Mindaugas Šatkus – žmogus darytojas, besidalinantis energija, o mainais siekiantis, kad judesio pasaulėžiūra plėstų suvokimo ribas visomis įmanomomis priemonėmis. Dažniausiai atpažįstamas ir gerbiamas už „Šešios trim“ projektą, kurio vardu apleistus garažus pavertė sporto namais. Vieniems tai šventykla, kurioje pradeda ir palydi savo dieną, antriems – esminė komuna, kitiems – vis naujų metų rezoliucija.
Kas yra Mindaugas Šatkus?
„Aktyvistas. Dirba, stato, sportuoja ir kitus judina. Visada veiksme – augime, namuose ar darbe“, – įstoja inžinierius ir sporto bendruomenės „Šešios trim“ įkūrėjas Mindaugas Šatkus.
Nesunku pažinti žmones iš jų pačių transliuojamo spektro, retai atskleidžiama, kas slypi po tuo.
„Po tuo visko yra. Specialistas, esantis nuo aštuonių iki penkių, individualistas, darantis savo lygyje nesuvokiamus dalykus ir inspiracijos momentas. Viską vertinu per save, nesilyginu. Taip ir veikla turi savo formą, nesiekiu inspiruoti, „Šešios trim“ bendruomenė gyvuoja iš žmonių ir jų paramos, kas lemia ir tai, jog čia pirmoje vietoje ne sportas, o emocija. Susirenkame išlaisvinti demonus ar per dieną sukauptą įtampą.
Kartais apima jausmas ir galvoju, kad tai, kas slypi po tuo mano veidu – nelabai tikra, vyksta kažkoks vaidinimas. Dabar yra aštuoni metai, kai mano gyvenimas visai kitoks. Anksčiau pasiūlymą susitikti „Kavalieriuje“ keisčiau į kabaką, kuriame galėčiau pasiimti alaus, išsitraukčiau cigarą, parūkyčiau“, – atsako sportininkas.
Kas nutiko?
„Atsibodo, turbūt. Rūkymas baigėsi atėjus sportui, o alkoholio būta gerokai per daug. Visko buvo per daug. Esu vedęs, beveik metai. Tai antroji santuoka. Pirmai nepavykus, pasikeitė mano požiūris į gyvenimą. Mokausi priimti jį su kitu žmogumi. Jei sutikčiau to laiko save, greičiausiai mostelčiau į nosį su kvietimu atsimerkti. Bet tas, kas buvo – buvo. Skauduliai išanalizuoti, kiek gebu suvokti, ir sudėti į stalčius. Viskas, naujas gyvenimas“, – dalinasi Mindaugas Šatkus.
Ar šis išgyvenimas atvedė į savianalizę?
„Į pamąstymus atvedė kylantys klausimai, ar verta gyventi. Tuo metu išsiskyriau ir atsisveikinau su mama, vyko daug šūdo ir aš turėjau su tuo susitvarkyti“, – atvirauja kūrėjas.
Priėmei atsakomybę? Juk galima užsilikti, kur esi arba pasirinkti gailėti savęs aukos pozicijoje.
„Turbūt nesugalvojau kaip ta auka būti. Saviplaka – savaime aišku, psichologų pagalba taip pat buvo, kaip ir pagalbos linija, kur tikėjausi, kad mane paglostys. Tačiau, viskas vyko priešingai ir teko atmerkti akis. Ieškodamas išėjimo iš tos būsenos ėmiau sportuoti, juk ir vizualas neblogai atrodo, o ir tarp žmonių būni. Prieš pasinerdamas į profesionalesnį sportą aš bėgiojau, taip ėmė kurtis bendruomenė. Tai labai augina“, – dalinasi inžinierius.
Kaip viskas prasidėjo?
„Trenktų ambicijų „Šešios trim“ bendruomenei netrūko niekada, nors viskas prasidėjo „KTU“ angare, sportavom – oro uoste, plaukiančioj baržoj, nepilnamečių kolonijoje esu vedęs treniruotes. Tai pastebėję „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ kūrėjai ankstyvą rytą stotyje pasiūlė padaryti laimės dienos sutikimą, Tuo pačiu metu tapau projekto „Kultūros sostinė“ ambasadoriumi, viskas užsikūrė.
Atsukdamas juostelę atgal, matau, kad viskas vyko labai natūraliai. Suvokdamas, jog vedlystė yra mano genų dalis, prisimenu ir tai, kaip mano mama buvo atsakinga už Kauno kultūros skyrių, organizuodavo „Grok, Jurgeli“ ir panašiai. Be abejonės, svarbu ir noras būti tame“, – prisimena pašnekovas.
Tau rūpi?
„Taip, man nėra vienodai. Visada stebiu aplinką ir matau, kas yra gerai ir ne taip gerai. Pamenu, man būnant dvidešimties, miestas priminė zonas – mirusi nuo fontano iki Soboro, gyvesnė nuo fontano iki „Skalsos“, senamiesčio, kurioje pageidaudamas pramogų gali jų gauti ties pirma broma ir galas, kuriame keli barai ir „Nirvana“, užauginusi didžią dalį mano kartos. Dabar miestas kitoks, daugiau pozityvių ir keičiančių aplinką žmonių, kinta mąstymas ir laisvė“, – atsako sporto bendruomenės „Šešios trim“ vedlys Mindaugas Šatkus.
Ką turi omenyje sakydamas, jog nesieki inspiruoti?
„Nesiekiu to, kad inspiruoju žinau, nes kartais man žmonės tai pasako. Jei nepasako, tai parodo, ypatingai tais momentais, kai pačiam būna sunku ir imu klausti, kam aš tai darau, užsikraudamas ant savo galvos, iš kur mokesčius sumokėt ar tualetinio sporto namams nupirkt. Tada matau, bet nesiekiu inspiruoti, tai vyksta organiškai, tiesiog darau tai, kas man patinka“, – atvirauja kūrėjas.
Nuo to laiko, kuomet nusprendei keisti savo gyvenimo būdą ir požiūrį į jį virsmas vyksta natūraliai?
„Taip, jau aštuoni metai, kai viskas pasikeitė. Ir keičiasi“, – atsako.
Riebus antrokas.
„Žaismingas, dabar darau nesąmones, kuriomis smaginuosi be alkoholio įtakos ir džiaugiuosi, kad tai vyksta iš vidaus“, – su šypsena dalinasi Mindaugas.
Veiki skirtingose komunose, ar jauti jų skirtumus?
„Kartais atrodo, jog žmonės būdami darbe nėra tokie, kokie yra iš tikrųjų. Greičiausiai tai lemia rolės reikmė. Kiekvienas tokią turime. Darbe atlieku vadovo rolę ir prieš tuos žmones turiu elgtis šiek tiek kitaip. Nesąmoningai vadovaujuosi gairėmis. Turiu išgirsti žmones ir veikti taip, kad manęs klausytų, o aš vienu metu gebėčiau klausyti savo vadovo. Už tai gaunu atlyginimą ir negaliu nedaryti, nes sulauksiu – ačiū, viso gero. Todėl, kad ir kaip traktuotume, jog esame laisvi, nereikia paso ir panašiai, mokesčius, vienu ar kitu būdu, susimokėti esame priversti.
Bendruomenės darbe tikrai yra ir jos išauga į draugystes. Žmonės susiburia, ima bendrauti šeimomis, o tai gali virsti ir gyvenimo komuna. Su „Šešios trim“ komanda buvome nuvykę į Gdanską, kur pasižiūrėjus į viską iš šono, pasidalinau mintimi, jog visai neseniai mes nebuvo draugais, net nebuvome pažįstami, o dabar esame, kur esame – stovime apsikabinę ir tuo, jog esu dėkingas, kad šalia buvę žmonės yra šios bendruomenės ambasadoriai, dalyvauja varžybose ir neša ją į pasaulį“, – pasakoja sportininkas.
Nepaisant to, kad nesieki inspiruoti, vedlys yra kūrėjas ir tai tau pavyksta automatiškai. Ar apie save jauti kūrėjų komuną?
„Ne tik jaučiu, bet ir žinau. Mano draugas Marius Pinigis – šiuolaikinio šokio atlikėjas ir tikros kultūros atstovas. Jis vienas iš „Nuepiko“ įkūrėjų, pakvietęs komandą į mūsų sporto namus ir juose atlikęs pasirodymą, demonstruojantį, jog spektakliui nebūtina teatro erdvė. Nesvarbu, kuriai komunai priklausai, kūrėjai atranda kūrėjus. Taip ir muzikos didžėjai atkeliavo į sporto garažą su gyvo eterio konceptu treniruočių metu. Ateina kūrėjai, kurie nori iš to uždirbti ir kūrėjai, kurie gyvena tuo“, – garsiai mintimis dalinasi Šatkus.
Kūrėjas, kuris nori uždirbti yra kūrėjas ar verslininkas?
„Jei būsi tik bukas verslininkas, tuomet nekursi, tai tik perki-perduodi modelis, ne kūryba“, – atsako inžinierius.
Ko apie tave nežino tavo komuna?
„Turbūt ir nesužinos, tačiau greičiausiai nepažintas yra tas praeitas laikas, kuris man dabar pačiam nėra malonus, bet prisiminus – labai linksmas, kartu su tamsiais momentais“, – atvirauja Mindaugas.
Gyvenimas neišvengiamai dualus?
„Apie visokius gyvenimus girdžiu. Artimesniame rate matau dvidešimtmečius kovos menų atstovus, kurie sportuoja, mato gyvenimą, siekia savo tikslų. Pasilyginus su tokio amžiaus savimi, jie brandesni elgesiu, požiūriu. Jie investuoja į save, o aš ką veikiau tuo metu? Dirbau, gerai, dirbau tikrai gerą darbą, bet kas iš to?“, – klausia pašnekovas.
Ar tai keičiasi su laiku? Brandos laikas kinta su pačiu gyvenimu?
„Sąlygos kitos, lyginant su tuo, kas buvo prieš tai. Išsilaisvinom iš sovietinio spaudimo, bet tėvai, kurie mus augino neišvengiamai tai perdavė. Tėvai, kurie gyveno kitokį – meno ar kultūros gyvenimą, jie tokiu požiūriu ir dalinosi, bet tie, kurie dirbo kolūkyje ar buvo dėžutėje, kur kultūros nereikėjo, ar prispaustoje tiek, jog tai kėlė baimę, retai galėjo kultūrą išnešti“, – pamąstymais dalinasi sportininkas.
Natūralus jausmas bijoti. Baimės dabar mažiau, bet likę. Žmogus dažnais neišsako savo tiesos vien dėl primityvaus saugumo, taip prisitaikydamas siekia išlaikyti savo vietą?
„Baimė būti laisviems kyla iš baimės būti vieniems. Baigėsi vakarėliai, baigėsi chebra, tu – vienas, tu – lopas, išsiskyrė mūsų keliai, skyrybos – lopas“, – atvirauja Šatkus.
Vienatvės procesas trikdo?
„Labai. Buvo momentas, kai ir bendruomenėje, pravedus treniruotes, užsitraukus scenos užuolaidoms, į rankas imdavau botagėlį ir užsiimdavau saviplaka.
Šuolis iš vaikystės į dabar – manasis atradimas, nors kartais tai atrodo akivaizdu – tai, ką aš savyje nešiojuosi, susirinkau vaikystėje. Man beveik keturiasdešimt du metai ir tai, kas įvyko laiku, kurio neįmanoma prisiminti ar paauglystėje, vykstant traumos patyrimams, atsinešu į šią dieną ir mano dėlionė susidėlioja. Mano tam tikram elgesiui daro įtaką tas, prieš daugybę metų įvykęs momentas. Norėčiau tuos momentus ištrinti. Žmonės sako – paleisk, bet kaip tai padaryti? Galiu susitaikyti, juk žinau, kad negaliu nieko pakeisti, priimu, kad turiu su tuo veikti. Kartais išeina, kartais išlenda, bet vis vien“, – atsako kūrėjas.
Ką tau reiškia priimti? Kas tai?
„Priėmimas lygu pateisinimas. Tam tikrą savo elgesį aš pateisinu, atsižvelgdamas, kad su turima patirtimi yra sudėtinga veikti kitaip. O kuomet sutinku žmogų, kuris yra panašus ir jame matau savo elgesį ar požiūrį, jaučiuosi ramiau. Jautiesi lyg iš tos pačios kastos. Imi artimiau remtis į vienas kitą“, – dalinasi sportininkas.
Ką manai apie priešpriešą, jog vienas turi išsispręsti savo procesus, bet esi sukurtas būti komunoje?
„O kas geriau už mane gali žinoti, kaip noriu padaryti? Niekas.
Mintis apie situaciją ir patarėjus – kai žmonės neprašyti ima dalintis, kad darytų vienaip ar kitaip. Aš elgiuosi priešingai, tik kai manęs klausia, dalinuosi savo patirtimi, kuri tiko man. Tu esi tu, galiu pasidalinti būdais, bet jie neprivalo tau tikti.
Mano mama buvo mokytoja, mačiau šį pavyzdį daugybę metų, komunoje ir šeimoje atlieku šią rolę, bet tikiu, kad kiekvienas mokytojas tuo pačiu yra ir mokinys, tad elgiuosi atitinkamai“, – pasakoja pašnekovas.
O kas yra tavo mokytojas?
„Geras klausimas“, – besišypsodamas neatsako Mindaugas.
Kur pasikrauna žmogus visada būnantis veiksme?
„Tai namai, apsikabinimas – viskas, nieko daugiau nereikia.
Esu atsakingas už bendruomenės buitį, tačiau nesu atsakingas už jos vyksmą. Jei išeičiau, pasitraukčiau, ji veiktų pati. Nieko ten nedarau apart to, kad ten esu. Žmonės žino, kada ir kur ateit. Variklis užkurtas veikia pats.
O grįžtant prie klausimo, įkrauna namai ir žmogus su kuriuo gyvenu, turbūt tuo pačiu esantis ir mano mokytoju“, – visgi atsako Mindaugas.
Gražiai pasakyta – gražiai yra. O miesto šeima, tavo komuna gyvuoja Kaune ar plačiau? Kaip matai visa tai po penkiasdešimties metų?
„Taip, yra plačiau, kadangi po studijų komandos dalis grįžo namo ar išvyko į užsienį, taip su „Šešios trim“ marškinėliais į Vilnių, Klaipėdą, Gargždus ar tolyn ir išsilakstė. Paskutiniu metu, gerą pusmetį aš galvoju, kad didžioji dalis visuomenės, pasakysiu žargoniškai, fiziškai yra slabakai ir man dėl to yra labai liūdna.
Mes kaip valstybė nematome judesio reikšmės, labiau kaip taupymo priemonę sveikatos sistemoje. Sportuojantys žmonės mažiau serga širdies ligom. Kai augau ir skaudėjo nugarą, ką darydavo? Atleisdavo nuo kūno kultūros. Ir dabar, jei žmogus skundžiasi skausmais jam pasiūloma tabletėlė ir nesportuoti“, – piktinasi sportininkas.
Taip elgtis paranku, kas supranta – supranta.
„Paranku, patogu, lengva. Kai esi fiziškai stiprus, stiprėji ir psichologiškai, o tokius žmones valdyti sudėtinga. Dirbant vienoje tarptautinėje kompanijoje apie tai vyko diskusija – jau nuo mokyklos ar darželio sistema pradeda žmones „rūšiuoti“, nes reikalingi šlavėjai, vairuotojai, visi auginami vadovais būti negali – galvojau kaip nefainai, bet kaip teisingai.
Nuo mažens, aplinkoje neturėdami tinkamų pavyzdžių, mes nedegėm noru gyventi sveikai, tikiuosi šis požiūris pasikeis. Tikiuosi, kad atsiras vis daugiau tokių projektų kaip mūsų sporto komuna ar „Judėk sveikai“, o greta dabartinės didžiosios dalyvaujančių dalies – šalies vyriausiųjų atsistos ir tie, kuriems dabar po darbo reikia kotletą kepti, nes jiems kotletas ir pultelis yra prioritetas.
Žmonės klausia, kaip turiu tam laiko. Mes baigsime šį pokalbį ir aš važiuosiu sportuoti, o aštuntą valandą susitiksiu su bendruomene ir bėgsime aplink miestą. Išbėgam nuo Jurgio bažnyčios ir bėgam ratą, darome tai kiekvieną antradienį jau aštuoni metai. Nesvarbu lyja ar sninga. Pamenu buvo Kūčių vakaras, tai mes sugalvojome su Kauno klinikų onkologijos skyriumi, mažulėliais vaikučiais, padaryti projektą – jie piešė piešinius, linkėjimų eilutes, o mes juos surinkę bėgome iki centro iškabinti. Kai nori, būdai atsiranda patys. Vyksta sinergija“, – dalinasi.
Sportas užima didelę tavo gyvenimo dalį, o profesija?
„Dirbu baldų pramonėje, „Fredoje“, bendrovėje, kuri gamina šimtus tūkstančių baldų visam pasauliui. Gamyboje esu nuo dienos, kai baigiau studijas iki dabar. Galima suskaičiuoti dvidešimt metų. Mano specialybė – interjero elementų konstravimas, esu konstruktorius ir tai buvo akivaizdu nuo mažens, nes namuose kentėjo visos spintelės, o kieme medžiai. Visada buvau veikloje – kaliau, pjoviau, nešiau.
Vėliau išvykau į Angliją, ten stačiau, grįžus konstravau baldus, vėl išvykus, Skandinavijoje stačiau namus, kol grįžau į baldų pramonę ir dabar esu trylikos žmonių komandos lyderis“, – reziumuoja inžinierius.
Kūno ir baldų konstrukcija, o kaip su ateities planais?
„Noriu, kad mano bendruomenė turėtų nuosavus sporto namus, po kurių stogu galėčiau priimti esamas – gatvės menininkų, gimnastų, funkcinio sporto atletų, šokėjų ir naujas, prisijungti norinčias, bendruomenes. Dabar mes turime iš savivaldybės išsinuomavę garažą, prieš septynis metus „KTU“ angare turėdavome valandą, nuo pusės septynių iki pusės aštuonių, ir mano didžiausias noras buvo rasti erdvę, kurioje galėtume veikti nevaržomai.
Keliems metams prisiglaudėme nešildomoje erdvėje prie Kalniečių parko iki man parašius laišką nekilnojamo turto skyriui. Žinojau, kad yra apleistų ir nenaudojamų plotų, kurie tiktų. Taip trims metams buvo išnuomoti garažai, kuriuos savo rankomis pavertėme į sporto namus. Tikiuosi pavyks nuomą pratęsti dar bent tokiam pat laikui, o ateity – svaja turėti nuosavus, net žinau kur.
Mano vizija tėra padėti žmogui judėti ir jaustis gerai, nepaisant to, kokiai komunai jis priklauso. Asmeninių minčių turiu visokių, nesu politikas ir politikuoti nenoriu, noriu veikti, o savo veiksmais vesti žmones į sveiką gyvenimą“, – pokalbį vainikuoja sporto bendruomenės „Šešios trim“ įkūrėjas Mindaugas Šatkus.
