Žvelgiu į Tado Sokolovo tapybą. O jeigu ją pratęstume laike ir erdvėje, galvodami apie kultūrą, kurioje gyvensime po 50 metų? Ar mūsų laiku, kai gyvenimas tampa fiksuotu kadru, žinomų žmonių ir prekės ženklų įvaizdžiai, užimantys pagrindinę autoriaus darbų dalį, galėtų transformuotis, keisti prasmę ir išplėsti meno ribas taip, kad dabartinės vartotojų kartos mėgstama urbanistinio grafičio ir loftų estetikos harmonija nepakistų?
Susitinkame stilingose menininko dirbtuvėse, kuriose visi kampai atspindi jo gyvenimo būdą. Ar šios erdvės buvo sukurtos, kad taptų prieglobsčiu Tado kūriniams, ar jo kūriniai instinktyviai atrado namus čia? Be to, visada įdomu sužinoti apie jaunojo menininko įkvėpimo šaltinius. Tado paveikslai leidžia tikėti, kad menas galės atspindėti, o gal netgi formuoti mūsų pasaulį.
Juk tapyba šiandien – vis dar neatsiejama kultūros dalis, o kiekvienas potėpis – ne tik spalva, bet ir idėja. Priešingai nei E. Galeano citatoje, norėčiau tikėti, kad turinys dar gali būti svarbesnis už įpakavimą.
Ant Tavo dirbtuvių sienų panašios stilistikos, tarsi vienos serijos drobės. Kokio amžiaus pirkėjai ir galbūt kokios sferos atstovai domisi Tavo kūryba?
Mano klientūra labai įvairi, tačiau pastebiu tam tikras tendencijas. Dažniausiai perka verslininkai arba žmonės, kurie išmano modernaus meno vertę ir ieško kažko unikalaus, kas užkabintų akį. Pirmasis stambus pirkėjas buvo verslininkas, meno kolekcionierius. Kitas klientas – logistikos kompanijos savininkas – jau įsigijo penkis paveikslus. Pastebiu, kad jie įsigyja ne po vieną kūrinį, bet grįžta įsigyti daugiau. Regis, mano darbai tampa neatsiejama pirkėjų gyvenimo dalimi. Galbūt dėl gebėjimo kurti tai, kas rezonuoja su žmonėmis ir jų aplinka. Kiekvienas paveikslas turi charakterį, pritraukia ir įkvepia panašios prigimties žiūrovą.
Man regis, atskiri paveikslai gana egoistiški, savitiksliai, baigtiniai ir todėl reikalauja papildymo.
Esu linkęs žiūrėti giliau, į žmones veikiančius energinius lygmenis. Mano tapyba skleidžia tam tikrą aurą ir sutelkia specifinę energiją tiek pirkėjo namuose, tiek jo darbo vietoje. Aplinka pagyvėja, sukuria įtraukią ir užburiančią pakilumo atmosferą. Kiekvienas paveikslas išties savitikslis, tačiau kai jų daugiau, jie sudaro bendrą ir stiprią emociją, nesibaigiančios erdvės įspūdį. Todėl kolekcionieriai ir meno gerbėjai, pirkdami ne po vieną kūrinį, pradeda formuoti savo meno pasaulį, individualią estetiką, plečia kolekciją. Padedu tai daryti. Pavyzdžiui, paveiksle gali būti ranka parašytas ir stilingai įkomponuotas tekstas apie patį kūrinį ar apie kurią nors jo dalį, galbūt pajuokaujant, kad ji netinka tame paveiksle – to nedaro beveik jokie menininkai ir to neleidžia daryti beveik joks kitas stilius. Darbai bendrauja su aplinka ir žiūrovu, pavyzdžiui, tekstais „This painting is weird“, „Come closer and read this“, „This painting is gonna make you think“.
Galima daryti išvadą, kad žmonės renkasi lengvą eklektiką. Įsivaizduokime modernų biurą, kuriame galima derinti kontrastingus elementus ir sukurti dinamišką spalvinį lauką. Toks variantas taip pat yra geras, nes vieno kūrinio istorija tęsia kito istoriją. Kas Tau padeda susitelkti į pagrindinį motyvą ir nuspėti, ko tikėsis pirkėjas?
Darau eskizus, kuriuos perkeliu į tapybos darbą, bet tai nėra kompiuteriu atlikti šablonai ar jų spauda ant drobės, kai vėliau telieka teptuku pridėti detalių, nublizginti paviršių; tik balta drobė, dažai ir mano rankos. Galiu improvizuoti negalvodamas, kas tiksliai bus, mėgstu magiškojo realizmo būseną. Turiu idėją, kurią plėtoju, nukreipiu daugeliu kelių. Tapybos procesas tampa virtine atsitiktinumų, kai kiekvienas potėpis randa sau vietą.
Pradedu kurti darbus nuo aiškaus pradinio motyvo, vėliau pasiduodu spontaniškumui – tapinys užsipildo dekoro elementais. Naudoju akrilą, laką ir kelis specifinius dažus, tokius kaip Musou Black – juodžiausius pasaulyje, sugeriančius net 99,4 proc. matomos šviesos. Jie kompozicijoje suskamba ypač kontrastingai. Klysta tie, kas gretina mano darbus su koliažu, nors vizualiai kūriniai gali priminti šią techniką.
Pats kuriu lakus, dažus bei kitus komponentus, ieškau autorinės technikos. Tai leidžia man pasiekti tinkamą kūrinių efektą, kuris formuoja emocinį žmonių ir vaizdo ryšį.
Kaip supranti sąvoką „eksperimentas“?
Neturiu menininko statuso, kūrėjo užnugario ar scenos palaikymo – niekur menų nesimokiau ir neapsibrėžiau taisyklių. Man jos netinka ir nepatinka, todėl kiekvienas kūrinys – savotiškas eksperimentas. Kai žmonės klausia, kaip maišau įvairius stilius ir technikas, atsakau, kad darau tai, kas pačiam atrodo netikėta. Tarkim, bandžiau lakuoti kai kuriuos paveikslus, kad būtų vientisai blizgūs arba matiniai, tačiau nusivyliau. Labiau vertinu, kai priklausomai nuo žiūros kampo kūriniuose įsižiebia tam tikros vietos, įvairios detalės ryškėja dėl skirtingo apšvietimo.
Nesiekiu specialiai eksponuoti savo darbų – tiesiog mėgstu tapyti ir laukti, kol kūrinius pastebės. Eksperimentuodamas juos perkuriu: naudoju įvairias trafaretais tapusių raštų formas, suaižėjusius paviršius ir kitas technikas, tokias kaip nutrynimai ir grafičiai, suteikiu drobėms naują gyvybę. Kiekvienas paveikslas – nuolatinis eksperimentas, taškausi kūrybine laisve, nes jaučiu: jei galiu nustebinti save, vadinasi, didelė tikimybė, kad nustebinsiu ir kitus.
Noriu, kad mano darbai atrodytų tarsi improvizuotos skirtingų erų kūrėjų sesijos kūriniai, o tos sesijos dalyviai – Graikijos vazų piešėjas, Renesanso menininkas, kruopščiai vis dailinęs formas, egiptiečių dailidė, indėnas, skaptavęs raižinius ant valčių, Berlyno tatuiruotojas ir kauke prisidengęs vandalas, purškaliojantis savo slapyvardį ant vagono Niujorko centrinėje geležinkelio stotyje. Siekiu, kad mano eksperimente išnyktų laikas, skiriantis visas meno eras.
Ar patiri visuomenės spaudimą dėl to, kad jautiesi esąs kitoks nei dauguma? Bent jau taip save pristatai. Ką Tau reiškia ir kiek svarbi nepriklausomybė?
Nepriklausau klasikinių ar žinomų autorių plejadai, kuri bendradarbiauja su galerijomis, fondais ar priklauso tam tikroms grupėms. Galima sakyti, esu naujas Lietuvos meno lauke. Viskas prasidėjo labai paprastai: remontuodamas savo būstą pastebėjau, kad sienos pernelyg baltos, ėmiau ir nutapiau pirmuosius paveikslus. Žmonės pradėjo juos pirkti, tada supratau, jog tai nuoširdu, o mane traukia galimybė nevaržomai kurti. Nesiekiu jokių titulų, nedalyvauju konkursuose, nesivaikau stipendijų. Kiekvienas paveikslas – mano fantazijos materializacija, ir ji pergyvens mane.
Panašu, esi įsitikinęs, jog tavo paveikslai sukuria ypatingą atmosferą, jų aplinkoje lengviau bendrauti, t. y. kūriniai padeda žmonėms susiburti ir megzti ryšius?
Puikus pavyzdys – draugų fotostudija Fredoje, Kaune. Ten vyksta įvairios veiklos: nuo gimtadienių švenčių iki fotosesijų bei reklamos filmavimų. Mano drobės užpildė ir pakeitė erdvę. Kartą išvežiau paveikslus į parodą Vilniuje, o žmonės, atėję į studiją, bemat pajuto jų trūkumą. Nesupratę, ko būtent nėra, netgi klausė: „Čia kažkas pasikeitė?“
Sakyčiau, mano tapyba tikrai kuria teigiamą nuotaiką, nesu sutikęs nė vieno, tvirtinančio, kad Tado darbai trukdo bendrauti. Priešingai.
Kas nutiks, kai baigsis ar nusibos pramogų pasaulio garsenybės, žinomi veidai, įvaizdžiai. Jų atpažįstamumas taip pat turi laiko ribas. Po 20 metų dabartiniai dievaičiai tokie jau nebebus. Ką tada tapysi?
O kas nutiks, kai bus nutapyti visi natiurmortuose vaizduojami indai, gėlės ar vynuogės? Menas ir ekspresija neturi pabaigos – galiu Freddie Mercury tapyti 10-ia skirtingų amplua.
Amplua gali pakisti, tiesiog įpakavimas ir jo turinys taps neaktualus. Menininko tikslas – sukurti naują turinį. Mane sudomintų Tado Sokolovo paveikslas, kuriame nėra prekės ženklų à la „Louis Vuitton“ arba „Ferrari“ ir karūnų à la Basquiat. Kodėl paveiksle vaizduojamos merginos profilis turėtų būti Amy Winehouse, o ne tiesiog abstrakčios arba gyvenimo pasiūlytos mūzos, Viešpatie aukštielninkas, – tiesiog moters! Jei pernelyg daug simbolių, kūrinys gali virsti paprasčiausiu apipavidalinimo dizainu.
Jaučiuosi lyg kalbėdamasis su detektyvu. (Juokiasi.) Atsakomasis klausimas: kodėl reikėtų ištrinti tai, kas yra žmogus? Žmogus – „Coca-Cola“ buteliukas, žmogus – Houmeris Simpsonas ar kitas prekės ženklas. Mūsų supratimu, vertybės arba antivertybės, tačiau visi šie logotipai ar animaciniai personažai yra žmonijos spalvos ir formos, ŽMOGAUS kūryba. Visa tai lieka iš kartos į kartą. Naudoju viską, ką galime pamatyti tarpuvartėj, kurioje neseniai miegojo benamis, Tibeto šventyklose ir Italijos vienuolynuose, karalių nekropoliuose ir megapoliuose. Juk visa ši popkultūra yra miesto ir žmogaus hibridas. Kam atimti tai, ką suvokiame kaip savo dabartį, identitetą, tęstinumą?
Tęskime detektyvą. O kas liktų, jei sluoksnis po sluoksnio Tavo drobėje pašalintume atpažįstamus vaizdus. Ar paveikslas vis dar būtų įspūdingas? Įsivaizduok, kad persikeliame į kitą kultūrą, civilizaciją, kurioje viskas būtų „ne mūsų“ – rytietiški turgūs ir kupranugariai, šerpos ir Nepalo miesteliai. Mums būtų sudėtinga komunikuoti. Tačiau, jei pamatytume „Coca-Colos“ ženklą, suprastume radę savo ambasadą. Tai tarsi genties principas – aš suvokiu, ergo sum. Menininkus taip pat galima skirstyti į gentis. Vieni kuria minimalistinį meną – no name, bluras ir tuštuma. O Tavo darbuose gausu visko: simbolių, ženklų, tikro ir netikro labai daug. Kaip įvardintum savo gentį?
Nemąstau šablonais, nors juos kuriu. Išties sunku suvokti, kodėl turėčiau ko nors atsisakyti ir sąmoningai stumti save link tam tikros, kieno nors nustatytos, menotyriškai apibrėžtos formos ar istoriškai nusistovėjusios tradicijos. Tiesiog jaučiu, kad net ir pašalinęs daug elementų likčiau ištikimas savo stiliui. Žmonės vis tiek jį atpažintų. Dabar naudoju patikrintas priemones – įterpiu įvairius logotipus, prekės ženklus ir panašius elementus. Beje, pastebiu, kad ilgainiui jų drobėse mažėja. Daugeliui įdomu žiūrėti į mano paveikslus, nes kaip tik traukia atpažįstamumas. Tarpusavyje susimaišę, persidengę ženklai formuoja universalias prasmes.
Įsivaizduokime: visi ženklai dingsta, staiga įvyksta kardinalus virsmas, visi nusprendžia pasikeisti. Ką darytum tada?
Naudočiau brūkšninius kodus. (Juokiasi.)
Pavadinčiau tavo kūrinius instagraminės kultūros pavyzdžiais. Tokiai estetikai būdingi stilizuoti, ryškūs objektai ir dažnai perteklinės kompozicijos, viskas atrodo preciziškai dailu. Kasdienybėje taip nėra. Deja, dabartiniam menininkui tenka sugalvoti strategiją, kaip patikti: kiek ir ką kurti, kad tai pasklistų socialiniuose tinkluose. Produktas turi būti ne tik aktualus, svarbus ir reikalingas, bet ir instagramiškai gražus, kad pritrauktų gerbėjų. Kaip pats vertini instagraminį meną? Ar tai tik laikina mada, ar kažkas daugiau?
Noriu pabrėžti: man nuoširdžiai nesvarbu, kas būdinga instagramui. Viskas ten laikina, ta erdvė netikra, o užklydę landžiotojai retai tyrinėja ir gilinasi į tai, ką mato. Pabaigtus ir dar tapomus darbus įkeliu į socialinius tinklus, kad parodyčiau, ką veikiu, kokie mano planai. Tai greita, patogi meno naujienų agentūra. Jei ne poreikis rodyti paveikslus, manau, instagramo nenaudočiau. Tačiau elgiuosi praktiškai ir juos perteikiu teisingai – su interjero kompozicija. Juk nesvarbu, ar paveikslas yra ypač kruopštus, ar padarytas per 20 min. pašlaksčius dažų – jo išraiška instagrame tėra 4 × 5 cm vaizdelis. Nenuostabu, jog paviršutiniški darbai sulaukia milijoninių peržiūrų ir yra vertinami taip, kaip turėtų būti vertinami tik profesionalūs meno kūriniai. Deja, juos atskirti gali tik pamatęs gyvai.
Žmonės dažnai nesuvokia niuansų, tačiau jei šalia Tavo darbų padėtume kūrinius iš, tarkim, „Etsy“, kuriuos galbūt sukūrė dirbtinis intelektas, tikiu, ne vienas gerbėjas susipainiotų. Ką Tau reiškia originalumas ir kaip jį apibrėži savo kūryboje?
Atskirkime realybę ir internetą. Jeigu dirbtuvėje šalia mano paveikslų fiziškai padėtumėte „Etsy“ parduodamą paveikslą, žmogus tuojau suprastų, kuris kūrinys mano. Labai daug dėmesio skiriu atlikimo technikai, dažams, reljefui formuodamas paviršius ir permatomus sluoksnius. Tai, kas regima paveiksle, sudaro 49 proc. efekto bei kūrybos esmės, o technika – 51 procentas. Todėl negąsdina DI menas. Kai DI robotas sės prie molberto su teptuku rankoje, tuomet apie tai galėsiu pagalvoti. Mano braižas drąsesnis, ekspresyvesnis ir apima didesnį simbolių spektrą nei „Etsy“ reprodukcijos. Nepatyrusiai akiai internete visi poparto paveikslai gali atrodyti vienodi ar panašūs, todėl mano stilių reiktų vadinti „popartfusion“ arba „neopopfusion“.
Prisiminkime Tavo garsųjį DNR projektą, kuriame bendradarbiavai su dviem mokslininkais genetikais. Kūrėte algoritmą ar naudojote dirbtinį intelektą? Kiek šiame projekte buvo triuko ir kiek tikro mokslinio darbo, kūrybinės autorystės?
Pradėkime nuo pradžių. Įsivaizduokime kompaktinį diską, atmintuką ar kitą laikmeną – tai yra talpa binariniam kodui, sudarytam iš nulių ir vienetų. Šiame projekte naudojome 197 Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų nuotraukas, kurios buvo užrašytos binariniu kodu, ištirpdytos rūgštyje ir užaugintos baltymų tirpale. Taigi DNR šiame kontekste buvo ne tik laikmena, bet ir informaciją auginusi medžiaga. Informacija buvo užauginta laboratorijoje, jos tiek ir tėra – dirbtinai nepadauginsi ir neklonuosi.
Mokslininkai paruošė tirpalą, kurį sumaišiau su dažais ir mišiniu tapiau. Šis darbas yra baigtinis, jo esmė – sukurti nesuklastojamą meno kūrinį. Todėl mūsų projektas unikalus ir autentiškas. Dirbtinio intelekto nenaudojome – įvyko mokslo ir meno sintezė.
Ar pasirinktą tapybos būdą galima priskirti NFT? Man regis, šį projektą nuo dirbtinio intelekto „kūrybos“ skiria vos žingsnis. Kad tai įvyktų, tereikia įkelti savo išraiškos priemonių bazę į DI archyvą. Galbūt tuomet DI „lieptų“ pavaizduoti Yoko Ono kaip eskimę, o Grenlandijos vėliavą naudotų kaip simbolį, t. y. pradėtų kurti mūsų akimis beprasmius kultūrinius kodus. O kas toliau?
Mano internetiniame puslapyje sudėti paveikslų aprašymai, jiems sudaryti kartais pasitelkiu „ChatGPT“. Vizualinį DI interpretuočiau tarsi batų ar kvepalų parduotuvę, kurioje pasiūla nesibaigia. O žmogus turi ribas, tam tikrą savęs suvokimo, prezentacijos modelį. Gal ateityje ir sukursiu paveikslų seriją, skirtą būtent DI.
Nepaisant to, kad esu IT inžinierius, o gal kaip tik todėl, prašyti DI pagalbos kuriant, atrodo, žema. Na, gerai, aptarkime „energiją“ ir „ezoteriką“. Turime Salvadoro Dalí atvaizdą. Jis daugybę kartų kopijuotas internete, tačiau detalės, tarkim, ūsai, skleidžia autoriaus energija, nes tai tikra forma, užfiksuota nuotraukoje, kai fotografo pirštas nuspaudė mygtuką, t. y. tai iš tiesų įvyko. Tų ūsų forma yra reali ir nekintanti. Žmogaus nebėra, o reliktas liko, jo nepakartosime. Jei perleistume originalią S. Dalí ūsų fotografiją per DI, prarastume dalį tikrumo – šviesos, formos ir energijos.
Man artimesnis įvaizdis ir jo apropriacija. DI, akivaizdu, ras savo vietą pasaulyje, bet menininko ranka ir akis vis dar neįkainojamos. Renkuosi autentiką ir tikrumą – galų gale, tai, ką kuriu, kyla iš mano širdies, o ne iš algoritmų.
Kada nusprendi, kad paveikslas yra baigtas? Ką gali žinoti, o gal jis pradės naują gyvenimą ant sienos ir gyvens taip, kad norėsis patobulinti?
Paveikslas baigtas tada, kai nebejaučiu noro keisti nė vienos jo vietos. Paveikslai turi turėti pabaigą. Iš anksto apgalvoju formatą – man svarbus net 10 cm skirtumas. Mąstau, kaip žmogus turėtų žiūrėti į paveikslą, kaip jį suvokti savo aplinkoje. Taip pat svarstau, kaip jis atrodys įvairiuose interjeruose – erdvėse aukštomis lubomis, mažuose plotuose, loftuose ar klasikiniuose namuose. Galvoju ir apie mano darbų pirkėjo profesiją. Tarkime, IT specialistai vertina išteklius ir laiką. Jiems svarbu konkretumas – sutelktas žvilgsnis ties tam tikru motyvu. Jų galvose aktyviau veikia už logiką atsakingas pusrutulis. Jei stebi abstrakciją, smegenys neaktyvuojamos, nes nėra spręstinos problemos. Tinkama tam tikra užduotis, kuriai reikia sprendimo, suprantamo būtent IT sferos atstovams. Paveiksle esančių elementų gausa juos hipnotizuoja – tą esu girdėjęs ne kartą. Smegenys randa nuorodas į tai, kas atpažįstama, į formas, kurias lyg ir supranta, bet ne iki galo. Pats dažnai ieškau atsakymo į šį reiškinį. Tai tam tikros žmonių grupės psichologijos ir mąstymo niuansai – menas jiems yra tarsi neuroprogramavimas.
Kurdamas jaučiuosi tarsi medituodamas, pasinėręs į srautą – channelingą, – nežinau, kuo viskas baigsis, tačiau kiekvieną akimirką ateina reikalingas sprendimas. Tapydamas esu banaliai laimingas. Net jei laimėčiau, tarkime, 5 mlrd. eurų, toliau tapyčiau ir gyvenčiau įprastai. Tai mane motyvuoja kurti vis daugiau ir drąsiau. Juk pradedu tik dabar!
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 9).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
