Nors savivaldybės vadovui įstatymai apibrėžia labai platų veiklos lauką, tačiau Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas, praeityje daug laiko ir jėgų skyręs pedagoginiam darbui, prioritetų viršūnėje linkęs ir toliau matyti švietimą. Apie švietimo sistemos pokyčius ir opias problemas artėjant naujiesiems mokslo metams su meru kalbėjosi naujienų portalas „Kas vyksta Kaune“.
– Per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį švietimo sistemos reformos Lietuvoje seka viena kitą, tačiau savo skelbiamų tikslų kažkodėl nepasiekia. Teigiamų poslinkių sistemoje mažoka, tad iš šalies žvelgiant atrodo, kad svetur nusižiūrėti modeliai ar jų kratinys tik sukelia daugiau sumaišties ir visuomenės nepasitenkinimo. Ką apie tai galvojate Jūs, turėdamas galimybę į procesą žvelgti ir kaip buvęs mokytojas, ir kaip politikas?
– Demokratinės vertybės ir švietimas lemia, kokia visuomene būsime ateityje. Tai dvi sritys, kurioms reikia didžiausio dėmesio. Gyvename informacinių technologijų ir dirbtinio intelekto amžiuje, vyksta sudėtingi migracijos procesai, todėl permainos švietime neišvengiamos.
Teigiamai vertinčiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pastangas diegti šiuolaikinius ugdymo modelius, pirmiausiai STEAM. Tai ypač svarbu mokantis pasaulio pažinimo, gamtos mokslų, matematikos, kalbų. Technologijos padeda vizualiai pateikti informaciją, sukurti aplinką, kurioje vaikas vienu metu geba ir mokytis, ir veikti, ugdyti analitinį mąstymą, efektyviai dirbti komandoje.
Gerai, kad ministerija skatina mokyklų bendradarbiavimą, dalijimąsi intelektiniais bei infrastruktūros resursais. Kauno rajono mokyklos seniai žengia šiuo keliu. Ypač daug patirties sukaupė Jonučių progimnazija, VDU Ugnės Karvelis gimnazija, Garliavos Adomo Mitkaus, Šlienavos ir Kulautuvos pagrindinės mokyklos, Akademijos pradinė mokykla-darželis „Gilė“.
– Ar visos pastaruoju metu švietimo organizatorius savivaldybėse pasiekusios centrinės valdžios direktyvos palankios vystytis švietimo sistemai?
– Vis dėlto, esama Vyriausybės direktyvų su kuriomis man sunku sutikti. Apie švietimo skaudulius mėginame kalbėti viešojoje erdvėje, rašome raštus atsakingoms institucijoms.
Dėl ugdymo tinklo taisyklių pakeitimų ne kartą kreipėmės į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, Lietuvos savivaldybių asociaciją. Po ilgų diskusijų rugpjūčio 14 dieną Vyriausybė pakeitė taisykles, nustatydama, kad mokinių skaičius vienoje klasėje gali būti 12-20, jei atitinka tam tikras nuostatas: praėjusiais mokslo metais gimnazijos aštuntoje klasėje ir pirmoje gimnazijos klasėje buvo ne mažiau kaip po 21 mokinį arba aštuntoje, pirmoje ir antroje gimnazijos klasėse besimokančių mokinių skaičiaus vidurkis buvo ne mažesnis kaip 21 mokinys.
Čekiškės ir Vandžiogalos gimnazijose nepakanka mokinių trečiosioms klasėms formuoti, todėl juos teko perkelti į artimiausias Vilkijos ir Babtų gimnazijas. Naujos taisyklės kelia nemažai iššūkių, nes reikia organizuoti mokinių pavėžėjimą, užtikrinti mokytojų darbo krūvį ir orų atlyginimą. O greta viso to, gimnazijų praradimas skaudžiai atsiliepia nutolusioms vietovėms, jos ir toliau linkusios nykti.
Kiekvieną situaciją reikėtų vertinti atskirai ir jautriai, todėl Vyriausybė galėtų labiau pasitikėti savivaldybėmis ir leisti pačioms spręsti šiuos klausimus. Džiaugiuosi, kad kai kurių partijų programose siūloma kūrybiškiau žiūrėti į atitolusias mokyklas ir nustatyti minimalų 15 mokinių skaičių.
Švietimo bendruomenei nemažai klausimų kelia ir Nacionalinio egzaminų centro kompetencijos, įtraukiojo ugdymo organizavimas, programų rengimas, aprūpinimas vadovėliais.
– Mūsų šalyje vis labiau populiarėja korepetitorių veikla, kuriai mokinių tėvai priversti skirti nemažą šeimos biudžeto dalį. Korepetitoriai dažnai uždirba gerokai daugiau nei mokytojai. Ar Kauno rajono mokyklose toleruojama tokia mokytojų veikla? O gal visoje šalyje besiplečiantis korepetitorių bumas reiškia, kad valstybinė švietimo sistema, kaip ir sveikatos apsaugos, sparčiai linksta į privačią pusę?
– Tenka apgailestauti, kad Lietuva nepasekė Suomijos pavyzdžiu, kur švietimo sistema nesiremia laisvos rinkos modeliu. Suomiai nerūšiuoja vaikų, todėl tėvai nesirenka „geresnės“ mokyklos, nes visos mokyklos yra geros.
Lietuvos švietimo sistemoje įdiegus rinkos modelį, populiarėja korepetitoriai, kuriais dažniausiai tampa tie patys mokytojai arba gabesni studentai. Švietimo sektoriuje įsigalėjo arši konkurencija, vaikai skirstomi į gabius ir mažiau gabius, privačioms mokykloms valstybė kuria privilegijas. Tai sudaro nelygias galimybes, didina socialinę atskirtį ir formuoja negerą atmosferą.
Viso to išvengtume, jei švietimo sistema veiktų kaip subalansuotas socialinis modelis. Tada būtų mažiau įtampų, daugiau darnos, vaikai lengviau rastų vietą gyvenime pagal savo gebėjimus, o ne genami tėvų lūkesčių.
Bet kokiu atveju pagrindinis ugdymas turi vykti pamokose, už tai atsakingi mokyklų vadovai ir pedagogai. Siekdami tobulinti šį procesą, Kauno rajono mokyklose diegiame personalizuotas matematikos mokymo programas „E.licejus“, kuriame elektroninę švietimo platformą SUP mokinių pažangai didinti.
Neformalus švietimas taip pat svarbus, nes skatina vaikų saviraišką, savarankiškumą, gebėjimą bendrauti, atitraukia nuo žalingų įpročių. Beveik 75 proc. Kauno rajono mokinių naudojasi neformaliojo švietimo galimybėmis mokyklose ir už jų ribų. Ypač skatiname moksleivių dalyvavimą sporto būreliuose, meno saviveikloje. Tam tarnauja Kauno rajono meno mokykla, krepšinio, futbolo, rankinio ir kitų sporto šakų treniruotės.
– Mano pažįstama mokytoja džiaugiasi išėjusi į priešlaikinę pensiją. Kaip pati aiškina, – ne dėl atlyginimo, bet dėl įtraukiojo ugdymo. Mat turėjo klasėje mokinį, kuris per pamokas griūdavo ant žemės, gadindavo orą, pašokęs stengdavosi įgnybti ir iš pusiausvyros išvesdavo klasę. Suprantama, tai – jautrus klausimas. Visi vaikai turi teisę būti ugdomi, bet… ar ministerijos sprendimas dėl visuotino įtraukiojo ugdymo diegimo dar labiau nepadidins mokytojų trūkumo? Ar šiam procesui pasirengęs Kauno rajono švietimo tinklas?
– Pagal įtraukiojo ugdymo koncepciją mokyklos turi priimti visus vaikus, taip pat ir turinčius negalią. Suprantama, kad tai nebus paprasta, tačiau tokių vaikų turime ir jais būtina pasirūpinti. Praėjusiais metais specialiųjų poreikių turintys mokiniai Kauno rajono mokyklose sudarė 16 proc.
Iki šiol Lietuvoje mokytojai buvo pripratę orientuotis į konkurencinę aplinką, daugiau dėmesio skirdami gabesniems vaikams. Dabar daugiau dėmesio reikės kiekvienam vaikui.
Siekiant sėkmingai integruoti neįgaliuosius, taip pat reikia daugiau pedagogų. Stengiamės didinti logopedų ir švietimo pagalbos specialistų skaičių, bet jų vis dar trūksta. Parengėme priemonių planą, kuriam įgyvendinti skyrėme daugiau kaip pusantro milijono eurų – specialistams persikvalifikuoti, jų atlyginimams, multisensoriniams kabinetams įrengti. Pokyčiams rengiame ir bendruomenę: organizuojame seminarus, kuriame savipagalbos grupes, skatiname pozityvią komunikaciją.
Svarbią misiją atlieka Kauno rajono pedagoginė psichologinė tarnyba, kuri teikia specialistų konsultacijas ir per metus įvertino daugiau kaip 500 vaikų, kuriems galimai reikia specialiųjų ugdymosi poreikių.
– Likus vos keletui dienų iki naujųjų mokslo metų pradžios, beveik visos Lietuvos savivaldybės susiduria su mokytojų trūkumu. Kokia padėtis Kauno rajone?
– Ši problema mūsų kraštui nėra tokia aktuali, nes laiku ėmėmės priemonių: bendradarbiaujame su universitetais, mokytojams kompensuojame kelionę į darbą, jauniesiems specialistams apmokame įsikūrimo išlaidas, gerų rezultatų pasiekusius pedagogus motyvuojame premijomis.
Iš viso Kauno rajono pedagogų bendruomenėje yra 1290 mokytojų, šiemet į mokyklas atėjo 64 nauji mokytojai, iš jų 11 – ką tik baigę studijas.
Pagal pedagogų rengimo, perkvalifikavimo ir pritraukimo į Kauno rajoną programą per trejus metus sudarytos sąlygos 76 asmenims įgyti reikiamo mokomojo dalyko kvalifikaciją. Šiais metais studijas baigė 13 mokytojų, iš kurių 10 – ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, du – pradinio ugdymo ir vienas – anglų kalbos
mokytojas.
Džiaugiuosi, kad į mokyklas ateina vis daugiau jaunų pedagogų. Kauno rajono vyresniųjų klasių mokiniams susipažinti su mokytojo profesija padeda kartu su Vytauto Didžiojo universitetu įsteigtas Jaunojo pedagogo klubas. Per dvejus metus iš 23 šio klubo abiturientų 11 pasirinko pedagogikos studijas ir jau trys apsisprendė dirbti Kauno rajone.
– Kiek Kauno rajono moksleivių šiemet ketina ateiti į klases? Kaip per vasarą mokyklos pasirengė juos sutikti?
– Šiais mokslo metais Kauno rajono ugdymo įstaigas lankys 16 151 vaikas arba 517 daugiau negu pernai. Iš jų bendrojo ugdymo mokyklose mokysis daugiau kaip 11 tūkstančių moksleivių. Daugiausiai pirmokų priimta Jonučių progimnazijoje (153), Domeikavos gimnazijoje (109), Užliedžių mokykloje – daugiafunkciame centre (96), Ringaudų pradinėje (89).
Kaip ir kasmet, pirmą kartą peržengusieji mokyklos slenkstį gaus pirmoko kraitelį, kuriame ras mokymosi priemonių sėkmingam startui. Šiemet rinkinys papildytas sportiniu krepšiu. Itin šventiškas rugsėjis bus Domeikavoje, kur duris atvers 200 papildomų vietų modulinis darželis „Upė“. Užliedžių daugiafunkciame centre taip pat sukurtos papildomos erdvės, kuriose tilps 120 vaikų. Įkurtuvių šiemet bus ir daugiau, nes baigiame rekonstruoti Girionių, Šlienavos ir Piliuonos darželius, Karmėlavos „Žilvitį“.
Iki šių metų pabaigos statybininkai pažadėjo užbaigti Akademijos VDU Ugnės Karvelis gimnazijos priestatą, kuriame bus 16 papildomų kabinetų. Kartu įrengsime gimnazijos skvero infrastruktūrą, atnaujinsime stadiono dangą. Ateityje pasikeis ir senojo gimnazijos pastato vaizdas. Raudondvariškius šiemet nudžiuginsime erdviu stadionu. Prioritetų sąraše – Raudondvario gimnazijos rekonstrukcija ir naujos Domeikavos pradinės mokyklos statybos.
– Rudenį Lietuva turės naują Seimą ir tikėtina, – kitokią nei ligi šiol valdančiąją koaliciją. Ką patartumėt keisti švietimo politikoje naujai išrinktiems Lietuvos gyventojų atstovams?
– Mokykla ugdo ateities kartas, todėl turi eiti į priekį aplenkdama laiką. Žinoma, nepamiršdama pamatinių vertybių. Dažnai kartoju, kad gerą mokyklą lemia tinkamos aplinkos, šiuolaikinė vadyba, aktyvi tėvų bendruomenė ir kvalifikuoti, savo darbą mylintys mokytojai. Geroje mokykloje nėra vietos diskriminacijai ir patyčioms, todėl vaikai gali jaustis saugūs ir gerbiami.
Įgyvendinant šiuos strateginius švietimo uždavinius, Seimui ir Vyriausybei linkėčiau labiau įsiklausyti į pedagogų bendruomenės balsą ir pasitikėti savivalda, ypač sprendžiant mažųjų gimnazijų klausimus. Taip pat norėtųsi, kad Lietuvos švietimo sistemoje būtų mažiau rinkos santykių, bet daugiau darnos ir lygių galimybių visiems vaikams.
