Neišmoktos Ukrainos karo pamokos: ar Lietuva pasirengusi pasienio gynybai? – Kas vyksta Kaune

Neišmoktos Ukrainos karo pamokos: ar Lietuva pasirengusi pasienio gynybai?

Politinė reklama / Šarūnas Jasiukevičius 2024/10/05 12:55
Šarūnas Jasiukevičius Ukrainoje / Asmeninio archyv. nuotr.
Šarūnas Jasiukevičius Ukrainoje / Asmeninio archyv. nuotr.

Teksto autorius Šarūnas Jasiukevičius yra keliautojas, publicistas, karo istorijos tyrinėtojas, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ tarybos narys, kandidatas į Lietuvos respublikos Seimą Aleksoto –Vilijampolės apygardoje

Sienos apsauga

Lietuvos–Kaliningrado srities ir Lietuvos–Baltarusijos sienos ilgiai sudaro 962 kilometrus. Tai yra maždaug tiek pat, kiek šiuo metu siekia fronto linija Ukrainos–Rusijos kare, neįskaičiuojant Kursko operacijos.

Uždavus klausimą apie mūsų sienos apsaugą, daugelis greičiausiai atsakytų teigiamai – valstybės siena yra saugoma. Tačiau, jeigu patikslintume klausimą apie tai, ar ji yra saugoma taip, kad būtų neįmanoma pereiti, daugelis galbūt sutriktų. Nuo laikų, kai grybautojai kartais netyčia patekdavo į Baltarusiją, situacija ženkliai pagerėjo. Dabar dauguma ruožų yra aptverti, o kai kurie iš jų stebimi vaizdo kameromis. Vidaus reikalų ministrė teigia, kad su esama tvora esame saugūs. Tačiau ar pakankamai?

Lietuvoje ankščiau buvo investuojama į tyrimus, siekiant nustatyti, kiek kontrabandinės produkcijos vartoja gyventojai. Renkamos nuorūkos, tušti buteliai ir skaičiuojama, kiek baltarusiški gaminiai sudaro dalį bendrai vartojamos produkcijos. Tačiau net ir be šių tyrimų, pasivažinėjant pasienio miesteliuose ir kalbantis su vietiniais gyventojais, aiškėja, kad pasienio tarnybos darbuotojai iš atlyginimo niekaip negalėtų sau leisti prabangių automobilių ar namų. Siena yra kiaura. Kontrabandinės cigaretės gabenamos per sieną pėsčiomis, elektriniais paspirtukais, automobiliais, sunkvežimiais ir net traukiniais. Prieš keletą dienų Vilniaus oro uoste nusileido balionas, kuriame galėjo būti kontrabanda. Tokių atvejų buvo ir daugiau, tačiau apie juos stengiamasi nutylėti. Neužsimenu jau apie beveik dešimt metų netaisomą, tariamai sugedusį geležinkelio vagonų skanavimo rentgeno aparatą, kuris dabar galiausiai sutaisytas. Mano nuomone, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje yra rimtų problemų. Susidaro įspūdis, kad vadovybė nesiruošia spręsti šios problemos, matyt, turi tam savo priežasčių.

Migrantai

Sienos apsaugos kokybę labai gerai atskleidė Baltarusijos organizuotas neteisėtų ekonominių migrantų turizmas. Daug įvairių Afrikos šalių piliečių, nusipirkusių turistines vizas, atskrido į Baltarusiją reguliariais reisais ir pasinaudodami beveik nesaugoma siena, keliavo į Europą. Mums pasisekė, kad didžiausias srautas buvo nukreiptas į Lenkiją. Per Lietuvą Europą bandė pasiekti tik nedidelis žmonių skaičius, o kai kurie jų buvo sulaikyti Lietuvoje. Tačiau nežinome, kiek jų liko nesulaikyta. Tai buvo ne tik vyrai – buvo ir moterų su mažais vaikais.

Apie kokią sienos apsaugą galima kalbėti, kai sieną be didesnių sunkumų kerta žmonės, vilkintys paplūdimio šlepetes ir vedantys mažus vaikus?

Šarūnas Jasiukevičius Ukrainoje / Asmeninio archyv. nuotr.

Vagner grupuotė Baltarusijoje.

Vagner privati karinė kompanija yra viena geriausiai parengtų ir didžiausią karinę patirtį turinčių organizacijų pasaulyje. Ji dalyvavo daugybėje karinių konfliktų Afrikoje, tarp jų gerai žinomas karas Sirijoje. Ta pati grupuotė stipriai pasirodė ir Ukrainoje, užgrobdama Bachmutą. Įsivaizduokite, kokia tai galinga karinė jėga – sugebėjusi užimti didelį miestą. Po Bachmuto užėmimo apie 8000 šios grupuotės narių buvo perkelti į Baltarusiją.

Ten jie buvo laikomi kelis mėnesius, o didžioji dalis perkelti toliau kariauti į Afriką. Tačiau Baltarusijoje liko apie 2000 žmonių. Tai ne mano nuomonė – tai teigia britų ir JAV žvalgyba. Ar kas nors susimąstė, kokiu tikslu jie ten yra? Kam Baltarusijai, kuri tiesiogiai nedalyvauja kare, reikia 2000 gerai apmokytų ir didelę karinę patirtį turinčių kovotojų?

Įsivaizduokime hipotetinę situaciją. Vagner grupuotė Baltarusijoje gauna užduotį pasienio ruože sukelti kuo daugiau panikos. Geriausiai paruošti apie 100 žmonių, skaidomi į mažas grupeles, po 5-6, ir, naudodamiesi gerai žinomais, neteisėtų migrantų takais, patenka į Lietuvą. Per visą sienos ilgį – apie 20 neteisėtų sienos kirtimų. Kaip tai sėkmingai padarė žmonės su paplūdimio šlepetėmis ir mažais vaikais. Galima manyti, kad kelios grupės būtų sulaikytos Lietuvos teritorijoje, o likusios neria gilyn į Lietuvą.

Juk jie ginkluoti lengvais ginklais, gerai fiziškai pasiruošę, greitai juda ir moka maskuotis. Pėsčiomis pasiekia artimiausią pasienio kaimą, su garso slopintuvais iššaudo visus gyventojus ir tuo pačiu maršrutu grįžta atgal į Baltarusiją. Apie šį išskerstą kaimą sužinome tik ryte, kai į kaimą atvežamas paštas. Gal dar kas spėsi paskambinti, gal kas iš diversinių grupių bus sulaikytas mūsų pasieniečių. Bet naudos iš to bus nedaug. Likusios grupės grįš, pailsės, persigrupuos ir po kelių savaičių bandys žygį pakartoti jau kitame pasienio ruože.

Beje, tokia situacija nebūtų priežastis aktyvuoti NATO sutarties bendros gynybos 5-ąjį straipsnį. Tai nebūtų priešiškos valstybės užpuolimas, o vietinių banditų gaujų veiksmai.

O jei grupės ne pėsčiomis? Jei ne 100 žmonių? Jei viso 1000?

Dar viena hipotezė.

Kad iš anksto nebūtų pastebėtas pajėgų telkimas pasienyje, civiliais drabužiais apsirengę, tarsi grybautojai, renkasi prie Lietuvos sienos. Lengvomis mašinomis po 5, mikroautobusais po 9. Dar koks autobusas atveža 30 sportinio orientavimosi entuziastų. Taip, nesukaupiant didelio žmonių skaičiaus, kad nesukeltų įtarimo, prie sienos susirenka 1000 diversantų. Ginklus jiems prieš mėnesį jau pristatė duonos išvežiojimo sunkvežimis su vietinės kepyklos logotipais.

Maždaug vienu metu prie visų sienos perėjimo punktų dideliu greičiu atlekia civiliniai sunkvežimiai ir nestodami pralaužia pravažiavimą. Dar apie 100 visureigių sieną kerta miško takeliais. Visi draugiškai traukia link Vilniaus. Apie situaciją informuojama kariuomenė, reaguoja greitai, tačiau nuo sienos iki Vilniaus – vos 30 minučių kelio. Mūšiai vyksta jau Vilniaus pakraščiuose. Žinoma, didžioji dalis diversantų bus nukaunama arba sugaunama. Vilniuje įvedama komendanto valanda, civiliams draudžiama palikti patalpas. Kokias 3-5 dienas Vilniuje medžiojami po jį pasklidę priešų kariai. Laikinas chaosas.

Šarūnas Jasiukevičius Ukrainoje / Asmeninio archyv. nuotr.

Kontrmobilumo priemonės

Visų pirma, norėčiau pabrėžti, kad neegzistuoja neįveikiamų gynybinių barjerų ar fortifikacijos sistemų. Yra tik priemonės, galinčios sulėtinti priešų judėjimą. Jos būtinos, kad apsaugotų itin svarbius objektus ir suteiktų laiko atvykti jėgoms, kurios galėtų neutralizuoti grėsmę.

Kontrmobilumo priemonės klasifikuojamos į dvi pagrindines grupes – skirtas žmonėms ir technikai. Kai kurios, akcentuoju, tik kai kurios, gali būti naudingos abiem atvejais. Kiek ilgai priemonės sustabdys judėjimą, priklausys nuo jų sudėtingumo ir kainos. Efektyvus priemonių derinimas gali padėti užtikrinti pakankamai laiko reakcijai. Kaip jau minėjau, kelią nuo sienos iki Vilniaus galima įveikti maždaug per 30 minučių, kas yra maždaug keturis kartus greičiau nei išvažiuoti iš Vilniaus per kamščius. Tinkamai įgyvendinus kontrmobilumo priemonių kompleksą, laiką, reikalingą nuo Baltarusijos sienos iki Vilniaus pakraščių, galima prailginti iki 4-5 kartų.

Dabar mūsų siena saugoma paprasčiausiomis kontrmobilumo priemonėmis, skiromisų sulėtinti pėsčiųjų judėjimą. Tai yra paprasta vielinė tvora ir koncertina kai kuriuose ruožuose. Tvorą galima perlipti per 10 sekundžių, o jei grupė didelė, ji paprasčiausiai perkerpa vielą per 2-3 minutes, leisdama visai grupei judėti be kliūčių. Šiek tiek ilgiau užtruks koncertinos juostos įveikimas. Tokias kliūtis galima kirsti dviem būdais: pakeliant jas pagaliais ir pralendant po jomis, arba iš pagalių padarant tiltelį, kurį užmetame viršuje. Tai sustabdo judėjimą maždaug 5-10 minučių. Iš viso mes turime užtvarą, kuri gali sulėtinti sieną kertančius asmenis iki 10 minučių. Nors tai nėra didelė laiko vertė, vis tiek geriau nei nieko. Kalbant apie technikos sustabdymą, šios priemonės yra menkos.

Pats paprasčiausias ir pigiausias technikos lėtinimo sprendimas yra melioracijos griovių tinklas. Teisingai suprojektuoti melioracijos grioviai gali sulėtinti žmonių judėjimą iki 5 minučių, o technikai gali prireikti net 15 minučių. Su protinga melioracijos griovių sistema pasienyje galime užsitikrinti iki valandos papildomo laiko. Pelkėtose vietovėse tai suteiktų dvigubą naudą.

Brangesnė priemonė – tai melioracijos grioviai su betoniniais kraštais. Technika juos įveikti kur kas sudėtingiau, o be to, jie gali būti naudojami ir kaip apkasų sistemos dalis. Sekančios kliūtys bus įvairaus sudėtingumo tvoros, nuo betoninių iki metalinių. Kombinuota trijų skirtingų medžiagų tvoros linija galėtų sulaikyti pėsčiuosius iki pusės valandos. Lengvam transportui taip pat nebus lengvai pravažiuojama.

Dar egzistuoja ir kilnojamų kontrmobilumo priemonių galimybės. Pavyzdžiui, žinomi „drakono dantys“, metaliniai daugiakraščiai „X“ formos kryžiai ar įvairaus dydžio dygliai. Svarbiausia, kad jie nebūtų laikomi sandėliuose, o būtų išdėstyti pasienio ruožuose. Matyt, jau per vėlu juos išdėstyti, kai kas nors jau kirto sieną.

Beje, kilnojamieji „drakono dantys“, kokius dabar įsigijo Lietuva, yra skirti laikinam kelių užtvėrimui, ir jie turi būti „dengiami“ artilerijos ar minosvaidžių ugnimi. Priešingu atveju ši linija priešus sulaikys ne ilgiau kaip 5 minutes. Stacionariai įrengiant gynybos liniją būtina užtikrinti, kad būtų naudojami įkasami betoniniai „drakono dantys“. Juk nenorime, kad valstybinės sienos vieta keistųsi. Todėl nelabai prasmės daryti lengvai nukeliamas priemones.

Kelių tinklas

Labai svarbus gynybinis aspektas yra turėti kokybišką kelių tinklą su sąjungininkais ir prastą su priešais. Dėl to keliai nuo Vilniaus ir Kauno link Lenkijos ir Klaipėdos uosto turi būti gerai išvystyti. Be to, šie keliai turi turėti ir dubliuojančių maršrutų tinklą. Tai būtina ne tik sprogimų, avarijų ar užsikimšimo atvejais, bet ir norint organizuoti civilių evakuaciją ir pastiprinimo atvykimą. Planuojant reikia turėti omenyje, kad suirutės metu gali staiga streikuoti ūkininkai ar sunkvežimių vairuotojai.

Jie gali visiškai paralyžiuoti bet kokį judėjimą. Be to, reikia atsižvelgti ir į susisiekimą su priešiškomis šalimis. Tokie keliai turi būti dviejų eismo juostų, iškeliami ant aukštų sankasų, su daug tiltų per jau minėtus melioracijos griovius, ir turėti reikalingas gelžbetonines konstrukcijas, kurias reikalui esant būtų galima nuversti ant kelio. Nesant dubliuojančio kelių tinklo, miško takelių ar galimybės apvažiuoti susprogdintus tiltus, mes, ties kiekviena tokia kliūtimi, galime sulaikyti transportą iki 30 minučių. O jei pakeliui susiduriame su 3-4 tokios kliūtimis, gali užtrukti net keletą valandų.

Ir čia ne tik laiko išlošimas yra svarbiausias. Kai keliai siauri, transporto kolonos juda lėtai, jas lengviau pataikyti. Susprogdinus pirmą ir paskutinę transporto priemones visą, ant aukštos sankasos stovinčią koloną galima naikinti kaip tire. Būtent tokiu būdu buvo sustabdytos Kyjivo ir Charkivo okupacijos Ukrainoje.

Kastuvėlių karas

Vienas lietuvis, kovojantis Ukrainoje, pavadino dabartinę situaciją kastuvėlių karu. Nors mes nemanome, kad laukia pozicinis karas, kai abi konflikto pusės patiria išteklių trūkumą, bet koks judrus karas anksčiau ar vėliau tampa poziciniu. Taip atsitiko Ukrainoje. Ukrainiečių kontrpuolimas praėjusią vasarą buvo labai komplikuotas dėl rusų įrengtos Surovikino gynybos linijos. Lygiai taip pat rusų puolimas kasdien patiria didžiulius nuostolius dėl ukrainiečių fortifikacijų.

Aš į Ukrainą keliauju nuo pat karo pradžios, pirmas sienos kirtimas pažymėtas kovo 5 d., t. y. praėjus 9 dienoms po karo pradžios. Ten lankausi beveik kiekvieną mėnesį ir gerai stebiu karo dinamiką. Matau, kaip keičiasi įtvirtinimai ir fortifikacijos. Anksčiau tai buvo paprasti grioviai, blindažai, tiesiog didesni grioviai su pušinių rastų stogais. Vėliau pradėjo dengti rastus dviem kryptimis, o vėliau – dviem kryptimis su smėlio maišais.

Dabar statoma kokybiška gynybos linija su gelžbetoniniais blindažais, apkasų šonai sutvirtinti medinėmis sienutėmis. Maždaug prieš mėnesį buvau Černobylio zonoje. Ten šiuo metu nuo sienos su Baltarusija įrenginėjamas pirmasis Kyjivo gynybos žiedas. Gaila, kad negalėjau užfiksuoti tų įspūdingų fortifikacijos sistemų. Didžiuliai blindažai pastatyti po 4-5 grupėmis, sujungti požeminiais tuneliais, ir šie miesteliai tarpusavyje sujungti apkasų ir tunelių sistema. Net lėtieji estai paskelbė apie planus statyti bunkerių sistemą pasienyje su Rusija.

Pas mus kažkodėl vis dar manoma, kad karas nebus pozicinis ir kad nereikia statyti fortifikacijos sistemos. Dar kartą noriu priminti, kad klaidinga vertinti Baltarusiją kaip savarankišką valstybę. Baltarusijoje yra dislokuotas Rusijos branduolinis ginklas, Baltarusijoje tarnauja Rusijos kariuomenė, o iš Baltarusijos buvo vykdomas Kyjivo puolimas per Černobylio zoną.

Naivu tikėtis, kad norint užpulti Lietuvą nebus pasinaudota Baltarusija. Kodėl Lietuva turėtų būti lengviausias taikinys iš visų Pabaltijo šalių? Ar mūsų Krašto apsaugos ministerijoje nesupranta, kad tai vis tiek reikės padaryti anksčiau ar vėliau? Tik prasidėjus karui tai bus kur kas sunkiau. Be to, gynybos liniją teks statyti ne prie sienos, o atidavus priešui Vilnių ir Kauną, galbūt ties Taurage. Galbūt verta pradėti statyti bent jau ten?

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Nacionalinio susivienijimo politinės kampanijos sąskaitos. Pagal sutartį Nr. KVK- 20240911-NS-SJ

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA