Pergalės metai – sėkmingai baigtos baldų inžinerijos studijos, sportiniai pasiekimai ir spalį laukianti kelionė į Havajus – džiugina Tadą Lukauskį. Jis, maža būtų sakyti, jog atkaklus žmogus, kuris būdamas vos 23 metų metų geba tvirtai apibrėžti savo kelio kryptį. Tai – baldų inžinerija ir sportas, išlaisvinęs protą, praeities problemas ir sėkmę, vedančią į „IRONMAN world championship Kailua-Kona, Hawai‘i“. Varžybas, kuriose šioje amžiaus kategorijoje Jis bus pirmas dalyvaujantis lietuvis istorijoje.
Gyvenimui nusprendus sportininką gerokai pristabdyti, susitikome jaunuoliui kenčiant traumos skausmus, bet net tokioje situacijoje jis nesiruošia skirti laiko dvejonėm ir gyvena vieninteliu tikslu – geriausiai kaip gali pasiruošti „IRONMAN“ varžyboms Havajuose.
Sporto aplinkoje esi žinomas vardas, bet jei reikėtų pristatyti save žmonėms, kurie nenutuokia, kas esi?
„Man patinka tokios situacijos. Kažkada visiškai vienas vykau ir į „Pudrą“, prisistatyti nepažįstamiems ir kažkuo sudominti buvo įdomi patirtis. Ilgai savęs ieškojau, o bandydamas atrasti daug kur buvau. Ieškojau ir atradau, tai – triatlonas“, – įstoja Tadas Lukauskis.
Kur buvai paklydęs?
„Porą metų gyvenau „Lizde“, tuomet įvyko karantinas ir galvojau, ką daryti toliau. Jis mane ir išgelbėjo. Bėgau, bėgau ir išbėgau“, – su šypsena atsako sportininkas.
Ar taip viskas ir prasidėjo?
„Nusprendžiau eiti į kariuomenę. Įstojau, planas tapo aiškus, bet atliekant sveikatos tyrimus, buvau atmestas. Universiteto stojimų etapas buvo praėję, taip viskam užknisus išvažiavau į Palangą. Pamenu atvykus, nespėjau net daiktų išsikraut, puoliau registruotis į „IRONMAN“, o vėliau apie tai pranešti šeimai. Jų komentarai su intarpais durnelis ir drąsu, nebuvo labai palaikantys, bet tai nekeitė manojo nusiteikimo, greičiau suveikė priešingai“, – atvirauja baldų inžinierius Tadas.
Tiesiog sugalvojai tai padaryti pats ar mintį pakišo draugai?
„Brolis triatlonininkas, bet „IRONMAN“ mintį sugalvojau pats. Jau eidamas į kariuomenę tikėjausi, jog joje man pavyks išsiugdyti discipliną. Jos nelikus teko pačiam tai padaryti. Tuo metu buvau virš devyniasdešimt kilogramų sveriantis tusovčikas.
Nenuostabu, kad draugai iš tokio sprendimo juokėsi, tad akimirkai pradėjau galvoti kaip susigrąžinti pinigus, bet tai dar labiau mane sunervino. Pasidėjau daiktus, užsidėjau bėgimo batelius ir išbėgau. Po penkių kilometrų supratau, kad teks gerokai padirbėti.
Iki didžiojo pasirodymo buvo likę kelį mėnesiai. Dirbau atsakingai. Ištirpo kūno svoris, o rezultatas buvo visai geras. Tai ir užkabino. Kai iš pradžių aplinka nepalaiko, o juokia, tačiau tu dar ir dar kartą įrodai savo – viskas kinta. Po pasirodymo Italijoje sulaukiau ir triatlonininkų komentarų su pagyromis“, – dalinasi jaunuolis.
Tai viskas prasidėjo nuo siekio, kad kažkas sustatytu tave į rėmus?
„Taip“, – pripažįsta.
Didelė žmonių dalis nesulaukusi palaikymo pasiduoda, iš kur tavo vidinė stiprybė?
„Esu toks. Prieš varžybas niekada nesidalinu rezultatais, kurių siekiu. Tikiu, žinau ir darau, bet nesidalinu. Iš pradžių viską stengiuosi susitvarkyti galvoje. Treneriui nurodžius, kokių rezultatų siekiame, o man tuo netikint, skirdavau laiką valandiniams vaikščiojimams, kartojant – galiu ir padarysiu. Taip susibendravau su savimi, o kai tai pavyko, ėmiau pastebėti, kad padariau dar geriau nei buvo nubrėžta“, – dalinasi triatlonininkas.
Tai viskas prote?
„Pažįstami klausia manęs patarimų, o mano atsakymas nekinta – pirmiausia turi būti ramus čia“, – vesdamas pirštu į smilkinį atsako sportininkas.
Ar pats turi mokytojų?
„Ne, pats sau. Mano mokytojai yra treniruotės. Tu visada vienas esi. Eini į baseiną – plauki vienas, bėgi – vienas, mini – vienas. Taip visada ir kariauji su savais demonais. Išbėgi – labas, Tadai, pašnekam, būna sunkiau, būna lengviau, bet kiekvieną sykį stengiuosi eiti per pozityvą. Bėgant šimtą kilometrų ar kai tikrai sunku ir rodos nebegali, įsijungi vieną kitą dainą, paniūniuoji, pafilmuoji ir lengviau“, – besišypsodamas atsako Tadas Lukauskis.
Socialiniuose tinkluose pozicionuoji save itin linksmai. Taip lengviau?
„Įdomiau už nubėgtus kilometrus ar laiką. Kaip serialas, juk darau tai ir tam, kuris apie sportą nieko neišmano“, – dalinasi atletas.
Pirmauja asmenybė?
„Taip, o ir pačiam įdomiau kurti tokį turinį, kai sulauki pozityvaus palaikymo ne tik už sportą, bet ir kūrybą“, – atliepia kūrėjas.
O ką darai kai būna sunku?
„Dažniausiai toliau darau tą patį, ką ir kiekvieną dieną. Turi praeiti tai ir saulė išlenda. Stengiuosi nesureikšminti, o tikrai būna tų dienų, kai miegi prastai ir keltis sunku, bet praeina ir vėl viskas būna gerai“, – pasakoja Tadas.
Esi išugdęs laikinumo suvokimą?
„Taip. Būna, kad negali, bet įsignybi sau ir viskas. Yra planas – turi daryti“, – pabrėžia sportininkas.
Ko daugiausia pareikalavo šis pokytis? Turiu omeny ne tik fizinį kūną, bet ir asmenybę.
„Tai atnešė daug vienatvės. Sunku laiko skirti sau, tad natūraliai dingsta ir draugai. Išsiugdžiau gebėjimą priimti kritiką. Juk nuolatos susilauki komentarų, jog ne taip darai, valgai ar kvėpuoji. Užsiauginau skūrą, be kurios prieš penkis metus sulaukus tokių komentarų nepavyktų juos taip lengvai priimti ir išgryninti į ką reaguoti. Imi labiau vertinti ir pamilti save“, – atsako Tada Lukauskis.
Nebaisu?
„Ne, kažkaip gerai“, – tikina.
Didžiai daliai žmonių vienatvė yra peilis.
„Tiesa. Man patinka, kai vienas išvarai nutinka nuotykiai – aštresni ir labiau įsimintini gyvenimo potyriai. Sutinki, susipažįsti, pasiskolini, pavaišina. Esi atviresnis“, – dalinasi sportininkas.
Esi solo ar priklausai sporto komunai?
„Priklausau komandai, tačiau jaučiuosi solo sportininku. Turiu savo tikslus, norus ir supratimą. Vadovaujuosi autoritetais, bet bendruomenės nuomonės ir veiksmai man rūpi menkai. Žinoma, per laiką pasikeitė daug žmonių, suprantu, kas nori įgelt, o kas iš tikrųjų palaiko ir nuoširdžiai džiaugiasi“, – atvirauja triatlonininkas.
Ar galima sakyti, kad vardan savo tikslo paaukojai sociumą?
„Taip, už tai atsiprašau savo draugų. Esu dėkingas jiems už palaikymą ir tai, kad jie visada yra. Taip daro tikri draugai“, – atsako Tadas.
Tavęs neperkalbėsi?
„Ne, šiuo metu esu su akiūkliais, matau vieną tikslą“, – užtikrintai tvirtina.
Havajai?
„Taip, dabar taip“, – besišypsodamas atsako Tadas Lukauskis.
Visa tai įvyko per keturi metus?
„Taip, sportuoju keturis metus“, – tvirtina.
Kaip ten atsiradai?
„Tai visa mano sporto istorija – pirmi kilometrai, maratonas, triatlonas, pusė „IRONMAN“, tada įveikiau pirmą, bet gavus traumą ruošiausi jam tik du mėnesius, antrajame istorija kartojosi, o į Taliną, su pledais ir termosais, atvežė mane sergantį.
Temperatūra, gerklė, sloga – visas paketas. Pirmoje dalyje buvo labai sunku, siekiau bent finišuoti. Plaukime miriau, mindamas visa laiką vėmiau, bet antroje dalyje įgavau kvėpavimą. Galvoje ėmė suktis dainos, užsidėjau batus, suvalgiau geliuką ir bėgau.
Šeima mano gyvenime užima svarbiausią vietą, jie visada kartu su manimi, nepaisant kur varžausi. Taip ir šį kartą laikėmės sutarimo, jog jie praneša man, kurioje pozicijoje esu ar kiek laiko liko. Išgirdau, kad esu antras ir liko septyniolika. Supratau, kad sekundžių.
Nors visada šypsausi ir suteikiu atgalinį ryšį tiems, kurie palaiko, ėmiau taip spausti, jog nebemačiau nieko. Apibėgus ratą išgirdau, kad esu šaunuolis ir liko trylika. Tada supratau, kad minučių ir tai, kad turiu šansą pakliūti.
Prieš šias varžybas domėjausi stipriausiais varžovais. Atpažinau vieną jų ir nugirdau jo trenerį sakant – spausk, tave vejasi kažkoks išprotėjęs lietuvis. Paskutiniame rate, iki finišo likus aštuoniems kilometrams, jis apsikabino mane ir pasveikino laimėjus. Patikėti buvo sunku, ėmiau galvoti apie jo strategiją atsilikti ir pabaigoje mane aplenkti, todėl nenustojau. Tik vėliau supratau, kad tai yra tikra.
Kirtus finišo liniją, tėvai verkė. Kitą dieną, atsiėmus apdovanojimą, iš lietuvių sulaukiau klausimų, ar vyksiu. Įprastai kelialapį pelnę nugalėtojai krenta iš laimės, bet aš nežinojau, nes tik priėmus pasiūlymą turi susimokėti 1,500 Eur, o buvau tik studentas. Jei ne lietuviai, ypač Airidas, tai būtų likę svajone. Taip tik po trijų dienų, važiuodamas namo, supratau, kas įvyko“, – pasakoja Tadas.
Natūrali studento reakcija?
„Išsigandau. Sutikdamas, tu ryžtiesi atiduoti visą save, savo laiką ir pinigus, kuriuos uždirbi – pasiruošimas, papildai, masažais, kineziterapeutai, įranga“, – atvirauja sportininkas.
Ar tave remia žmonės?
„Generalinio rėmėjo neturiu, bet turiu atsidaręs fondą, kuriame jau daugiau nei šimtas palaikančių žmonių“, – džiaugiasi jaunuolis.
Manifestuokim truputį. Kurio partnerio logotipo ant širdies norėtum? Juk prekės ženklas atspindi vertybes, tiesa?
„Žinoma, „Malboro“ nenorėčiau, tai būtų „Red Bull“ ar kitas sporto vertybes atitinkantis ženklas. Man svarbu, todėl kokybės siekiu ir turiniu. Prisijungė ir videografas Martas, siekiantis išpildyti filmo apie mane viziją. Taip su juo praleidžiame didžią laiko dalį, pavyks susirasti rėmėjų ar ne, filmuoti visą procesą jis pasiryžęs ir Havajuose.
Toks palaikymas kelia motyvaciją ir atsakomybę vienu metu“, – dalinasi Tadas.
Kada išvyksti?
„Rugsėjo 31, varžybos spalio 26 dieną. Laukia aklimatizacija, kad pavyktų gerai pasirodyti“, – atsako sportininkas.
Esi linkęs pasiruošti per kelis mėnesis, tad neturėtų būti sudėtinga.
„Varžybos Taline buvo gyvenimo kova. Prieš tai dėl traumos nebėgiojau du mėnesius. Išgyvenau psichologines problemas. Dirbau, o laisvu laiku, kurio buvo labai daug, pradėjau valgyti, bet tokiais kiekiais, kad kosmosas.
Galėjau suvalgyti 30 000 kalorijų per kartą, niekam net iš priešų nelinkėčiau tokio dalyko, kai nueini į parduotuvę, žiūri į tortą ir visas drebi, ar darbe turėdamas laisvą minutę stebi kur kokie saldumynai, o vakare grįžęs sėdi ir kemši. Tai baigėsi laimėjus kvalifikaciją“, – prisimena Tadas Lukauskis.
Radai savąjį tikslą?
„Gali būti. Etapas prieš tai buvo nelengvas, o dar išsiskyriau su antra puse. Nors jau tada tikėjau, kad gebu būti ir veikti vienas, po šio laimėjimo, sulaukus tokio didelio palaikymo iš šeimos ir artimųjų, manyje užsidegė ugnis. Prasidėjo naujas etapas“, – atsako atletas.
Ar tiki tuo, kad turi sulūžti norėdamas atrasti save?
„Kiekvienas vidinis lūžis kaip ir kaulas – lūžta, bet sugyji stipresnis. Taip ir gyvenime. Nebūčiau, kuo esu be šių patirčių, neturėčiau tokios skūros ar disciplinos jausmo. Kiekvienas duotas – blogas ir geras momentas yra neatsiejama dalis, ypatingai tėvai, kuriems už viska, o ypač palaikymą esu dėkingas“, – pokalbį vainikuoja Tadas Lukauskis.
