Entuziazmu ir smalsumu „degantis“ režisierius, teatro pedagogas bei istorikas, visuomenininkas Gytis Padegimas, be aktyvaus darbo, skaito paskaitas studentams šalies aukštosiose mokyklose ir visuomenei, supažindindamas su teatro praeitimi, Lietuvos tarpukario asmenybėmis, rašo ir mokamąsias knygas, straipsnius. 2023 m. lapkritį sukanka 50 metų nuo jo pirmosios pastatytos pjesės.
Per šį laikotarpį menininkas sukūrė 130 spektaklių, kai kurie jų rodyti ne vieną dešimtmetį: „Mūsų miestelis“ (premjera – 1982), „Ilga Kalėdų vakarienė“ (1986) ar „Meistriškumo pamoka“ (2000). Daugeliu aspektų jį būtų galima pavadinti „pirmuoju“. Pirmasis ėmėsi kai kurių modernių dramaturgų kūrinių – B. Frielo, T. Wilderio, H. Pinterio, A. Strindbergo. Pastarojo „Freken Juliją“ (1977) vėlgi pirmasis pastatė Sovietų sąjungoje. Ne vienas šiandien garsus aktorius debiutavo G. Padegimo spektakliuose, o daugeliui – tiek kūrėjams, tiek žiūrovams – jie tapo pažintimi su teatru apskritai.
Režisierius save vadina Europos piliečiu lietuviu. Jo kūryba ir susideda iš šių dviejų polių – lietuviškojo ir tarptautinio. Beveik penkiasdešimt vaidinimų sukurta pagal nacionalinius veikalus, kai kuriems, skirtiems Lietuvos tarpukario asmenybėms, dramas rašė pats, remdamasis dokumentine medžiaga. Tačiau jam labai svarbi ir Europos teatro klasika, yra dirbęs kitose šalyse.
Su režisieriumi gyvename kaimynystėje miesto centre, tad dažnai susitinkame ne tik teatre, bet ir atsitiktinai Laisvės alėjoje ar Kauno senosiose kapinėse, tapusiomis parku, išėję pasivaikščioti ar paprasčiausiai į turgų. Kiekviena tokia akimirka – puiki galimybė pasikalbėti apie scenos meną ar tiesiog kasdienybės smulkmenas. Gyčio gyvenime daug atsitiktinumų, sutapimų, keistų istorijų, jis gali papasakoti nemažai įdomybių apie Lietuvos meno raidą, o, svarbiausia, geba pažadinti stiprų susidomėjimą ir tikėjimą teatro galia bei žmogumi.
Šį kartą ilgesniam pokalbiui susitinkame kūrėjo jaukiame bute, kuris laikui bėgant ėmė virsti muziejumi – visur išdėliota begalė iš spektaklių atkeliavusių daiktų, žiūrovų, kolegų laiškų, dovanų, leidžiančių dar stipriau prisiliesti prie Lietuvos teatro korifėjaus gyvenimo patirties.
Režisūrinis krikštas
Pirmasis G. Padegimo režisuotas darbas – „Karlsonas ir vėl pokštauja“ Kauno dramos teatre (1973). Neįprasta tai, kad jame „vaidino“ tikras šuniukas. Paklausus, kokia atmosfera lydėjo šią premjerą, režisierius atsako, kad buvo labai sudėtinga. Jį, trečio kurso studentą, mokytojas Jonas Jurašas pakvietė atlikti praktikos į savo vadovaujamą kolektyvą, bet tuo metu įvyko skandalas, ir J. Jurašas iš teatro pasitraukė.
„Buvo neaišku, kaip įvykiai klostysis toliau, kas vadovaus, tvyrojo neapibrėžtumo atmosfera. Pamenu, vyko remontas, grindys išgriautos, tad dar ir todėl buvo sunku dirbti. O šuniukas atsirado taip. Tuometinis rekvizitininkas Albertas Šatkus, įdomus žmogus ir labai geras Rūtos Staliliūnaitės bičiulis, į „Karlsono“ repeticiją atnešė man ampyro stiliaus staliuką ir ant jo padėjo didžiulę neva paauksuotą peleninę. Aš atsakiau: „Ačiū, nerūkau.“ Po to jis su manimi nesisveikino (beveik aštuonerius metus), kol pastačiau „Kreditorius“. Atseit ne režisierius. Taigi tas Šatkus turėjo šuniuką, tad nusprendžiau pagyvinti spektaklį – Mažylis jame šokdavo su rekvizitininko augintiniu. Prieš vieną vaidinimą matome, kad Albertas vaikšto kažkoks keistas. Ėmė kalbėti, jog vaikučiai pamatys, ko dar nematę, o mes vis svarstome, ką gi jis sugalvojo. Pasirodo, jo globotinė buvo kalytė, kuri tuo metu ruošėsi tapti mama. Na, bet ji buvo labai kultūringa, ne tokia įžūli kaip šeimininkas, ir naujos vados susilaukė per spektaklio pertrauką. Mes šuniukus sudėjome į pintinę, kurią Mažylis nešėsi į sceną. Visgi vėliau apie gyvūnus nebegalvojau. Nors sykį, kai Zalcburge 1989 m. stačiau „Kaligulą“, norėjau gyvų balandžių, bet mano asistentė, labai mylėjusi gamtą, prašė panaudoti iškamšas.“
Suprasti jauną
„Kalbant apie tuos penkiasdešimt metų… Esu labai dėkingas scenografui, režisieriui Vitalijui Mazūrui, kad jis nesibodėjo dirbti su manimi studentu. Gal tai įpareigojo rūpintis jaunimu ir mane – spektakliuose dalyvaudavo labai daug vaikų, ypač „Mūsų miestelyje“. Kartais prieina koks nors labai efektingas vyras ar moteris ir sako, kad vaikystėje buvo aktoriumi mano vaidinime. Kai kurie jų siekė tapti ir profesionalais. Pavyzdžiui, Donaldas Duškinas, trečioje klasėje pasirodęs mūsų scenoje, parašė laišką: „Dėde režisieriau, ką reikia daryti, kad taptum artistu?“ Vėliau jis baigė aktorinį ir debiutavo Kaune, paskui kuriam laikui atsitraukė nuo teatro, dirbo retorikos mokytoju, tačiau vėl nori į jį grįžti.
Kai imu skaičiuoti, susidaro nemažas skaičius žinomų aktorių, scenografų ir kompozitorių, savo kūrybinį kelią pradėjusių su manimi. Nesiekiu turėti daug mokinių, bet jau į praėjusius mano mokyklą kreipiu didelį dėmesį. Nenoriu, kad jie darytų taip, kaip aš, stengiuosi formuoti juos pagal jų asmenybę. Su daugybe studentų palaikau artimą ryšį visą gyvenimą. Vis susitinkame, dirbame, mano sodyba Juškonyse vasaromis veikia kaip kūrybinė laboratorija, ten repetuojame. Stebiu savo mokinių tolesnius pasiekimus, po premjerų rašau jiems laiškus, išsakau nuomonę. Šiuo metu labai įdomiai bendraujame su vienu alma mater auklėtiniu, kuris nestudijuoja scenos meno, tačiau domisi mano darbais, paskaitomis. Jis parašė, kad mano dėka susidomėjo tarpukario teatro veikėjais, atsiuntė daugybę klausimų apie B. Sruogą ir kitus.
Man lietuvių teatras labai svarbus. Domiuosi jo istorija nuo pat ištakų ir man rūpi, kas jo laukia toliau. Visi, kurie jam priklausome, turėtume būti suinteresuoti to bendro lauko palaikymu, ypač kai kultūrai yra daromas toks didelis spaudimas. Reikia telktis. Būtina suprasti, kad teatras reikalingas visuomenės sveikatai. Jo propagavimas turi labai didelę reikšmę, dėl to darbuojuosi ir plačiau, kaip pedagogas. Nesu iš tų, kurie pradeda įrodinėti, kad anksčiau teatras buvo svarbesnis, geresnis, o dabar jau kitoks. Jaunus kūrėjus priimu tokius, kokie yra.
Vasarą Birštone lifte sutikta moteris paklausė: „Režisieriau, kur dingo tokie spektakliai kaip „Mūsų miestelis“?“ – „Miela ponia, o jūs pasakykite, kur dingo mūsų jaunystė?“ – atsakiau jai. Šią pjesę pastačiau būdamas trisdešimties, nuo to laiko ją mačiusieji manęs vis klausia, kada bus dar viena tokia, ir aš sakau, kad dabar kitas laikas. Kuriami kitokie vaidinimai, ir tai natūralu. Negalime prisirišti prie kažkurio vieno gyvensenos modelio.“
Laiko temos
„Vis svarstau, kodėl vieni spektakliai tampa populiariais, rodomi daug metų ir vienodai paveikia skirtingas kartas, o kiti, į kuriuos įdedi tiek pat širdies ir darbo, taip nesuskamba. Turbūt daug kas priklauso nuo meto. Kai kurie pasirodo per anksti arba per vėlai. Jaunystėje skaičiau, kad J. Miltinis, studijuodamas Paryžiuje, sudarė sąrašą pjesių, kurias norėtų pastatyti. Sekdamas juo, – tuo metu studijavau Maskvoje, jaučiausi labai vienišas, išsigandęs to miesto, bet jame buvo nuostabi biblioteka, – irgi pabandžiau sukurpti sąrašą. Ir kaip įdomu, kai tu jį turi, ateina suvokimas, kada kokio kūrinio reikia imtis. Nemažai jų mano portfelyje išgulėjo dešimt, penkiolika metų, kol staiga supratau, kad dabar apie tai reikia kalbėti. Beveik visos pjesės iš sąrašo ir išvydo sceną, nors viena kita dar liko. Žinoma, stačiau ir neįrašytas pjeses.
Jeigu gyvenimo reiškinius palygintume su aritmetine trupmena, skaitiklis keičiasi greitai, o, tas atraminis, vertybinis vardiklis – menkai. Niekada nesiėmiau politinių temų, net ir dokumentinių, išskyrus apie tarpukario veikėjus. Visa tai greitai praeina, gali būti, kad kol kokia svarbi socialinė, politinė aktualija bus perkelta į sceną, ji jau taps vakarykšte diena. Teatras nėra žinių laida. Aktyviai seku politinį gyvenimą, tas atsispindi ir mano darbuose, bet labiausiai domina, kas žmogui buvo būdinga ir antikos laikais, ir dabar. Įdomu tyrinėti, kaip jis skleidžiasi jam duotu laiku, kaip randa ryšį su tuo, iš kur atėjo.“
Žiūrovas kaip draugas
Pradėjus kalbėtis apie teatro misiją, režisierius prisimena, kaip būdamas studentas, pradėjęs aktyviai domėtis teatro istorija, žurnalui „Teatras“ parašė savo pirmąjį straipsnį pavadinimu „Gaivinantis bendravimas“, kuriame samprotavo, kad šis menas žmogui yra kaip draugas. Bėgant metams tokia nuomonė tik stiprėjo.
„Paprastai, kai turi problemų, mąstai opiais klausimais, eini pasitarti pas draugą. Ne tam, kad iš jo sulauktumei kažkokio paruošto recepto, kaip elgtis, bet kad pabūtum kartu. Kaip kad dabar mes – kalbamės sėdėdami prie puodelio arbatos. Atsakymai savaime ateina iš tos bendrumo atmosferos, susikaupimo, nurimimo. Įsivaizduoju, jog tai visą laiką ir darau scenoje, nors mano pastatymai gana skirtingi. Pagrindinis mano teatro bruožas – jis yra draugiškas žiūrovui. Tai nereiškia, kad spektakliai turi būti sentimentalūs, supaprastinti, nesu kvailas optimistas. Mano darbų sąraše yra ir skausmingų, tragiškų, bet visi leidžia žiūrovui pajausti, kad scenos menas serga už jį, nori jam padėti gyventi bent truputį geriau.
Per tuos penkiasdešimt kūrybos metų įsitikinau, kad žmogui niekada nebus palankių laikų, jį visada lydės iššūkiai. Giliai įstrigo popiežiaus Jono Pauliaus II pasakyti žodžiai: „Ir socializmas, ir kapitalizmas vienodai, tik kitomis priemonėmis žeidžia ir naikina žmogaus orumą. Vienas per ideologiją, kitas – per ekonomiką.“ Žmogų nuolat kažkas spaudžia, rojaus žemėje niekada nebus. Ir studentams sakau, kad ir ką darytumei scenoje – gali joje pasirodyti net nuogas, bet neturi teisės iš žiūrovo atimti vilties. Gyvenimą reikia vaizduoti tokį, koks jis yra, o jis – visoks. Ar tiksliau – joks, nes kokį susikuri, tokį turi. „Mūsų miestelio“ programėlėje buvo pacituoti amerikiečių dramaturgo T. Wilderio žodžiai: „Neprotinga šaukti, koks gyvenimas nuostabus, kai tau sekasi, lygiai taip pat neprotinga keikti gyvenimą, kai tau nesiseka.“
Užpildyti vidinę tuštumą
Minėdamas savo konkrečius darbus, režisierius akcentuoja ir jų poveikį žiūrovui. Daug žmonių yra parašę jam laiškų, kuriuose dėkoja, kad spektakliai juos palietė ir vienaip ar kitaip „įsirašė“ į jų gyvenimus ar net padėjo išspręsti asmenines problemas. O nutikusių įdomių ir keistų istorijų yra tiek daug, kad jas užrašius išeitų ir visa knyga. Mūsų pokalbio metu režisierius plačiau norėjo pasidalinti viena jų, susijusia su „Freken Julija“.
„Nelabai mėgstu, kai mieste kas nors familiariau užkalbina. Vieną sykį taip nutiko, kai ėjau Laisvės alėja. Staiga prie manęs pripuolė benamė moteris. Norėjau jai duoti pinigų, bet ši atsakė: „Nereikia. Noriu jums kai ką pasakyti. Žinote, kadaise buvau mokytoja ir mačiau jūsų „Freken Juliją“, tuomet nelabai supratau, kaip galima žudytis dėl kokių niekų, dėl to, kad tave kažkas gali atstumti. Paskui mane paliko vyras – išėjo pas jaunesnę moterį, sūnus suaugo, išvažiavo, iš tos nevilties pradėjau išgėrinėti, neiti į darbą ir taip atsidūriau gatvėje. Vieną rytą pabudau šaltoje virtuvėje, kurioje tuščias šaldytuvas, nebežinojau, kur dėtis, ir tą akimirką man šmėkštelėjo ši pjesė, staiga supratau, kodėl Julija norėjo nusižudyti.“ Kaip keistai gali veikti spektaklis. Nežinau, koks dabar tos moters likimas, bet prisiminus šį įvykį visada sudrėksta akys.
Džiugu, kad spektakliai paveikūs ne politine ar socialine prasmėmis, o egzistencine. Mane visada traukė egzistencializmas, šiuo keliu ėję dramaturgai. Jau nemažai laiko domiuosi mūsų šalies teatro istorija ir pastebėjau, kad Lietuvoje režisieriai, nuo pat pirmųjų, ateina spiečiais, kartomis. B. Dauguvietis, K. Glinskis, J. Vaičkus – jie visi gimė tuo pačiu metu, 1885 ar 1886 m. E. Nekrošius, R. Tuminas ir aš esame gimę 1952-aisiais. Mano visa karta, – kadangi negalėjome sau leisti tiek daug, kaip kad dabar, ką jau kalbėti apie laisvę, – ėjo į tą egzistencinę gelmę ir stengdamasi pažinti save, ir kurdama. Mums tai buvo labai svarbu. Čia kita išorinės nelaisvės pusė. Vidinė laisvė, nėrimas į ją, kalbėjimas apie tai. Manau, todėl tuomet teatras buvo brangus, o ne vien dėl kalbėjimo apie Lietuvą. Žmonės jautė: jei gyvenimas toks nuskurdintas, standartizuotas (ir dabar tie dalykai aktualūs), mes prarandame gelminį matmenį. Kas šiandien apie tai kalba? Kai neseniai pasigirdo pranešimai apie įvairiose šalies įstaigose paliktus tariamus sprogmenis, pasipylė labai daug priekaištų. Kodėl, kai visuomenė buvo pasimetusi, niekas iš atsakingų vadovaujančių asmenų neišėjo kalbėtis su žmonėmis? Tiesiog pasakyti: „Nebijokite.“ O to reikia. Pavyzdžiui, Ukrainos prezidentas V. Zelenskis beveik kiekvieną dieną su piliečiais kalbasi apie solidarumą, skausmą, viltis. Kad ir kaip ten būtų, tik išoriškai atrodo, kad žmogui labiausiai rūpi ekonomika ir buitis. Tai nėra tiesa. Sveikai visuomenei būtinas dvasinis matmuo. Menas ir užpildo šią tuštumą.
Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje našlaičiais liko daug kūdikių, jie buvo apgyvendinti prieglaudose, maitinami geriausiais mišinukais iš Amerikos, bet vis tiek krito kaip lapai. Kol atvyko seserys kazimierietės iš Lietuvos – jos tiesiog ėmė šiuos vaikus į rankas ir glaudė prie širdies. Kalbant Leonardo da Vinci žodžiais, didžiausią vertę turi tai, kas neturi vertės, kas nėra išmatuojama. Tai ir yra mano teatro esminė užduotis.“
Pastabos šiandienai
Paklaustas, ką mano apie šių dienų premjeras ir dėl ko nerimauja svarstydamas apie ateitį, Gytis pabrėžia paviršutiniškumą ir skubėjimą. Jo manymu, seniau labai svarbus buvo kūrybinis procesas, visiškai atsidavę režisieriai ir aktoriai dirbdavo savaitėmis, mėnesiais, net naktimis, o dabar labai norima greito rezultato, kaip ir gyvenime, tačiau pamirštama apie kokybę.
„Statant spektaklį reikia jį išnešioti it kūdikį, giliai išnagrinėti pjesę. Šiandien jaunųjų kūryboje to pasigendu, o ir vis labiau ima dominuoti technologijos, kalbama net ir apie teatro be aktoriaus idėją. Čia labai svarbi empatija, o ką galima jausti technologijoms?! Nebent susidomėjimą, ir tai ribotą laiką, nes greitai nusibosta ir norisi kito „žaislo“. Visai kas kita yra gyvas ryšys. Nufilmuotas žmogus lieka kažkurioje abstrakčioje erdvėje, o gyvas tampa nuoroda į mane, daugiau ar mažiau mane paliečia. Tai yra teatro prasmė, priešingu atveju jis tėra atrakcija, pramoga. Žinoma, reikia ir to, esu už visapusiškumą. Džiaugiuosi, kad užaugo gabių jaunosios kartos režisierių, kurie scenoje gilinasi į jaunimo problemas.
Kitas svarbus dalykas – susiformavusios mados, kurios trukdo natūraliai skleistis. Iš įvairių sričių, kuriose reiškiasi mada, mūsiškei ji kenkia labiausiai. Nes iš karto atsiranda niveliacija. Pavyzdžiui, mano jaunystėje, – su visa pagarba ir meile Eimuntui Nekrošiui, – kai išsigrynino jo unikalus metaforinis teatras, daugeliui jaunų režisierių pasirodė, kad jis tik toks ir turi būti, pradėjo kurti panašiai, ir mačiau, kaip ne vienas gabus žmogus sužlugo, nes jo teatras buvo visai kitoks. Visada sakau studentams: „Kurkite ne madingai, o unikaliai, kad ir paprasčiau, bet atskleiskite save. Man neįdomu, ką pamėgdžiosite – E. Nekrošių ar R. Wilsoną, man įdomu, ką pasakysite jūs, ko iš nieko kito neišgirsiu. Mada tiek formos, tiek turinio prasme jauną kūrėją labai seklina.
Panašiai ir su kritika. Kiekvienos kartos teatrologai, kritikai tyrinėja savaip, kelia tuo metu svarbius klausimus, bet neretai nutinka, kad pastebi kažkurį dominuojantį reiškinį ir viską suabsoliutina, stengiasi daug ką prie jo pritempti. O gal reikėtų pažvelgti plačiau ir laiko, ir erdvės prasme?“
Gyventojas
„Sėdint viename renginyje staiga toptelėjo skaudi mintis. Yra žodis „gyventojas“, bet jis gali reikšti ne vien žmogų, gyvenantį tam tikroje teritorijoje, o ir tą, kuris mėgaujasi gyvenimu – skaito knygą, bendrauja su žmonėmis, važiuoja į gamtą, keliauja, skaniai valgo. Kuo toliau, tuo labiau, ypač atsiradus socialiniams tinklams, žmogus tampa ne gyventoju, o kovotoju. Nekalbu apie karą Ukrainoje ir Izraelyje. Nemokame džiaugtis tuo, ką turime, vis stengiamės siekti kokių nors tikslų, kažkam kažką įrodyti: kas kovoja už šeimą, kas – už LGBT, kas – už feminizmą, kas – už tautą. Liūdna, kad pasaulyje nėra santarvės, džiaugimosi gyvenimu. Kurį laiką nebuvo karo, gerėjo materialinė pusė, žmogaus teisių padėtis. Dabar, panašu, baigiasi ramybės laikotarpis. Paskutiniame žurnalo „The Economist“ numeryje skaičiau interviu su Senegalo prezidentu, kuris sako, kad Vakarų Afrikoje demokratijos laikas praėjo. Tai vyksta ir kitose šalyse.
Pasaulyje nebeliko tokios vietos, kur galėtume tikrai jaustis saugūs. Kadangi mėgstu keliauti, dažnai žiemą vykstu į šiltesnius kraštus. Turėjau nusipirkęs bilietą į Izraelį, gerai, kad neskridau, nes kaip tik kitą dieną paskelbė karantiną, vėliau planavau vykti į Etiopiją, bet joje kilo pilietinis karas, taip pat į Jordanijos kurortus, tačiau ten vėlgi nelaimės. Vienoje mano pjesių personažas klausia: „Jeigu prasidėtų karas, kur pasaulyje būtų saugiausia?“ Kitas atsako, kad Naujojoje Zelandijoje. Gal iš tiesų dabar ten planuoti kelionę, bet bijau, jog irgi kas nors nutiks.
Tikėjau žmonijos progresu, sveiku protu, tačiau tenka vis labiau nusivilti. Žinoma, jokiu būdu nepuolu į juodą pesimizmą, tikiu, kad jaunos kartos bus brandesnės, bet, matyt, žmogaus prigimtis yra destruktyvi. Naikinimas ir naikinimosi instinktas – stiprūs. Istorija ir mūsų dienos, pasikartojantys ciklai rodo, kad tai mums būdinga, neišvengiama. Mano kartai, mačiusiai savo ir pasaulio ėjimą link saulėtosios pusės, teks palikti šį gyvenimą stebint, kaip vis labiau plečiasi šešėlis.
Žmogus yra toks išvestinis padaras – tarp gyvulio ir dieviškosios kibirkšties. Esame lyg „pakabinti“, mus traukia žemė, purvas, bet kartu stengiamės nuo jų pakilti. A. Strindbergas yra taikliai pasakęs: „Visą laiką norėjau kilti į šviesą su Oro dvasia angelu Arieliu, o galiausiai vis atsidurdavau ant čiužinio, prikimšto angelo plunksnų Žemės dvasios Kalibano glėbyje.“ Viena iš priežasčių yra ta, kad taip tik atrodo, jog žmogaus gyvenimas ilgas, iš tiesų jis nespėja išmokti nugalėti savo ydų. Neseniai palaidojome seną bičiulę, devyniasdešimt aštuonerių metų. Prieš kelerius metus ji man yra pasakiusi: „Žinai, Gyti, supratau, kad man reikėtų pradėti gyventi dabar, kai įgijau išminties, ką daryti ir ko ne. Visi ankstesni metai buvo kažkokie klaidžiojimai pirmyn atgal, savigrauža, dabar jau žinočiau, bet šaukštai po pietų.“ Mano tėtis pusiau juokais, pusiau rimtai sakydavo, kad kai žmogus pradeda savarankišką gyvenimą, kai baigia aukštąjį mokslą, jam reikia mokėti pačią didžiausią algą, o paskui su metais mažinti. Iš pradžių jis neturi tos materialinės bazės normaliai gyventi, o paskui tiek jau nebereikia. Paradoksalu, bet mintis teisinga. Iš kitos pusės, jeigu taip nutiktų, galbūt elgtumėmės neatsakingai. Kuo daugiau kalbi, tuo labiau supranti, kokia sudėtinga žmogaus prigimtis.“
(Ne)išblėsusios vertybės
Pokalbiui einant į pabaigą, paliečiame klausimą apie laiko suvokimą, praeities ir dabarties sugretinimą, apie tai, kaip perimti anksčiau gyvenusių žmonių patirtis, kad nekartotume tų pačių klaidų ir taptume išmintingesni. Iš pradžių režisierius pašmaikštauja, kad pats laiko naštos nejaučia, viduje esąs visada toks pats, tik veidrodis primena apie nugyventą laiką. Bet atsigręžia į visuomenę ir liūdnai pastebi, kaip laikas nusineša kai kurias svarbias vertybes, neaplenkdamas ir teatro.
„Pamenu tokį laiko suvokimą, kai buvau jaunas. Su močiute važiavome į sodą, aš atsistojau užleisti vyresnei moteriai vietos, o konduktorė sako: „Sėdėkit, sėdėkit, yra jaunesnių už jus.“ Tu negali perimti kitų patirties, nes nori viską patirti pats, o kai tai įvyksta, tuomet jau esi vyriausias. Pamenu ir kitą akimirką: su seneliu ir kaimynu, jau vaikinu, susėdome pamiškėje pavalgyti. Jis pasišaukė tą jaunuolį ir sako: „Broniuk, žiūrėk, obelaitė išdygo; kai mes su tavo tėvu kadaise lygiai taip pat valgėme, jis peiliuku iškrapštė sėklas iš obuolio, ir štai jos sudygo. Išsikask ir parsinešk namo.“
Kalbant tarpukario veikėjo, mistiko Juozapo Albino Herbačiausko, apie kurį pastačiau spektaklį „JAH“, žodžiais, kai mes buvome nelaisvi, buvome labai žmogiški, solidarūs, empatiški, o tapę nepriklausomi kiekvienas ėmėme sau ropę skusti. Tai kažkoks Lietuvos prakeiksmas, kai blogai, atsiranda daug humanizmo, noro padėti, o atėjus palengvėjimui įsigali didžiausias egoizmas.
Jaučiu įgimtą meilę gamtai, suprantu, kad negalima spjauti į tekantį vandenį, man visada skaudu, kai kerta medį. Turiu nelaimę dažnai atsidurti tokioje vietoje ir tai pamatyti. Sopa stebėti, kai patys naikiname savo kraštą, gamtą. Viliuosi, jaunoji karta žvelgs kitaip. Apie tai ir kalbu, galbūt ne tiesiogiai, o per įvaizdžius. Teatras, šaukiantis lozungais, manęs netraukia. Nors porą metų prieš Sąjūdį rengėme Profsąjungų rūmuose Vilniuje tokius „ekologinius“ spektaklius. Surinkdavome mokslininkus, ir jie kalbėdavo skaičiais, vaidino nepamainomi aktoriai Virginija Kochanskytė ir Ramūnas Abukevičius, skaitėme Sigito Gedos tekstus. Tai buvo tarsi publicistinis, poetinis teatras. Tomis temomis pasisakydavome griežtai, bet liūdna, kad jos po tiek metų dar paaštrėjo.
Tarpukariu buvo daugiau idealizmo, kažkokios asmeninės atsakomybės, o dabar jos nėra. Labai nemėgstu Europos Sąjungos sugretinimo su Sovietų sąjunga, tai visiškai skirtingi dalykai, bet Sovietų sąjungoje buvo vadinamasis socialinis užsakymas – statai spektaklį apie kokius nors darbininkus ir gauni finansavimą. Dabar jį gauni, kurdamas apie neįgaliuosius. Nori ar ne, pinigai apibrėžia pasiūlą, ką turi daryti, todėl daug giluminių temų, kurios nėra madingos, o menininkai intuityviai nujaučia ateitį, lieka už borto. Šiandien ši problema opi. Yra taikomasis teatras, jis reikalingas, bet dabar visi verčiami daugiau ar mažiau būtent tokiais – kažką aptarnauti, spręsti tam tikrą temą, problemą… Bet teatras – vertybė pati savaime, jis veikia visuomenę savo paties buvimu. Nes tai – institucija, suponuojanti tam tikrą dvasinį vyksmą. Teatras – ne laisvalaikio praleidimo forma, jis ugdo asmenybes, kuria bendruomeninį lauką. Tai – laiko ir vietos menas, pasaulietinė šventovė, dvasinės nepriklausomybės zona… Ir jis turi toks išlikti.“
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2023, Nr. 11).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
