savo vaikams linkėčiau. Labai daug dirbau su savimi. Baigiau pedagogikos studijas, bandžiau išmokti, suprasti, ir dabar iš tikrųjų labai smagu. Jaučiu daug duodanti ir tiek pat pasiimanti iš studentų, šiuolaikiška – lyg būčiau su jais lygi emocine prasme. Įkvepia ir pats darbas su jaunais žmonėmis, bendravimas, ugdymas, pagalba atrandant savo kelią. Menų akademijoje studijuodami fotografiją, jie mokosi ne vien ryškinti juostą, perprasti kompozicijos taisykles, bet ir matyti, suvokti pasaulį aplink save. Išmoksta suprasti akimirkos svarbą bei saviraiškos prasmę. Turbūt ne visi iš jų taps fotografais, bet tikiu, kad bus geri žmonės, suradę savo pašaukimą.
Kadangi esi studentų mylima dėstytoja, darau išvadą, jog pati sėmeisi žinių iš ypatingų mokytojų. Kas Tavo autoritetai fotografijoje?
Nuo mažens domėjausi įvairiais dalykais, tarkim, šokiu, piešimu, muzika, o fotografija atsirado paauglystėje, ėmiau į ją gilintis, ieškoti mokytojų ir Lietuvoje, ir užsienyje. Nors daug važinėdavau po įvairiausias mokyklas ir studijavau pas spalvingiausius šios srities kūrėjus, galiu teigti, jog mane, kaip menininkę, suformavo ne vien šios srities mokytojai. Dabartinės mano studijos tikriausiai atsako, kodėl mintis išreikšdavau fotografijomis būtent tokiu būdu ir kodėl apskritai fotografuoju. Tuo metu, kai kūrybinė veikla buvo ypač intensyvi, ne išmąstydavau, o išjausdavau ir emocijas perteikdavau nuotraukomis. Ateityje laukia darbas prie sukaupto darbų archyvo, jame daug neaprašyto, nestruktūruoto turinio.
Ar filosofijos studijas pasirinkai norėdama tyrinėti visų pirma save?
Vienareikšmiškai – taip. Vienam dėstytojui dar pirmo semestro viduryje sakiau, kad filosofijos studijos atstoja psichoterapiją. Psichoterapijoje reikia kito žmogaus, kuris išklausytų, padėtų judėti išeities link, o filosofijoje patys ieškome reikalingo kelio. Šis pasirinkimas – labai laiku, ypač turint galvoje mano darbą su Giedraičių archyvu. Filosofija padeda visa tai išnarplioti, tinkamai interpretuoti ir tirti kitame lygmenyje.
GIEDRAIČIŲ ARCHYVAS. 2019 m. tvarkydami vieną Kauno Žaliakalnio namą žmonės atsitiktinai rado dėžę su daugybe nuotraukų bei laiškų ir nusprendė viską perduoti fotografei S. Baturai. Paaiškėjo, jog lobį sudaro per 2000 įvairių objektų: nuotraukų negatyvų, stiklo plokštelių, kontaktinių ir fotografinių atspaudų, supakuotų vardiniuose laboratorijos vokuose. Istorinė medžiaga apima 1926–1940 m. laikotarpį ir yra unikali: čia ir Lietuvos kariuomenės gyvenimas, ir išraiškinga miesto (daugiausia Kauno) dokumentika; įvairių kaimų bei miestelių etnografiniai vaizdai, tarpukario žmonių portretai ir jų buities akimirkos; skautų bei studentijos kasdienybės kadrai ir nuotraukų iš Šveicarijos kolekcija. Ant vokų nurodyta Giedraičių autorystė tapo paieškos ir įdomių atradimų pradžia. Ilgokai užtrukę Svetlanos tyrimai atskleidė, kad šio rinkinio savininkai – tarpukario fotografai Antanas ir Juozas Giedraičiai, karo metais emigravę į Vokietiją, o iš ten kartu su broliais Mekais – į Ameriką.
Giedraičių archyvas – lyg iš dangaus nukritusi dovana. Su kokiais iššūkiais ir džiaugsmais susidūrei jį tyrinėdama?
Kaip visiškai netikėtai atsirado dėstymas, taip ir šios Tavo minimos fotografijos. Visuomet labai žavėjo, traukė nuo laiko pageltusios nuotraukos ir nesvarbu, ar jose mano šeimos, ar svetimų žmonių atvaizdai. Kai pradėjau dirbti prie Giedraičių archyvo, pajutau atradusi dar vieną savo pašaukimą. Suvokiau, kaip ypatingai įtraukia kadaise sustabdyta akimirka ir galimos jos šiandieninės interpretacijos. Bandymas iš fotografijų atspaudų suprasti laikotarpį, pažinti asmenybę iš užfiksuotų akimirkų, pasakojančių mums istorijas, apie kurias nieko ligi tol nežinojome, dokumentų, medžiagos paieška, žmonių pasakojimai fenomenologiškai gali būti suvokiami kaip gilinimasis į subjektyvias patirtis. Be abejonės, šis archyvas turės įtakos mano dėstomų dalykų turiniui. Visa tai augina ir mane pačią, mano studijas, kūrybą ir visa tai, ką darau.
Jau esi kelis sykius Giedraičių archyvą pristačiusi viešai. Ką toliau ketini su juo daryti? Kur veda jo tyrimai?
Deja, turiu prisipažinti, kad kelis pastaruosius mėnesius nedirbu prie archyvo taip intensyviai, kaip norėčiau. Dabar nėra tam laiko ir galimybių. Per kelerius metus ištyriau nemažai. Per archyvo pristatymą fotografų bendruomenei tebuvo atskleista bendra idėja. Toliau tyrinėsiu viską, kas susiję su brolių Giedraičių kūrybiniu palikimu. Iš tarpukario parodų dokumentacijų ir katalogų žinau, kad turiu tik dalį kūrinių. Labai norėčiau sužinoti, kur yra kitos fotografijos, ir bent jau jas pamatyti. Nesitiki, kad pranyko be pėdsakų. Nors visaip gali būti – karo metai, emigracija, sovietmetis. Natūralu. Artimiausi mano planai – sužinoti, kokie Giedraičių kūriniai laikomi Jono Meko archyve, ką saugo JAV gyvenantis A. Giedraičio sūnus.
Tuomet pereikime prie antrojo archyvo, su kuriuo dabar dirbi, ir tuo pačiu – prie tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio IPMA. Pirmą sykį bus surengta Antano Sutkaus spalvotų nuotraukų paroda. Kam kilo tokia mintis ir kaip į Tavo rankas pakliuvo jo skaidrės? Iš kur sužinojai, kad A. Sutkus turi spalvotų kadrų?
Jau skaičiuoju dienas iki IPMA festivalio atidarymo, visą vasarą jį organizavau ir praleidau prie A. Sutkaus darbų, todėl galėčiau kalbėti valandų valandas. Sovietmečiu A. Sutkus buvo gerai žinomas kaip spalvotos fotografijos autorius, išleidęs net kelis didžiulius albumus, apie kurių tiražą šiuolaikinis fotografas galėtų tik svajoti. Ir menotyrininkai, ir fotomenininkai – visi, kas domisi A. Sutkaus kūryba, – žino, kad nuo 1965 m. jis fiksuodavo vaizdus spalvotoje skaidrių juostoje. Tai unikali medžiaga, per ją pažiūrėjus į šviesą, matyti tikras spalvotas vaizdas, visai kaip realybėje. Spalvota juosta vienaip ar kitaip iškraipo koloritą, o skaidrės jį perteikia tobulai.
Pasakojimui, kaip A. Sutkus atsirado festivalio programoje, reikia šiek tiek istorinio konteksto. Pasidomėti Antano turimais darbais įkvėpė tema „Gyvenimo istorija“. Renginio konceptas – kartu su šiuolaikiniais Lietuvos ir užsienio kūrėjais kasmet pristatyti po vieną žinomą lietuvių fotomenininką, unikalios fotografijos mokyklos atstovą. Pamaniau, jog 2024 m. tai turėtų būti A. Sutkus. Visų pirma todėl, kad pats gali papasakoti apie save. Man nesuprantama ir liūdna, kai apie autorių pradedama plačiai kalbėti, tyrinėti biografiją, tik po mirties. Šio festivalio siekis – domėtis dabar kuriančiais menininkais, skatinti juos rodyti savo kūrybą ir reikšti savo mintis. Neslėpsiu, man pačiai be galo įdomus Antano gyvenimas. Rengiant festivalio parodą, informacijos apie jį nepakako: ji buvo visur vienoda, besikartojanti ir maskuojanti, kas tikra. Esu labai dėkinga Artūrui Morozovui, supažindinusiam su A. Sutkaus archyve dirbančia Severina Venckute – ji ir parodė spalvotas skaidres. Susimąsčiau, jog gyvenimo istorijos žmogus niekada nepasakoja struktūruotai, nuo pradžios iki pabaigos. Visa atsiskleidžia dalimis, lyg iškarpomis, todėl spalvotos skaidrės, mano manymu, labai svarbi, dar niekad visuomenei nerodyta Antano gyvenimo dalis. Fotoalbumai yra viena, bet paroda – visai kas kita, tai tarsi tiesioginis žiūrovų susitikimas su autoriumi.
Vis negalėjau patikėti, kad iki šiol nebuvo nė vienos A. Sutkaus spalvotos fotografijos parodos. Taigi su Severina pradėjome milžinišką darbą – skaidrių atranką. Tiesa, jas peržiūrėti daug paprasčiau negu monochrominį negatyvą – pozityvinis vaizdas matyti iš karto. Tyrinėdama vaizdus ant šviečiančio paviršiaus supratau, kad jie taip ir turi būti rodomi – kaip šviesdėžės, kad lankytojai galėtų pažvelgti į originalius atvaizdus, kuriuose užfiksuotos ne tik formos, šviesos, šešėliai, bet ir to laiko koloritas. Pastebėjau, kad užfiksuotas spalvotas to meto gyvenimas turi visai kitokią nuotaiką nei A. Sutkaus ar kitų autorių sustabdytas monochrominis sovietmetis – melancholiškas ir nuo mūsų slepiantis tam tikrus momentus. Šie kadrai gerokai labiau įkvepia ir atskleidžia to meto žmonių viltį. Galime atpažinti kai kuriuos elementus: neįtikėtinų derinių apranga primena, koks buvo sovietmečio aprangos stilius, o nespalvotoje nuotraukoje jo visiškai neidentifikuotume – jis ten pilkas, beveik juodas. Tose nuotraukose nemažai detalių atrodo beveik šiuolaikiškai. Spalva tarsi ištrina dešimtmečius ir priartina tuo laiku gyvenusius žmones.
Dar vienas įdomus aspektas: parodose A. Sutkus visada pristatomas vienas, o šįkart jo darbai bus eksponuojami kartu su šiuolaikiniais menininkais. Man atrodo labai svarbu, kad 27 metų merginos šiuolaikinė fotografija ir A. Sutkaus kūriniai gali būti šalia, vienaip ar kitaip komunikuoti toje pačioje erdvėje. Žiūrovui pateiksime itin platų kūrinių spektrą, parodydami, kaip skiriasi fotografijos kalba ir šiuo atveju visa ji byloja apie žmogų.
Yra dar viena A. Sutkaus parodos dalis – audiovizualinis darbas, kuriame – ištisos negatyvo juostos, atskleidžiančios, koks kinematografiškas buvo A. Sutkaus fotografavimas. Pavieniai kadrai to neperteikia, o kai matoma visa juosta – kadras po kadro, pradedame jausti ir patį menininką, jo pasaulį. Nors Antanas labai dažnai sako, kad ne jis fotografuoja, kad padeda kažin kokia jėga iš aukščiau, kadrų seka parodo visą paslaptingą procesą. LRT archyve ieškodama su A. Sutkumi susijusios vizualios medžiagos, aptikau Algimanto Kunčiaus dokumentinę juostą „Kino užrašai: 1979–1984“, kurioje A. Sutkus nufilmuotas su dukromis. Antanas sėdi, kaip galima spėti, savo kabinete Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, o ant jo tiesiogine to žodžio prasme karstosi dukros: lipa ant kelių, uždengia akis, kabinasi už plaukų, ir laimingas, besišypsantis tėvas akivaizdžiai mėgaujasi jų dėmesiu. Jaučiamas glaudus jų ryšys tiesiog nerealus. Tai ir yra tikras žmogaus gyvenimas. Kitame filme „Akimirkos“ nufilmuotas dirbantis A. Sutkus: vaikšto ir fotografuoja, prabėga, pritupia, priklaupia, atsigula ir vis fotografuoja; pasislepia už medžių lapų ir iš ten kyšo jo kamera. Be galo smagu matyti Antaną tokį gyvą, energingą. Galima pajusti, kaip vyko procesas, kurio rezultatus matome šiandien. Menininkas ir dabar sako: „Lėkčiau, bėgčiau, jei tik galėčiau.“ Ir štai turime galimybę pamatyti, kaip jis lėktų ir bėgtų.
Pasakoji apie A. Sutkų, o aš jaučiu tokią pat tavo energiją: tavęs visur pilna, stebiuosi, kaip viską spėji. Tik pernai gimęs IPMA festivalis iš viso buvo vieno žmogaus – S. Baturos – projektas, įgyvendintas tiesiog puikiai. Festivalį rengia ir remia Kauno kolegija, jokia taryba ar fondai finansavimo neskiria. Ir štai esame kviečiami į antrą renginį, vos per dvejus metus tapusį aukšto lygio tarptautiniu festivaliu. Kaip kilo idėja ir kaip Tau pavyko?
Ir pernai, ir šiemet festivalio nesurengiau viena – kuriančių žmonių bendruomenė yra išties palaikanti ir motyvuota, tad prie festivalio dirbame visa komanda. Žinoma, pirmais metais buvo labai nelengva, dabar nesuprantu, kaip viską įgyvendinome. O tokia mintis kilo dėl vienos kompleksiškos priežasties – didėjančios atskirties tarp žmonių. Fizinėje realybėje esame vis toliau vienas nuo kito. Net tuomet, kai reikia palaikymo, jo ieškome skaitmeninėje erdvėje. Mano studentai čatina su dirbtiniu intelektu kaip su draugu. Tikras bendravimas yra labai svarbus ir mes jį turime išsaugoti. Tad festivalio idėja taip ir atsirado – reikia suburti menininkus, žmones, besidominčius fotografija, medijų menu, sukurti platformą, leidžiančią susitikti, kurti naujus projektus, šviesti visuomenę, ugdyti naują kūrėjų kartą.
Festivalio tikslas – visą mėnesį skirti fotografijai ir medijų menui, suteikti erdvę, kurioje vyktų susitikimai, paskaitos, ekskursijos, pokalbiai apie juos. Pernai IPMA parodos buvo išsibarsčiusios per kelias vietas, šiais metais ji viena – Žilinsko galerija. Bus daug paprasčiau ir patogiau lankytojams: atėję į galeriją, jie pamatys visą festivalio ekspoziciją. Čia mūsų studentai ves ekskursijas, vyks susitikimai su menininkais. Pirmąją renginio savaitę į festivalį atvyksta visi pagrindiniai dalyviai, jie skaitys paskaitas (jos vyks mokslinės konferencijos principu), ves dirbtuves, organizuosime darbų peržiūras, bus ir performansų. 2023 m. patys ne tik kuravome visas parodas, bet ir rūpinomės eksponavimu, o tai itin sudėtinga. Šiemet ekspozicijų architektūra rūpinasi Sigita Simona Paplauskaitė, mano manymu, viena geriausių Lietuvos parodų architekčių. Taigi jos bus tikrai įspūdingos.
Planuojame festivalį paversti reikšmingiausiu regione, pristatančiu kokybiškas parodas ir pritraukiančiu žinomiausius fotografijos bei medijų meno kūrėjus iš viso pasaulio. Suprantu, kodėl Kultūros taryba neskyrė finansavimo, nors ir parašė daug komplimentų. Naujas, ambicingas renginys tikrai atrodo įtartinai, kyla klausimas: kaip jūs tai padarysite? Na, pažiūrėsim. Iš tiesų labai pasisekė, kad Kauno kolegijos požiūris į meną ir mokslą toks šiuolaikiškas: žmogus turi būti edukuojamas ne tik paskaitose, bet ir tokiuose renginiuose kaip šis. Antraisiais metais IPMA festivalis sulaukė dar didesnės Kauno kolegijos paramos ir palaikymo, už tai esame nuoširdžiai dėkingi. Komanda šiemet daug didesnė, joje – žmonės, iš tikrųjų išmanantys savo darbą, jiems skirsiu visą savo dėmesį ir ypatingą padėką, nes be jų tikrai nebūčiau viso šito dariusi.
Festivalyje dalyvaus daug užsienio menininkų. Kaip vyko jų atranka?
Grįžkime prie pirmo festivalio temos: 2023 m. visi supratome, kad turime naują svečią – dirbtinį intelektą, ir jis liks visiems laikams. Tik niekas nežino, kaip su juo gyventi. Tai ir tapo festivalio tema – „Dirbtinio intelekto ir meno sąveikos ateitis“. Tuo metu žinomiausias menininkas, kūręs ir viešai kalbėjęs apie DI ateitį mene bei visuomenėje, buvo berlynietis Borisas Eldagsenas. Nežinau, kas pastūmėjo vieną dieną jam paskambinti. Borisas sutiko dalyvauti su savo naujuoju projektu. Susidraugavome, jis tapo festivalio krikštatėviu, susižavėjo viskuo, ką pamatė, sakė, jog tai geriausiai surengta jo darbų ekspozicija užsienyje. Jis labai nuoširdžiai, man netgi neįprastai (gal esu pratusi prie lietuviško santūrumo) ėmė globoti festivalį, pristatinėti mane draugams ir Arlio festivalyje, ir dar prieš jį. Šių metų pagrindinius dalyvius atrinkome konsultuodamiesi su pernykščiais svečiais, o atviras kvietimas buvo ypač sėkmingas: gavome kelis šimtus paraiškų iš viso pasaulio: nuo Argentinos iki Korėjos.
Kad jau prakalbome apie fotomeno Meką Prancūzijoje, prisimenu, grįžusi sakei: „Jeigu žmogus tikrai domisi fotografija, bent kartą gyvenime privalo apsilankyti Arlyje.“ Kelionė iš tiesų sudėtinga – nėra tiesioginių skrydžių. Suprantama, kas labai nori, ras būdą nukeliauti. Bet kodėl reikėtų būtinai tą padaryti?
Pas mus reikia ieškoti pašnekovų, kurie norėtų ir galėtų pasikalbėti apie fotomeną, juos gali suskaičiuoti ant pirštų, o Arlyje festivalio atidarymo savaitę neišvengiamai įneri į fotografijos pasaulį – visa tai, kas tave supa, yra fotografija, jai ir apie ją. Gali nežinoti, kur vyksta parodos, bet eidamas gatve užeisi bent į kelias iš jų. Ekspozicijų ten – šimtai, fotomenininkų, menotyrininkų, kuratorių, studentų ir dėstytojų – tūkstančiai. Fotografuoja visi, tad gatvėje tiesiog galiu sustabdyti žmogų ir kalbėtis apie fotografiją. Unikalu. Sėdžiu kavinėje, žmonės man iš dešinės ir iš kairės tampa pažįstami jau po kelių minučių, nes sieja ta pati tema. Arlis tą savaitę tampa didžiule fotografijos mylėtojų Meka.
Kaip nepasiklysti? Visko juk nepamatysi per savaitę. Kaip atsirinkti, ką labiausiai verta?
Kiekvienas randa savo būdą: vieni atvažiuoja aplankyti tik kai kurių parodų, susitikti su tam tikrais žmonėmis. Kiti jau žino, kokius autorius nori išvysti, ir pasižiūrėję išvažiuoja. Organizuojamos ekskursijos, veža autobusu ir rodo visas parodas, nes jos yra ne tik pačiame Arlyje, bet ir už miesto. Prisipažinsiu, nespėjau pamatyti visko, bet užmezgiau daug naujų draugysčių. Festivalyje lankiausi pirmąsyk ir labai sėkmingai. Ateity mūsų IPMA festivaliams tai turės didžiulės įtakos. Jau dabar aišku, kad 2025 m. pagrindinę užsienio svečių programą kuruos Arlyje sutikta ir drauge tapusi kuratorė Carine Dolek.
Esi aprėpusi daugybę veiklų: dėstai, studijuoji filosofiją, rengi festivalį, tiri archyvus. Negana to, daug važinėji, kad pasisemtum žinių ir įkvėpimo. Ar lieka energijos, laiko ir idėjų sau pačiai, savo meninei raiškai?
Kūryba man labai svarbi. Ji – mano esmė. Pastaruoju metu būtent tokia veikla įprasmina mano gyvenimą. Sakralius dalykus palieku ramiai būti, labai juos vertinu, bet darau tai, kas duoda energijos ir sustiprina motyvaciją. Manau, viskam yra savas laikas. Vertinu bendravimą akis į akį, kai galiu tyrinėti Kitą ir atsiskleisti pati – taip gimsta ryšys.
Jei galėtum užduoti klausimą kokiam nors savo korifėjui, kas jis ar ji būtų ir ko paklaustum? Kaip bandytum prakalbinti, jeigu sakytų, kad apie save tikrai nekalbės?
Sarah Moon yra mano meilė. Tačiau už jos darbus daug įdomesnis pats žmogus. Manau, fotografija – tai tam tikra asmenybės interpretacija, jos atspindys. Atverti žmogų lengviausia per fotosesijas. Matyti, koks jis iš pradžių užsidaręs, susikaustęs ir kaip fotografuojamas atsipalaiduoja, tampa savimi. Žmogus atsisėda prieš kamerą pasiruošęs: pažink mane, jeigu sugebėsi. Ir tai yra iššūkis, o kartu leidimas tyrinėti. Pradedame jausti vienas kitą, dažnai susidraugaujam. Turbūt bendravimas prie kavos niekada nebūtų toks atviras, koks būna fotostudijoje. Grįžtame prie to, apie ką kalbėjome pradžioje: man fotografija – priemonė pažinti žmogų.
Turbūt esi ta fotografė, kuri pasakytų, jog nėra nefotogeniškų žmonių?
Įsimyliu kiekvieną, kurį fotografuoju. Smagu jį interpretuoti, atrasti ir transformuoti parenkant šviesą. Žmogus žiūri į kamerą ir save atiduoda atvaizdui. Tai stebuklas ir mistika, iš tikrųjų labai intymus procesas, tačiau studijoje esant pašaliniams vis dėlto nevyksta. Netgi kai fotografavau Marijoną Mikutavičių, toje erdvėje likome dviese, visų kitų paprašiau išeiti. Ryšys užsimezga, kai nėra trečiojo.
Nefotogeniškumas yra įsivaizduojamas. Fotografuoju moterį su labai išraiškinga nosimi – tokia su kuprele. Ji sako: „Tik iš profilio, prašau, nefotografuok!“ O man taip gražu. Vis tiek padarau keletą kadrų ir žinau: jei ne tą pačią dieną, tai po kurio laiko pamatys save kitaip.
Tau nereikia ypatingų pastangų, kad fotografuojamas žmogus pats atsivertų?
Dirbdama, bendrauju su žmogumi kitaip, nes noriu jį pažinti. Prisimenu kai kurias ypač magiškas fotosesijas. Pavyzdžiui, Gintarė Masteikaitė su žiurke ant peties. Jei tai būtų ne mano daryta nuotrauka, pamačiusi šiandien sakyčiau, jog dirbtinis intelektas kadre sudėliojo visus objektus.
Šiuolaikinis šokis – viena iš mano kūrybos inspiracijų. Kai vienu metu fotografuodavau visus „Auros“ festivalio pasirodymus, buvau visiškai laisva rinktis, kaip tą daryti, užmegztas asmeninis ryšys ledo įtraukti šokėjus į savo projektus, išnaudoti jų kūno kalbą, plastiką, siekiant norimo rezultatą.
Be abejo, procesas, atranka fotografijoje tiek pat svarbūs, kiek ir fotografavimas – jis atskleidžia ne tik objektą, bet ir patį autorių. Fotografija – tai kūryba, kurioje įžvelgiamas tavo pasaulio suvokimas, jo interpretacija, ir ją naudoji kaip priemonę, kaip mediją, kai žinai, ką nori pasakyti, o modelis, žmogus – kaip molio masė, prie kurios reikia gebėti prieiti, gerbti ir nuoširdžiai domėtis.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 10).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
