Į modernų operos solisto Kipro Petrausko butą tarpukariu premjerų švęsti susirinkdavo kultūrinis Lietuvos elitas. Salone jie susėsdavo ant raudonmedžio baldų, iš dailių servizų gurkšnodavo arbatą, klausydavosi, kaip šeimininkas skambina „Grotrian Steinweg“ firmos pianinu ir bendraudami žvalgydavosi į K. Sklėriaus ar A. Varno paveikslus ant sienos.
Žinomo dainininko butas yra pastate, kur ilgus metus veikia Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų skyrius. K. Petrausko memorialiniame bute galima apžiūrėti 7 kambarius (3 memorialinius, 4 ekspozicijų) ir virtuvę, kurioje išlikusi autentiška žalvariniais apkaustais dekoruota krosnis. Vonios kambarys panaikintas, dabar ten – ekspozicijų erdvė.
Brolių namas
Namą Žaliakalnyje savo reikmėms pastatyti tarpukariu nusprendė broliai kompozitorius Mikas ir operos solistas Kipras Petrauskai. 1924 m. jie sudarė sutartį su Kauno miesto valdyba ir išsinuomojo 1765 kv. m sklypą. Jame pagal inžinieriaus Aleksandro Golovinskio projektą atsirado šešių butų namas, su rūsyje įrengta centrinio šildymo katiline. Statybos kainavo apie 22 tūkst. dolerių.
„Išlikęs 1925 m. miesto valdžios prašymas, kad broliai Petrauskai papuoštų namo fasadą stilizuotomis tulpėmis, kolonomis ir augaliniais motyvais. Ir jie papuošė“, – sakė Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė, parodų kuratorė Deimantė Kondrotaitė.
Dviejuose butuose broliai apsigyveno su šeimomis, o likusius nuomojo kitiems. Už namo šeimininkai turėjo didelį kiemą, čia stovėjo garažas, vėliau buvo pastatyti ūkiniai pastatai, užveistas sodas, pasodintas daržas. Įdomu, kad 1933 m. gatvė, kur stovėjo namas iš J. Janonio buvo pervadinta į K. Petrausko.
Kipras Petrauskas prabangiame bute II a. su žmona aktore, poete, vertėja Elena Žalinkevičaite-Petrauskiene, jos sūnumi Leonu ir vėliau gimusiomis jųdviejų dukromis Guoda bei Aušra gyveno 1925-1948 m., o jo brolis kompozitorius, chorvedys, pedagogas Mikas Petrauskas su šeima name gyveno – 1928-1937 m.
Svetainėje vakarodavo Lietuvos elitas
Muziejuje atkurtas K. Petrausko darbo kabinetas, svetainė, E. Žalinkevičaitės-Petrauskienės kambarys ir virtuvė.
Memorialiniai kambariai apstatyti autentiškais tarpukario baldais, sienas puošia žinomų Lietuvos dailininkų Kajetono Sklėriaus, Petro Kalpoko, Kazio Šimonio, Antano Žmuidzinavičiaus, Adomo Varno paveikslai, kambariuose kabo įspūdingi „art deco“ šviestuvai, yra daugybė skulptūrų ir suvenyrų, dovanotų Petrauskams.
K. ir E. Petrauskų šeima garsėjo vaišingumu, bute dažnai lankydavosi svečiai, telkdavosi Lietuvos elitas, čia yra lankęsi dauguma Valstybės teatro darbuotojų, taip pat yra buvęs K. Petrausko mokytojas, garsus operos solistas Fiodoras Šaliapinas. Po operos premjerų per susibūrimus svečiai susėsdavo prie ovalo formos raudonmedžio stalo, čia vykdavo intelektualūs pokalbiai, suskambėdavo ir K. Petrausko „Grotrian Steinweg“ firmos pianinas.
„Operos solistas K. Petrauskas buvo pasiturintis žmogus, sklando legendos, kad jo alga buvo tokia pati, kaip prezidento Antano Smetonos“ – intrigavo muziejininkė.
Svetainėje išliko autentiška sekcija, bufetas. Unikalus architektūrinis sprendimas salone – arka, vedanti į balkoną. Iš nuotraukų matyti, kad tarpukariu tame kampe augo monstera, tad šios gėlės bute auginamos ir dabar.
„Sakoma, kad balkone Kipras Petrauskas stebėdavo futbolo varžybas, galbūt ir uždainuodavo. Beje, jo mėgstamiausia daina buvo „Bernužėli, nesvoliok“, – atskleidė muziejininkė D. Kondrotaitė.
Svetainėje guli kilimas su geometriniais „art deco“ raštais, tikėtina, tai tekstilininkės A. Tamošaitienės darbas. Bute buvo atlikti polichrominiai tyrimai ir atkurtos autentiškos sienų spalvos. Name iki šių dienų išliko autentiškas fasado dekoras, balkonai, „teraco“ laiptinė.
Darbo kambaryje – lenktynių prizas
Darbo kabinete stovi knygų spinta, natūralaus medžio darbo stalas, minkšti foteliai, kalinėto žalvario kortų stalelis, matyti „Gustav Becker“ firmos laikrodis. Dėmesį traukia skulptūra „Gloria“, K. Petrauskui padovanota automobilių lenktynių „Aplink Lietuvą“ (1931 m.) proga. Kambaryje lankytojai išvys ir paukščio iškamšą, nes dainininkas buvo aktyvus medžiotojas.
K. Petrauskas buvo itin veikli asmenybė – ne tik gastroliavo garsiausiuose pasaulio teatruose Rygoje, Milane, Barselonoje, P. Amerikoje, per karjerą operose sukūrė apie 80 vaidmenų, bet ir buvo vienas iš autoklubo įkūrėjų, futbolo sporto sąjungos narys, medžiotojas, stendinio šaudymo mėgėjas, žūklės draugijos narys, „Rotary“ klubo narys ir kt.
Ant darbo kambario sienų išliko Antano Gudaičio tapytas Vilniaus Bernardinų bažnyčios peizažas, Jono Janulio tapytas K. Petrausko portretas, fotografijos su bičiuliu žinomu dainininku Fiodoru Šaliapinu.
Padovanojo žemės sklypą, automobilį ir 70 tūkst. Lt
Garsųjį operos solistą minint sukaktis dovanomis lepino ne vienas kolektyvas. Valstybės teatro kolegos jo sceninio darbo 20-mečio proga įteikė sidabro taurę-vazą, išgraviruotą teatralų parašais: Juozo Bieliūno, Stasio Audėjaus ir kt.
1936 m. visa Lietuva iškilmingai minėjo operos solisto K. Petrausko 25 metų kūrybinės veiklos jubiliejų. Sukakčiai įsimintinai pažymėti buvo įsteigtas organizacinis komitetas, kuris surinko 70 tūkst. litų. Už juos operos solistas įsigijo Rainių dvarą. Kauno valdžia solistui dar padovanojo sklypą Žaliakalnyje, kur stovėjo jo ir brolio namas, o Valstybės teatro trupė įteikė automobilį.
K. Petrausko 70-mečio proga Lietuvos operos ir baleto teatro orkestras dainininkui įteikė blizgių kolekciją.
Talkino aptarnaujantis personalas
Brolių Petrauskų name gyvenimas buvo patogus. 1926 m. name buvo įvestas vandentiekis ir kanalizacija, butuose gyventojai turėjo krosnis maistui gaminti. Dainininko šeima samdė patarnautojus: bute dirbo dvi moterys: virėja ir vaikų auklė Elenutė Ulbeikienė, rūsyje centrinio šildymo katilą anglimis kūreno sargas.
Virtuvėje stovi restauruotas pečius, ant jo virėja gamindavo valgyti. Kadangi K. Petrauskas buvo medžiotojas, šeima džiaugdavosi žvėrienos patiekalais: stirniena, elniena, o galbūt ir vilkiena, mat pasakojama, kad namuose buvo vilko kailis su kuriuo jie bute vaidindavo „Raudonkepuraitę“. Krosnis gana prabangi – su žalvariniais apkaustais, joje įrengta tų laikų „mikrobanginė“, yra dvi orkaitės.
„Elena ir Kipras buvo teatro žmonės, jie neturėdavo laiko gaminti maistą, tad šeimai talkindavo kelios patarnautojos“, – pažymėjo muziejininkė.
Pro virtuvės langą pažvelgiame į buvusį Petrauskų kiemą, seniau čia buvo ir garažas, ir šulinys, taip pat sodas, daržas, didžiulis medžioklinių šunų aptvaras. K. Petrausko dukra Aušra muziejininkams yra sakiusi, kad vienu metu jos tėtis augino 15 šunų. Sodas garsėjo ypatingomis slyvomis.
„Petrauskų sode augo pačios skaniausios slyvos Žaliakalnyje. Taip yra sakiusi Regina Kateivaitė, gyvenusi šio namo nuomojamame bute“, – sakė muziejininkė D. Kondrotaitė.
Dabar vaizdas pro langą – stipriai pasikeitęs. 1964 m. kaimynystėje išdygo daugiabutis, buvo iškirstas visas sodas, nugriauti mediniai garažai, o vietoj jų pastatyti mūriniai.
Po karo namai ištuštėjo
1940 m. sovietų valdžia nacionalizavo brolių Petrauskų namą. Pokariu namo I a. veikė poliklinika. 1944 m. namai ištuštėjo, beveik visa Petrauskų šeima pasitraukė į Vokietiją. 1948 m. K. Petrauskas persikėlė į Vilnių, dainavo Lietuvos operos ir baleto teatre.
1977 m. pastate duris atvėrė K. Petrausko memorialinis muziejus (dab. Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų skyrius).
Daugiau istorijų apie K. Petrausko butą galima sužinoti programėlėje Petrauskas the RemARkable. Lankantis muziejuje ji leis išgirsti kaip dainuoja operos solistas Kipras Petrauskas, kaip skamba jo tėvo Jono Petrausko fisharmonija, eksponuojama broliui M. Petrauskui skirtame ekspozicijų kambaryje. Memorialiniame bute lankytojai susipažins ir su vokiečių okupacijos metais K. ir E. Petrauskų šeimos priglaustos žydės Danutės Pomerancaitės gyvenimo istorija. Ekspozicijų kambaryje lankytojai ant sienos išvys Petrauskų giminės genealoginį medį, susipažins su namo statybos istorija, sužinos apie čia gyvenusius žmones.
Vos įžengus į muziejų lankytojai kviečiami žvilgtelti po kilimėliu, ten slepiasi namo šeimininkų inicialai „M.K.P.“, išlikę nuo pat namo pastatymo.
