Kauno senamiestyje, visai šalia Santakos parko, veši kunigo, poeto Jono Mačiulio-Maironio sodas, kuriam – jau 115 metų. Šiltuoju metų laiku jis tampa vasaros skaitykla ir pamėgta vieta tuoktuvėms bei jaunavedžių fotosesijoms. Neatsitiktinai, mat pats Maironis tuokdavo poras. Kadaise Maironio sodas driekėsi iki pat Nemuno. Nors šiandien jis žymiai mažesnis, tačiau ir dabar čia įžengus apgaubia ramybė bei tikra kvapų terapija: žydi įvairiausios gėlės, krūmai, vaisius suka obelys, kriaušės, ramumą kiek pagyvina vietinis paukščių chorelis.
Įsigijo rūmus, įveisė sodą
1909 m. Kauno kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis (1862-1932) įsigijo Kauno teismo seniūno Simono Siručio rūmus. Prieš tai čia veikė karo lauko teismas, ligoninė, net arklidės, tad pastatas jau gerokai prašėsi atnaujinimo. Teko paplušėti ir tvarkant šalia esančią teritoriją: nugriauti už rūmų buvusius pastatus, išvežti likusias statybines šiukšles ir akmenis, nutiesti takelius. 1910 m., po vidaus tvarkymo darbų, šiame baroko stiliaus pastate kunigas apsigyveno su seserimi Marcele Mačiulyte. Sutvarkius sklypą buvo įveistas 30 arų sodas, siekęs net Nemuną. Greitai teritorija užsipildė vaismedžiais, gėlėmis, mat Maironiui sodininkavimas buvo itin mylimas užsiėmimas.
Poetas mėgo darbuotis sode: sodindavo medžius, kasdavo ir purendavo lysves, rudenį nuimdavo derlių. Užrašuose pasižymėdavo, kaip gydyti slyvas nuo kenkėjų, kokiu purškalu gelbėti kenkėjų puolamus agrastus ar rožes ir kt., išmanė augalų veisles ir poreikius, pvz., sesei Marcelei nurodydavo, kur, kokias gėles sodinti, kad jos vešėtų, būtų tinkamos sąlygos, o didesni augalai nestelbtų mažesniųjų. Didesniems darbams kviesdavosi pagalbininkų, kasdiene sodo priežiūra taip pat užsiėmė sesuo Marcelė Mačiulytė ir Ona Giedraitytė-Gžegužauskienė, kurį laiką tarnavusi Maironio namuose Kaune.
Namų šeimininkas nesibodėjo ir sunkesnių žemės darbų. Prisiminimuose rašoma, kaip poetas padėjo darbininkams versti klevų kelmus.
„Maironis su vyrais ruošėsi versti kelmą, tik, matyt, užrišo per ploną virvę ir ji trūko. Visi parkrito, žmonės supuolė kelti poeto, o šis pats atsistoja ir juokaudamas sako: „Šoną nulaužėt, šoną!“, – yra sakiusi poeto sesuo Marcelė Mačiulytė.
Lietuviškas sodas
Maironio lietuvių literatūros muziejaus edukatorė Kristina Tutlytė pasakojo, kad sode poetas augino tradicinius, dažno lietuvio sode randamus vaismedžius ar vaiskrūmius, uogas, pvz., obelis, kriaušes, kurias pats skiepydavo, slyvas, vyšnias, serbentus, agrastus, vynuoges, avietes, braškes, taip pat ir ne tiek įprastas saldžiąsias bulves, šparagus ar kukurūzus. Jis didžiavosi savo sodu ir nuotraukose mėgdavo pozuoti prie vaisiais aptekusios obels ar su bičiuliais ir giminaičiais stovintis prie baltai pražydusių vaismedžių.
Sode iki šių dienų išliko du Maironio sodinti ąžuolai, dvi tuopos, kriaušė. Vis dar auga ypatinga obelis: viena jos pusė senoji, menanti Maironio laikus, kita – jau naujai išaugusi. 150-ųjų Maironio gimimo metinių proga sode buvo pasodintos trys jo mėgtų veislių obelaitės: antaninė, ananasinė ir alyvinė.
Sode buvo ir avilių. Atsigaivinti buvo galima šalia fontanėlio. Besilankydami sodelyje šalia skalbyklos namelio išvysite ypatingą „Garbė motinai“ veislės bijūnų krūmą. Jis buvo pasodintas muziejaus sodelyje 2021 m., ruošiantis parodai „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai/Įveikti atstumai“. Būtent po bijūno krūmu buvo rastas stiklainis, su rašytojos, tremtinės Dalios Grinkevičiūtės užrašais apie tremtį.
Skendėjo gėlėse
Pasak muziejininkės, Maironio sodas nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens skendėdavo gėlėse – poetas jas itin mėgo. Čia augo rūtos, snieguolės, žemčiūgai (nasturtos), narcizai, tulpės, lelijos, bijūnai, jurginai, jazminai, akacijos, alyvos, ievos, rožės, hortenzijos, neužmirštuolės, pakalnutės, našlaitės, aguonos, astrai, saulutės, viendienės, vilkdalgiai ir kt. Taip pat sode buvo galima rasti ir retų, mažai kur matytų augalų, nes gėlių sėklų kaip lauktuvių seserims Maironis parveždavo iš kelionių po užsienio šalis. 1928 m. viešėdamas Vokietijos kurorte Vildungene laiške Marcelei Mačiulytei jis rašė: „Miestelis ne per didelis, bet labai švarus, gražiausių gėlių gazonai, ant vandens prūdo mačiau vandeninių lelijų ne tik geltonų, baltų, bet ir raudonų“.
Nuostabiausia gėlė poetui buvo rūta, jam ypatingai kvepėjusi.
„Nuskindavo keletą šakelių, patrindavo tarp pirštų ir sakydavo, kad jokie pasaulio kvepalai nekvepia taip skaniai, kaip lietuviška rūtelė“, – rašoma Aldonos Ruseckaitės knygoje „Maironio sodas“ (2017). Galybė rūtų šiame sode auga ir šiandien.
„Viena mėgstamiausių Maironio gėlių buvo nasturtos, vadinamieji žemčiūgai, jais sesuo Marcelė apsodindavo visus takų pakraščius“, – atkreipė dėmesį K. Tutlytė.
Maironis mėgdavo prisiskinti sodo gėlių ir puokšteles pamerkti namuose, jomis papuošdavo darbo stalą. Sode poetas vaikščiodavo su šiaudine skrybėle ant galvos, vilkėjo baltą drobinį apsiaustą.
Svečius vaišindavo obuoliais
Sodo takeliais Maironis vaikščiodavo su bičiuliais Aleksandru Dambrausku-Jakštu, Mykolu Vaitkumi, sesers Kotrynos šeima, Juozu Tumu-Vaižgantu. Su jais prisėsdavo ant sodo suolelių.
Užsukę svečiai buvo vaišinami sodo vaisiais, ypač obuoliais. Su nostalgija apie dėdės sodo gėrybes yra pasakojusi jauniausia dukterėčia Danutė Lipčiūtė-Augienė: „Braškės lyg obuoliukai ridinėjosi žemėj, o įvairi atmaina slyvų ir didžiųjų kriaušių, kurios sutirpdavo burnoje vos prilietusios gomurį, dažną viliojo į svečius“. Po puikaus derliaus, obuolių prikraudavo pilną rūsį.
Po darbų Maironis ir vienas mėgdavo sode prasieiti, prisėsti altanoje su knyga. Tiesa, poeto laikais altana buvo mažesnė, apsodinta vešliais krūmais.
Sodo centre matyti 2 m aukščio Kristaus skulptūra, rankomis rodanti į savo širdį ir nebyliai laiminanti visus lankytojus. 1933 m., minint pirmąsias Maironio mirties metines, ji čia atsirado poeto sesers Marcelės Mačiulytės iniciatyva. Ant skulptūros postamento yra lentelė su užrašu: „Mylimajam savo broliui prel. J. Mačiuliui-Maironiui, dažnai šitam sode besimeldusiam ir vaikščiojusiam, atminti, šiais 1933 šventais metais šį kuklų paminklą pastatė dėkinga ir mylinti jo sesuo Marcelė Mačiulytė“. Paminklą pagamino skulptorius Pranas Baleniūnas.
Stengiasi išsaugoti
Maironio lietuvių literatūros muziejaus sode propaguojamas šiuo metu Europoje itin populiarus natūralistinis želdinimas.
„Čia išsaugomi visi savaime augantys augalai: lipikai, notros, pienės, morkos, nes jie geriausiai prisitaiko prie esamų sąlygų ir yra vertingi maisto šaltiniai vabzdžiams. Kad sode esantys gėlynai būtų dekoratyvūs kuo ilgesnį laiką, sodinami česnakai, katžolės, flioksai, kemerai, plukės, veronikūnai, melvenės, verbenos, rasakilos. Kadangi sode daug pavėsio, auginame ir daug melsvių, bergenijų, viendienių“, – vardino nuo 2009 m. sodą prižiūrinti profesionali floristė, aplinkos dizainerė Reda Kazokevičienė.
Muziejaus darbuotoja nuolat šią erdvę pildo įvairiais augalais, ypač vietiniais, kadangi prižiūrėdama sodą seka pasaulines biologinės įvairovės atkūrimo tendencijas.
Žydi ir Maironio mėgstamiausio kvapo gėlės – rūtos, taip pat kiečiai, rožės, radastas, jazminas, dėl jo kvapnumo ir žiedų gausos.
Maironio sodelyje galima susituokti
Maironio lietuvių literatūros muziejaus sode nuo 2021 m. galima susituokti – čia organizuojamos vestuvių ceremonijos, galima įregistruoti santuoką. Lyjant, šventę galima perkelti į Angelų rūsį.
„Meilė suriša širdis čia ant žemės, kaip ta saulė šviečia ir šypsosi žmogui iš aukšto, žada taip daugel laimės“, – šiais žodžiais Maironis į bendrą gyvenimą palydėjo jaunavedžių porą.
Jaunavedžiai pamėgę ir XVIII a. pastatytus rūmus – čia rengia fotosesijas.
Sode džiugina ir paukščių giesmės, čia atpažinsi varnas, šarkas, kėkštus, genius, kieles, strazdus, zyles, varnėnus. Yra galimybė išvysti užklystančias antis. Sode prastriksi ir zuikiai, prabėga ežiai.
Vyksta koncertai, poezijos vakarai
Šiandien Maironio sode vyksta įvairūs muziejaus rengiami renginiai: koncertai, literatūriniai susitikimai, kiekvienų metų gegužę čia apdovanojamas „Poezijos pavasario“ laureatas. Muziejaus darbo valandomis į sodą galima užsukti paskaityti knygą – ją pasiimti galima iš šalia durų stovinčių lentynų.
Lankytojai kviečiami pasivaikštinėti po sodelį su audiogidu, kuris lietuvių, anglų ir ukrainiečių kalbomis pasakoja sodo istoriją. Leisdami laiką sodelyje svečiai turi galimybę pamatyti lauke esančią istorinių fotografijų parodą „Poeto sodas“. Nuotraukose galima įžiūrėti, kas anksčiau augo ir stovėjo šioje erdvėje. Vasaros sezonu vyksta ilgieji vakarai, kai muziejus dirba iki 22 val. Tokie vakarai dar bus liepos 9-ąją ir rugpjūčio 13-ąją.
„Šiomis dienomis lankytojai turės galimybę ne tik praleisti laiką jaukiai apšviestame sode, bet ir apžiūrėti visas muziejaus ekspozicijas, dalyvauti renginiuose. Liepos ir rugpjūčio ilgaisiais vakarais bus galima pasiklausyti gyvai koncertuojančių grupių „No lip bush“ir „Garma“, – sakė Maironio lietuvių literatūros muziejaus viešųjų ryšių specialistė Viktorija Kochanauskaitė.
Muziejaus sodelis yra atviras lankytojams su augintiniais. Svečių prašoma augintinius vestis su pavadėliu, saugoti čia žydinčius augalus bei surinkti šuns paliktas „dovanėles“.
Apsilankyti – darbo metu
Maironio sodas (Rotušės a. 13) lankytojams atviras muziejaus darbo valandomis:
– II, III, V, VI – nuo 9 val. iki 17 val.,
– IV – nuo 11 val. iki 19 val.,
– paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį – nuo 10 val. iki 16 val.
