Nemaniau, kad kada nors tą padarysiu – spontaniškai nusipirksiu meno kūrinį. Lig šiol pasitardavau, pasvarstydavau, ar tikrai man to reikia. Tik ne šį sykį. Pamačiau, susižavėjau, supratau, kad noriu jį turėti. Taip mūsų namuose atsirado Loretos veltinis baibokas, iš smakro duobutės šiek tiek panašus į kolegą Sigitą, nuplikusiu išminčiaus pakaušiu ir pilko milo apdaru. Lyg karys, lyg budistų vienuolis. Stovi ant komodos tarp begonijos ir patefono, žvelgia priekaištingai: tu ten rašyk rašyk neguglinėjusi.
Jau po pirmo pokalbio su tekstilės menininke Loreta Švaikauskiene jos darbuose patyriau tai, ką ji pati vadina sacrum, privalomą dėmenį kiekvienam meno kūriniui. Iš tiesų dėl šio straipsnio susitikome du kartus, nes apžvelgti kūrybinį kelią ir aprėpti unikalių darbų visumą per kartą vargu ar įmanoma. Kažin kaip pavyks tą padaryti ir šia apybraiža. Visgi pamėginkim.
Iš Ramygalos ateljė – į teatro kostiumo ir tekstilės meną
Loreta ne iš karto pasirinko tekstilę. Kiek save prisimena, visuomet norėjo piešti, ypač žmones, ir tą darė nuolat. „Nors kūryboje būta įvairių motyvų – augalų bei antropomorfiškų detalių, tačiau dėmesys vis krypo į žmogų“, – pastebi menininkė, pasakodama savo kelio pradžią.
Jaunystėje ji svajojo studijuoti drabužių dizainą Stepžukyje. Konkursai į pasirinktą madingą specialybę buvo milžiniški, tačiau merginai pavyko įstoti iš trečio karto. Baigusi mokslus gavo be galo keistą paskyrimą – į kaimo siuvyklą Ramygalos buities kombinate.
Tokios tarybmečio realijos. Verkė nenumaldomai, įsivaizduodama, kas ten jos laukia be draugų ir tėvų, nes ligi tol pasvajodavo apie teatrą. Dėstytoja nuramino, pažadėjusi šį reikalą sutvarkyti, ir savo žodį ištesėjo.
Teatras L. Švaikauskienės gyvenime atsirado tarsi savaime. Nors darbą su garsiais aktoriais ir režisieriais ji įsivaizdavo gana miglotai, noras buvo didžiulis. „Taip susiklostė, kad mano draugai baigė konservatoriją, o Marijampolėje kūrėsi teatras, jie mane pakvietė dirbti kartu. Iš pradžių buvome nedidelė grupelė: režisierius, trys aktoriai, apšvietėjas ir aš. Rimtų spektaklių nesukūrėme, nes prasidėjo Dainuojanti revoliucija – Sąjūdis. Pradėjau lauktis, o teatre reikalai pašlijo“, – prisimena menininkė.
Augindama sūnų ji įstojo į Vilniaus dailės akademijos neakivaizdines studijas, pasirinkusi dailės pedagogikos specialybę. „Nors ten ir palipdydavom, ir patapydavom, norėjau rimtai mokytis scenografijos. Jau buvau susitarusi su Vilniaus dailės akademijos dėstytoju Vitalijum Mazuru: pakvietė parodyti savo darbus. Ruošiausi tąkart iki paskutinės minutės, iki pirmo rytinio traukinio ir negalėjau apsispręsti, ar tikrai noriu važiuoti. Žinojau, jeigu išvyksiu į Vilnių, vaikas liks pas anytą. Gerai prisimenu tą kančią. Apsigalvojau. Greičiausiai būčiau priimta: jau turėjau įgyvendintų darbų.“
Pirmuosius kostiumus ji sukūrė italų choreografės Giannos Valenti šiuolaikinio šokio projektui „Cosi Fan Tutti“ (1993) Kauno šokio teatre „Aura“. Kitais metais ją, antrakursę studentę, pasikvietė režisierius Gytis Padegimas dirbti prie Paulo Claudelio dramos „Vidudienio dalybos“ Kauno dramos teatro scenoje. „Iš kur radosi tiek drąsos? Kai pamačiau Jūratę Onaitytę, Liubomirą Laucevičių, man kojos ir rankos nutirpo, – prisimena menininkė. – Viską kūriau iš intuicijos, nes neturėjau jokių teatrinių pagrindų. Iš tikrųjų buvo sunku, grįžus namo – daug ašarų.“ Pirmieji Loretos sceniniai darbai tapo rekomendacijomis kitiems spektakliams.
Šalia studijų bei teatro pastatymų L. Švaikauskienė kūrė kolekcijas įvairiems avangardo festivaliams, dalyvavo „Nesutramdomos mados asamblėjoje“ Rygoje. „Tai buvo tikrai didelis įvykis: pirmą kartą į buvusią Tarybų Sąjungą atvažiavo Paco Rabanne, netgi pusryčiavome prie vieno stalo, – pasakoja menininkė. – Man tai atrodė neįtikėtina, jau nekalbant apie pažintis su kitomis mados garsenybėmis.
Nors bėgau nuo aprangos dizaino, bet vis tiek toli neatitrūkau: net ir dabar dažnai mintys sukasi apie tai, kas ir kaip galėtų būti. O tada sugalvojau, kad reikia man į stacionarą. Pasiprašiau Kaune, jog noriu stoti į grafiką. VDA dėstytojų komisija ėmė apžiūrinėti mano darbus – nuotraukas iš spektaklių bei madų pasirodymų. Netikėtai mane užkalbino docentė Jūratė Petruškevičienė.
Prisimenu, paklausė, gal vis dėlto norėčiau rinktis tekstilę, nes ji labai artima drabužių modeliavimui. Man tuo metu atrodė, kad tekstilės menas – tai devintojo dešimtmečio gobelenai, labai gražūs, kilę nuo Truikio monumentaliosios dailės. Prisimenu dar moksleivė eidavau į jų parodas, atrodė tokie įspūdingi, tačiau niekad savęs neįsivaizdavau, kad taip ausiu, tiek kantrybės turėsiu. Bet Jūratė nuramino: ne ne, tai bus ne tik tai. Taip ir pasirinkau šią studijų kryptį.“
Iš pradžių Loretai visi demonstruojami audimo pavyzdžiai atrodė visiška tragedija, nors dabar juos matanti visai kitomis akimis. Svarstė, gal ne čia pataikiusi. Už bendrakurses kone 8 metais vyresnė ji jautėsi lyg studijuodama su vaikais: „Erzino jų kvaili juokeliai.
Bet vis primindavau sau, ko atėjau – mokytis, visa kita nesvarbu. Turėjau daug pareigų: darbą teatre, studijas ir vaiką, todėl akademines užduotis atlikdavau sparčiai ir nebežinodavau, ką veikti. Vėliau adaptavausi, o galiausiai supratau, jog galima laužyti įprastus kanonus, pamačiau, kad tekstilė gali būti visokia ir tikrai įdomi.“
Kūrybiniams ieškojimams ir eksperimentams skatino ne tik dėstytojai, pirmiausia – atsivėrusios nepriklausomos šalies sienos, kintantis požiūris ir vakarietiški pavyzdžiai. „Dabar kai kurie menotyrininkai sako, koks tarybiniais laikais buvo geras menas. Na, kur jums geras? Sėdėjote uždaryti, turėjote siaurą langelį į Vakarus – per Lenkiją, per jų kultūrinius žurnalus, ir viskas – daugiau jokie globalūs procesai tarybinio meno nepalietė.
Per dešimtąjį dešimtmetį visa mūsų kultūra vertėsi kūliais, aukštyn kojomis. O pasaulyje vyko visai kiti dalykai. 1964 m. Tarptautinėje tapiserijos bienalėje Lozanoje pirmą kartą eksponuota minkštoji skulptūra, lenkų menininkės Magdalenos Abakanowicz erdviniai objektai – abakanai – buvo įvardinti kaip nauja tekstilės kryptis.
Beje, lenkai, kurie iš tiesų yra revoliucionieriai, patys stebisi, kad apie M. Abakanowicz, sukėlusią tikrą perversmą tekstilės mene, pas juos mažai kalbama. 2000-aisiais, kai pabaigiau magistrantūrą, šie procesai buvo stipriai įsibėgėję – kartelė pakilo net ne į eksperimentų lygmenį, kur kas aukščiau.“
Naujos raiškos, medžiagų ir technologijų paieška L. Švaikauskienės kūrybai būdinga nuo pat jos debiuto šioje srityje – baigiamojo magistro darbo „Kvėpavimas“ (2000), apjungusio fotografiją, tekstilę bei skaitmeninį atspaudą. „Jau turėjau idėją, bet man reikėjo žmogaus, kuris būtų toks lyg ir belytis, – pasakoja menininkė. – Pati pleškinau fotoaparatu, ieškodama personažo, ir vis jo neradau. Jau maniau, kad to darbo nepadarysiu, nes nėra tinkamo veido.
Prisiminiau aktorę Eglę Mikulionytę, žinojau, kad ji praktikuoja meditacijas, man to ir reikėjo – jos ramaus kvėpavimo. Susitariau su fotografe, pasikviečiau Eglę ir ji per valandą padarė, ko prašoma. Tos nuotraukos – be galo subtilūs dalykai, kuriuos reikėjo perkelti ant šilko. Man pagelbėjo kolegė Jolanta Velykienė, turėjusi savo reklamos įmonę, leidusi eksperimentuoti su brangios skaitmeninės spaudos aparatais.
Tuo metu dar nebuvo specialių audinių tekstilės marginimui, tad šilką pati klijavau ant „džiako“ (lipnios plėvelės – red. past.). Įvairių spalvų bandymai ne iš karto pavyko. Per plačiaformatį rašalinį spausdintuvą paleistą medžiagą paskui reikėjo atskirti nuo plėvelės. Prisimenu, kitą dieną – gynimai, atsinešu savo darbus eksponuoti, jie dideli, mes kelios susirinkusios plėšiame tą audinį, bet vos tik kas nors sušneka, drėgmės lašelis pakliūva ant rašalo, ir vaizdas ima tižti. Turėjome dirbti tylėdamos – tikra meditacija. Taip atsitiktinumai papildo koncepcijas.“
Loretos Švaikauskienės „Kvėpavimas“ – tai penkios šilko juostos su vos įžiūrimo veido išraiškų atspaudais, kedenamos skersvėjų po apleistos Šv. Jurgio bažnyčios skliautais. Ar tai užuomina į garsiąją acheiropitą – šv. Veronikos skarelę? Jos pleveno tarsi budistų maldų vėliavos Himalajų kalnuose ir žiūrovui nunešdavo stogą nelyg pranajama – apvalanti, nuraminanti protą ir padedanti atkurti ryšį su savimi kvėpavimo praktika.
Įdomu, jog daugiau nei po penkiolikos metų šv. Jurgis sugrįžo menininkės kūrybon kaip simbolinis personažas, skausmingų patirčių ir sunkių apmąstymų liudytojas.
Netrukus Loretos kūrybinis kelias pasuko kita kryptimi. Šias permainas 2013 m. pastebėjo menotyrininkė dr. Virginija Vitkienė: „<….> vizualioji Švaikauskienės raiška pakitusi labai radikaliai – nuo monochrominių, į aplinką įsiliejančių, dvasingumo konotacijas eksplikuojančių dvimačių šilkografijos darbų iki ekscentriškų, erdvės kontekste egoistiškų, spalviškai ir medžiagiškai manieringų trimačių objektų. Tačiau intertekstualus / daugiabriaunis pasiūlymas perskaityti kūrinį vis dar yra šios menininkės mąstymo kodas.“
Kornukopija, arba kičo metamorfozės
Loretos Švaikauskienės gigantiški kimštos tekstilės kūriniai – veidrodžiai, durys, pano, skulptūriniai objektai – turtingi prasmių ir simbolių, juose netikėtai dera skirtingų epochų stiliai, bibliniai motyvai ir mitų užuominos, lyg iš gausybės rago virsta augalinės, animalistinės bei antropomorfinės detalės. Kūrinių paviršiai bei tekstūros stebėtinai puikiai imituoja porcelianą, poliruotą odą, auksą, žalvarį ir kitus metalus.
Už darbus, išsiskiriančius unikalia autorine technika, menininkė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą tarptautinėse tekstilės parodose „Minkštas pasaulis“ (Kaunas, 2001), „Geroji ir išvirkščioji pusė“ (Kaunas, 2003) bei Lodzės centrinio tekstilės meno muziejaus medalį tarptautinėje tekstilės trienalėje „Łódź 12“ Lenkijoje (2007). Šiuos kūrinius norisi liesti pirštų galiukais, įmenant kiekvieną lyg minklę, ir sykiu perprasti, kaip gimsta tokios idėjos, kas joms įkvepia.
Loreta prisimena, jog baigusi studijas pajuto laisvę eksperimentuoti. Prikaupusi įvairių įtakų, prisiklausiusi nuomonių, ji nusprendė tyčia elgtis priešingai: „Dabar darysiu kičą, – pamaniau. Iš turimo auksinės medžiagos gabalo ėmiau kažką kurpti. Nusinešiau prie geresnio apšvietimo pažiūrėti – o, kaip gražiai blizga! Pirmieji veidrodžiai atrodė kičų kičas.
Gerai, galvoju, tebūnie, dar pastiprinsiu, kad būtų juokingiau. Netrukus sulaukiau daugybės pašaipų: vieniems rusiška, kitiems neskanu. Aš pati geltono metalo papuošalų nenešioju, nes ir mano galvoje stereotipai: auksinis žiedas – kaunietiškas stilius. Tačiau šiuos darbus kūriau sąmoningai, o ir žiūrovai vėliau pradėjo įžvelgti kitokių prasmių. Jų požiūris pakito ypač po to, kai auksu švytintis „Malonumų sodas“, puoštas visokiais augaliukais ir pimpaliukais, laimėjo apdovanojimą.
Kuomet Vilniaus savivaldybė pakvietė menininkus eksponuoti kūrinius merijos patalpose per kelis aukštus, „Kauno lango“ galerininkė nuvežė būtent šį trimatį pano. Tuo metu negalėjau kartu dalyvauti, tad vėliau jos klausiu: na kaip? Sako: Žinok, kas ten darėsi! Vieni spjaudėsi, kiti meldėsi. Visuomet sulaukiu įvairiausių nuomonių apie savo darbus, vadinasi, žmonėms jie kelia emocijas, rezonuoja. Jeigu tik šiaip žvilgtelėję praeitų, manyčiau, kad niekas nekabina, neįdomu.“
Anot menininkės, riba tarp meno ir kičo labai plona, nes vertinimas priklauso nuo kūrėjo pozicijos, jo tikslų. „Jeigu kepi beskonybę ir nesupranti, ką darai, tau gražu, tada tikrai kičas. Beje, šį stilių kaip atskirą pakraipą jau įteisino ir mada, ir vizualieji menai. Kurti „antiskonį“ nėra mano originali mintis, taip darė, pavyzdžiui, Andy Warholas, iki jo niekas nenaudojo tokių liuminescencinių spalvų. Stereotipų laužymas – tai vienas metodų save išprovokuoti naujiems kūrybiniams sprendimams.“
Šv. Jurgis ir patinos receptai
Pasakodama apie save Loreta pabrėžia, kad jai neįdomu dirbti išbandytais būdais, ir prisimena, kaip kūrė šv. Jurgio atvaizdą-altorių Dubingių bažnyčioje: iš pradžių naudojo savo įprastą techniką, tačiau nepajutusi gyvo santykio, kuris, anot jos, privalo atsirasti, pusiaukelėj viską metė į šoną ir pradėjo iš naujo, nuo eksperimentų. Išsyk kūrinys ėmė pulsuoti gyvastimi. „Altoriui norėjosi kažko ypatingo. Ką ten padariau – tai jau kitas reikalas, bet eksperimentai mane iš tikrųjų veža“, – patvirtina autorė.
Dubingių Šv. Jurgio bažnyčia verta išskirtinio paminėjimo. Praėjusio amžiaus viduryje net kelis kartus suniokota gaisro, 2012–2014 m. ji buvo atkurta privačių mecenatų – Rusteikų šeimos – lėšomis, o tiksliau – pastatyta šiuolaikiška šventovė pagal architekto Kęstučio Pempės projektą. Jos vidaus puošyba – Kryžiaus kelio stotys, centrinis bareljefas, altorius ir Šv. Jurgio paveikslas – patikėta sukurti žinomiems menininkams Vladui Oržekauskui, Alfonsui Vaurai ir Loretai Švaikauskienei.
Lyg iš dangaus nukritęs šventasis tekstilininkei tapo sunkia našta. Kuo labiau Loreta gilinosi į šv. Jurgio, kovojančio su slibinu, ikonografiją, tuo naivesnis jai atrodė šis mitas, tarsi vaikiška pasaka, o ypač blogio simbolis – drakonas.
„Maniau, jog taip vaizduoti Jurgį būtų primityvu, nes iš tikrųjų jis – realiai egzistavęs žmogus. Jaučiau prieštarą, svarsčiau jį parodyti be žirgo, tačiau mane pertarė: ne ne, vis tiek taip reikia. O svarbiausia, viską supratau tik dabar, kai užėjo karas: va čia tikrai tas simbolis, štai toji kova – drakonas ir šviesos karys, ir gal net nebūtinai krikščioniškas.
Vėliau man daug kas ėmė siųsti visokių Jurgių atvaizdus: vieni – iš Italijos, kiti – iš Indijos, kurios mitologijoje taip pat esama kovotojo už šviesą, vakarietiško Jurgio prototipo. Bet man turbūt artimiausias šis biblinis naratyvas. Dažnai pastebiu panašumą į vaikus: vienas stato pilis, o kitas prieina ir duh-duh viską sugriauna; tai tokie ir rusai – ne tik dabar, jau kelis šimtus metų jie mus taip talžo.“
Šv. Jurgio atvaizdui-altoriui (2021) – kimštos ir siūtos tekstilės kūriniui – menininkė norėjo naudoti tikro aukso foliją, bet paskaičiavusi, kiek kainuotų, tos minties atsisakė ir pakeitė auksą metalų lydiniu. Eksperimentų su medžiagomis ji ėmėsi vasarą, birželio mėnesį, kai daug augmenijos, lietinga ir šilta.
Netrukus paveikslo paviršius ėmė žaliuoti. Pasirodė, kad tame lydinyje esama vario, ir drėgmė jį labai veikia. Loreta surado priemonių, kaip užkonservuoti paveikslą, tačiau ši spalvų kaita jai labai patiko, todėl pradėjo tyrinėti patinos susidarymo sąlygas bei oksidacijos spartinimo būdus, kurti savo receptus, kuriuos vėliau pritaikė kitiems kūriniams. Šie atradimai ypač pasiteisino siuvant „Geležinę uždangą“.
Kūryba – priebėga nuo karo
Kalbamės su Loreta apie tai, ką ir kaip pakeitė netikėtai užklupusi žinia apie karą Ukrainoje. Ji prisimena savo nuojautas: „Iš tikrųjų požymiai, kad kažkas panašaus nutiks, išryškėjo daug anksčiau. Politika domėjausi nuolat, dar iki karo. Pamenu, sausio gale kolegėms sakiau, kad reikia džiaugtis, kol vyksta olimpiada, ji praeis ir tikrai kažkas bus, o lig tol pagyvenkim ramiai dar nors 20 dienų. Kažkas pasijuokė: Jo jo, eik jau, ar grikių nusipirkai?
Dar anksčiau, prieš Naujuosius, išgirdau, kad baltarusiai pasienyje kasa griovius – gal apkasus, o gal kapavietes masiniam laidojimui. Mane toji žinia supykino. Dar neišblėso jausmas, jog negaliu patikėti. O kai prasidėjo puolimas, visus metus apie tai galvojau: ryte prabundu – lyg ir gera nauja diena, bet kažkas ne taip. Kas negerai? Oi, taigi karas. Kaip taip gali būt? Šito neįmanoma suvokti.“
Abi prisimenam apėmusį siaubingą bejėgiškumo jausmą. Turiu prisipažinti: man sugrįžo visos paauglystės baimės – paniškai bijojau karo, kuriuo anuomet gąsdino karinio parengimo mokytojas. Mano pašnekovė – priešingai: būdama moksleivė jo visai nesibaimino.
Gal todėl, kad jos šeimoje būta dažnų virtuvinių pokalbių, o ant televizoriaus stovėjo Vytis – per visą tarybmetį, iki pat Nepriklausomybės atgavimo. Tebeturi jį ir dabar. Senelis, tarpukariu buvęs geležinkelietis, tragiškai žuvo, tačiau liko bronzinis Vyčio bareljefas, puošęs laisvos Lietuvos traukinių vagonus. Loretos tėvas jį pritvirtino ant postamento ir du kartus per metus nušveisdavo iki aukso spindesio.
„Jis buvo perskaitęs visą A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, – menininkė prisimena savo tėvą, – paprastas darbininkas, o galėjo tapti ir menininku, ir mokslininku, tačiau pokariu neturėjo tam sąlygų. Virtuvėje šeima kas vakarą kalbėdavo apie politiką. Ir „Amerikos balso“ paklausydavom.
Prisimenu, vaikščiodavo po butus kažkokie draudėjai, svetimi žmonės. Tėvas jiems rodydavo: Va, čia yra Vytis! Visi stebėjosi, kaip jis nebijo. Tegu tik pabando! – atšaudavo. Buvo drąsus, gerai, kad jo neužlaužė. Kilus Sąjūdžiui ir prasidėjus Sausio 13-osios įvykiams, palikau savo dvimetį kūdikį mamai, ir važiavom į Sitkūnus – buvau iniciatorė. Man šiuos dalykus turbūt dar vaikystėje labai stipriai įskiepijo tėvas.“
„Pirmosiomis karo dienomis patyriau šoką, – atvirauja menininkė. – Man prasidėjo ilgalaikė nemiga, nutiko įvairių nelaimių, sužinojau, kad sunkiai susirgo geriausia draugė – aktorė Daiva Rudokaitė. Jaučiau tikrai nepakeliamą skausmą ir nerimą. Prisimenu, tą pavasarį važiuojant automobiliu kilo mintis: taigi, turiu didelio formato darbą, kurį galiu parduoti! Sustojau Raudondvario plento kelkraštyje ir parašiau į feisbuką (su klaidom, nes be akinių), jog visus už šį kūrinį gautus pinigus paaukosiu Ukrainai. Jį greitai nupirko, nes nemažai nuleidau kainą. Pervedžiau 4000 eurų paramos organizacijai ir pagaliau išsimiegojau kelias naktis.“
Loreta pradėjo kurti kažką naujo, ir netrukus išsikristalizavo, jog tai – „Geležinė uždanga“, anot autorės, skirianti pamišėlį agresorių nuo civilizuoto pasaulio. 2022 m. spalį menininkė parašė savo FB paskyroje: „Ginuosi ir gelbėjuosi nuo bejėgystės kančios, iš to kylančio vidinio nerimo ir chaoso. Susiuvau 9 kv. m (3 × 3 m). Paviršius iš metalo lydinio jau pasidengė patina (juoduoja, žaliuoja ir dar visaip spalviškai žaižaruoja). Siuvu toliau… Didžiausias noras – nesiūti…“
2023-ųjų birželį šis kūrinys pelnė aukščiausią Rygos trienalės apdovanojimą.
Kūryba veikė it apsauga, tekstilės menas – kaip meditacija. Kažkada bandžiusi įvairias kontempliavimo praktikas, Loreta jose nebematė prasmės, nes lygiai tą patį patyrė kurdama: ir minčių srautus, kuriuos reikia suvaldyti, ir visokias refleksijas. Tai kažkiek padėjo.
Rojus ant prarajos krašto
Tie, kam šį pavasarį pasisekė aplankyti L. Švaikauskienės parodą „Meno parko“ galerijoje, lyg į žabangas pateko „Žiūrinčiųjų į bedugnę“ nelaisvėn: tų plikagalvių žmogeliukų neįmanoma pamiršti. Net ir užvėrus galerijos duris, jie keliauja kartu mūsų mintyse, nepaliaudami stebinti.
Nors iš pažiūros toji pilka kariauna vienoda lyg pėstininkų eilė ant šachmatų lentos, kiekvieno veltinuko veidas skirtingas, stebėtinai išraiškingas ir gyvas. Prasitariu, jog man panašūs į Šaolino vienuolius, autorė juokiasi, mat vieniems jie primena Ksenijos Jaroševaitės darbus, kitiems – medines a. a. Leono Striogos skulptūras.
„Tie žmogeliukai – man didžiausias kaifas, – nušvinta Loretos veidas. – Gimdau juos lyg vaikus, kaip toj pasakoj, kur bobutė su dieduku iš tešlos Pagranduką suminkė. Turiu visišką laisvę. Neseku jokiais prototipais, tik pastebėjau, kad dabar nuolat fiksuoju žmonių bruožus: tam nosis štai taip užsilenkė, anam – kitaip, ir kurdama juos miksuoju: iš vieno – akys, iš kito – smakras, o trečias – apskritai sugalvotas. Iš pradžių jie buvo kraupoki ir tokie man labiau patiko, bet paskui ėmiau ne tik siūti, bet ir velti, atsirado veidų išraiškos. Teko save disciplinuoti, kad išlaikyčiau monumentalumą, nenuklysčiau į detales – visokias garbanėles. Kaip pavydžiu dievdirbiams! Jie tiesiog drožia ir drožia tuos savo rūpintojėlius, nei jiems parodose rodytis, nei kitaip piarintis – tai jų tikrasis gyvenimo būdas.“
„Rojaus sode žmogus buvo laimingas, bet…“ – taip pavadintoje parodoje menininkė pristatė naujausius kūrinius: „Geležinę uždangą“ ir „Žiūrinčius į bedugnę“. Čia pat buvo eksponuotos ne tik minkštos skulptūrėlės, bet ir jų fotografijos. Ji nuo pat pradžių žmogeliukus grupavo ir fotografavo, vadindama juos savo mediumais. Minint sausio 13-ąją, Loretą užplūdo prisiminimai ir kilo mintis, kad reikia nuotraukų, kuriose jie būtų veikėjai. Išbandžiusi įvairias fotokameras, suprato, jog pačiai trūksta žinių bei įrangos. Veltinys labai sugeria šviesą ir jam kokybiškai nufotografuoti būtinas specialus stiprus apšvietimas. Todėl pasikvietė Daivą Ališauskienę, labai technišką ir drauge menišką fotografę, ir nė minutės nesigailėjo.
Šie darbai natūraliai vienas kitą praplečia ir papildo, nes nerimą keliantys klausimai juose tie patys: ar mes artėjame link distopijos, kaip blogiausio galimo scenarijaus?
„Prasidėjus įvykiams Ukrainoje, supratau, kiek negerumo esu savyje prikaupusi, užsislėpusių, užsigulėjusių blogųjų patirčių lyg prifotografuotų negatyvų – karas visus juos išryškino. Kas gi čia lenda iš mano galvos? Mane šis psichologinis momentas paveikė itin stipriai. Veldama žmogeliukų veidus galvojau: kas yra žmogus? Labai domiuosi antropologija, o ji patvirtina, kad visi turim negatyviąją pusę, bet yra ir geroji.
Kaip įmanoma virsti žvėrimi? Kur yra nuopolio dugnas? Gal jis toks pat nepasiekiamas kaip ir Aukščiausiasis?.. Siuvau juos kaip ir uždangą – iš veltinio, ir toji medžiaga pasiteisino, nes tai yra vailokas, kimštas vata. Veltiniai kareivukai. Nekūriau konkretaus personažo, nei geriečio, nei blogiečio. Iš pradžių jie buvo lyg ir belyčiai, vėliau atsirado ir moterų, neseniai keletą dainuojančių padariau.
Mąstau apie juos kaip apie universalų žmogų. Kas jis man? Ir dabar nežinau. Gal tuos žmogeliukus siūsiu tol, kol suprasiu?… Po draugės mirties, kai suvokiau, kad nieko nebegaliu pakeisti, pasidaviau tėkmei, ir man pavyko savęs neprievartauti, palaukti, kol viskas išsispręs savaime. Dirbdama dažnai internete klausausi Dalai Lamos, ypač tada, kai trūksta išminties, arba psichologų paskaitų, jei šlubuoja emociniai dalykai, dar – žinių apie karą… Pasirodo, net 60 ar 70 proc. smegenų veiklos priklauso nuo smulkiosios motorikos.
Tą žinau iš savų patirčių: mano tėvas, amžiną atilsį, senatvėje sirgo demencija. Duodavau jam siūti savo kūrinių augaliukus. Visko išmokiau: ką reikia iškirpti, kaip naudotis siuvimo mašina, kaip išversti, vielas priklijuoti. Kiek jis man daug prisiuvęs savo stambiais pirštais! Jo vienas – kaip keturi maniškiai. Kol dirbdavo rankomis, galva veikdavo kuo puikiausiai. Jei tik pablogėdavo, iškart surasdavau jam užduočių. Vis dėlto yra betarpiška mąstymo ir smulkiųjų judesių jungtis, tik reikia kaip pianistui pasiekti automatizmą.“
Tankėjančios laiko perspektyvos
Pokalbis nuklysta į teorijų lankas. Kokia meno funkcija? Ką jis keičia ir ką gali? Loreta apgailestauja, jog žodžiai nėra jos stiprioji raiška, ji mieliau kalba vaizdais. „Menas – vizuali filosofija. Koks mielas gyvūnas būtų dramblys, įdėjus teptuką į straublį, jis vis tiek nenutapys meno kūrinio. Tai yra žmogaus prerogatyva – gebėjimas mąstyti vaizdiniais ir juos perteikti.
Ką keičia kūryba? Pirmiausia mane ir mano aplinką. Dažniausiai pradedu darbą intuityviai, tik paskui atsiranda apibendrinantys reziumė ir koncepcijų aprašai. Man atrodo, jei iš anksto sugalvoji idėją ir racionaliai ją įgyvendini, nebelieka tikrumo. Įdomus pats minties gimimo procesas, tada pajuntu azartą.
Rankos automatiškai daro tai, ką reikia, o intuicija jas pareguliuoja. Mėgstu muziką. Dirbdama klausausi jos garsiai – kartais klasikos, kartais – AC/DC. Vertinu ir vienatvę, ir gerą pokalbį su draugais, nors tai ne itin dažnai nutinka. Pastaruoju metu visko tiek daug – socialinė erdvė sodrėja, tirštėja. Jaučiu, kaip tankėja laikas tarytum veltinis.“
Pasveikinu Loretą sėkmingai praėjus atranką į Šiuolaikinio tekstilės meno bienalę „Contextile“, vyksiančią šį rudenį Gimarainse, Portugalijoje. Tekstilės kūrėjams tai vienas svarbiausių tarptautinių renginių. 1300 autorių iš viso pasaulio pateikė konkursui 1500 darbų, iš kurių tik 50 bus eksponuojami bienalės pagrindinėje parodoje. Tarp jų vienintelės atstovės iš Lietuvos – Loretos Šveikauskienės instaliacija „Žiūrintieji į bedugnę“. Ar mūsų valstybė kaip nors prisideda, rengiantis šiam prisistatymui? „Deja, ne, – atsidūsta menininkė. – Tiesą sakant, man išvis sunku save pateikti. Norėčiau būti nematoma.“
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 5).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
