Praėjus keleriems metams po legendinio S. Dariaus ir S. Girėno transatlantinio skrydžio, tokiam pačiam žygiui per Atlantą išsiruošė ir Feliksas Vaitkus.
Kas jis, žmogus pasiryžęs vienas perskristi Atlanto vandenyną? Lietuvių kilmės lakūnas, gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tėvai – Antanas Vaitkus ir Marija Magdalena Stankevičiūtė – susituokė Žagarėje, kurį laiką gyveno Rygoje, vėliau emigravo į Ameriką. F. Vaitkus turėjo du brolius, Adolfą (Adolph Waitkus), Vincentą (William Waitkus) ir sesę Antaniną (Antoinette Waitkus). Vyresnysis brolis Adolfas, pats būdamas lakūnu, išmokė savo brolį Feliksą skraidyti. Čikagoje F .Vaiktus pabaigė Filosofijos ir Verslo administravimo studijas. Būdamas 21-erių įstojo į kariuomenę, po metų pasiųstas į Katy (Teksasas) aviacijos mokyklą, kur mokėsi skraidyti žvalgybiniais lėktuvais ir naikintuvais. 1931 m. išleistas į atsargą.
Būdamas atsargoje Feliksas nenutolo nuo aviacijos, turėdamas transporto piloto ir aviamechaniko licencijas, skraidindavo keleivius ir dirbo instruktoriumi Kohlerio Aviacijos mokykloje.
S. Dariaus ir S. Girėno skrydį nutarė atkartoti Čikagos lietuvių bendruomenė. Pasiruošimas prasidėjo 1933 m., įkūrus Amerikos lietuvių transatlantinio skrydžio sąjungą (ALTASS). Ši sąjunga buvo pasirašiusi sutartį su lakūnu Juozu Janušausku (Joseph R. James), tačiau, kilus nesutarimų dėl skrydžio sąlygų, lakūnas atsisakė skristi ir 1934 m. gegužės 12 d. buvo sudaryta sutartis su ltn. Feliksu Vaitkumi.
Tais pačiais (1934) metais už 15 000 dolerių ALTASS įsigijo septinių vietų aukštasparnį viensparnį „Lockheed L 5 C Vega“. Iki 1934 m. pab. buvo pagaminti 128 tokio tipo lėktuvai ir su jais atlikti itin tolimi skrydžiai. Vieni garsiausių – Amelijos Erhart (Amelia Mary Earhart) transatlantinis skrydis ir Vilio Posto (Wiley Post) skrydis aplink pasaulį. Dėl tinkamų tolimiems skrydžiams savybių šis lėktuvas buvo pasirinktas antrajam transatlantiniam skrydžiui į Kauną. Kaip ir pirmajam, taip ir šiam skrydžiui reikėjo perdirbti lėktuvą. Šiuo reikalu rūpinosi F. Vaitkaus uošvis, inžinierius Antonas Brocas (Anton Brotz).
Kohler oro uosto dirbtuvėse lėktuvas perdirbtas į vienvietį, pagaminta nauja važiuoklė, lėktuvo liemenyje įmontuotas kuro bakas, uždėtas „Smith“ firmos propeleris. Lėktuvas turėjo „Pratt & Whitney Wasp“ firmos variklį, radijo kompasą, kuris veikė 800 km spinduliu, radijo imtuvą ir kitus to meto modernius prietaisus. Tuščias lėktuvas svėrė 1261 kg, o pakrautas 3440 kg, galėjo išvystyti 290 km/h greitį. Buvo nudažytas baltai, tačiau turėjo ir „Lituanicą“ primenančių motyvų: sparnų paviršius nudažytas oranžine spalva, liemuo – oranžinėmis juostomis. Paruoštas lėktuvas Ford-Lansing aerodrome 1934 m. balandžio 22 d. buvo pakrikštytas Lituanica II vardu.
1935 m. gegužės 24 d. Feliksas Vaitkus atskrido į Floyd Bennet aerodromą, iš kurio turėjo pakilti. Niekas nenumanė, kad lauks ilgi 4 mėnesiai skrydžio laukimo. Bet tada, vos tik atskridus, prasidėjo išlydėtuvių renginiai. Feliksas, kaip garbės svečias, apsigyveno „Half Moon“ viešbutyje. Čia jis ruošėsi skrydžiui, toliau nagrinėjo žemėlapius ir, žinoma, laukė gero oro, kuris neleido atlikti net bandomųjų svorio skrydžių. Liepos antroje pusėje lėktuvas visiškai paruoštas stovėjo aerodrome.
Atlikti pakilimo bandymai buvo puikūs. Feliksas Vaitkus buvo ramus, bet žurnalistai ir fotografai vis nedavė ramybės su savo klausimais. Neretai pasirodydavo ne itin malonių straipsnių, pranešimų ar gandų. Pavyzdžiui, kad ALTASS valdyba neleidžia išskristi arba kad Feliksas ruošiasi operacijai, o ne skrydžiui, kaltinama, kad galbūt per mažai bendraujama su meteorologais.
