Ji nesiliauja žaisti drauge su vidiniu vaiku, skečia prigimties kojas, ieškodama būdų išlaisvinti kūrybą ir nesiruošia nustoti. Gintarė Kondė – tapytoja, atvirumu reiškianti fantazijos pradą, prasme gerokai svaresnį už vulgarumą. Neslepianti mikrorajono aktualijų ir gyvenimo realybės, versdama tai saviraiškos priemonėmis.
„Ironiška, esu jonavietė sakiusi, kad Kaune niekada negyvensiu, bet jau beveik dešimtmetis, kaip laikau save kauniete. Nuo vaikystės važiuodavome į Kauną tvarkyti reikalų ar pas medikus, miestas keldavo baimę ir atminty liko kaip marozų miestas“, – įstoja menininkė Gintarė Kondė.
Tai kodėl tu čia?
„Tai va, dabar pati su trim paloskėm vaikštau, o ir Kaunas susitvarkė – man labai patinka“, – dalinasi kūrėja.
Kas per tą laiką pasikeitė – tavy ir vertinime?
„Tuomet rodėsi, kad trūksta kultūros ir žmonės labai susireikšminę, dabar sutinku daug paprastų, žaismingų ir kūrybiškų žmonių. Nors tų, su kuriais aš būnu, ratas labai mažas – viskas pasikeitė, pats miestas ir aš. Tikiu, kad vertinimas vyksta per tave patį. Išorė priklauso nuo tavo požiūrio. Tu pritrauki savo ratą tokį, koks esi. Gyvenu Dainavos mikrorajone, nesu didelė gerbėja, bet kiekvienas miestas turi tokią dalį, tereikia gebėti iš jos pasiimti sau tinkamus dalykus“, – atliepia Kondė.
Kaip manai koks Kaunas bus ateity?
„Amžinoji kultūros sostinė. Nesuvokiau, kokiu greičiu atsirado „Mokslo sala“, taip keičiasi ir paties miesto meno tonas“, – atsako Gintarė.
O žmonės?
„Daug laiko leidžiu viena, tačiau savo „Instagram“ kanale juntu besiformuojančią bendruomenę. Kūrybininkų komuną, kurioje jaučiuosi saugiai, nors erdvė ir virtuali. Konkrečiai tapytojų savo rate neturiu, gal kad studijų laikais augau tarp labai skirtingų žmonių. Mes sutardavom, tačiau artimesnio ryšio sukurti nepavyko.
Visada siekiau atrasti savo bendruomenę. Dažnai jausdavausi nepritapusi, o vyraujanti konkurencija ir nenoras dalintis vesdavo į depresiją. Greičiausiai taip elgiausi ir pati, bet didžia dalim tai ateidavo iš aplinkos – visi savo burbule. Taip studijos mano asmenybei paliko tam tikrą žymę, nors dabar einu į parodas ir noriu pažinti meno komuną, darau tai retai, greičiausiai per retai“, – atvirauja menininkė.
Atsitraukti, kad kurti? Kūryba pakankamai solo procesas, tačiau tai darome tam, kad atsiduotume kitiems? Minėjai, kad gyvos komunos nėra, bet jauti ją virtualioje erdvėje. Kodėl?
„Vieni studijų laikus prisimena kaip geriausią metą savo gyvenime, pabrėždami, jog svarbiausia dalintis. Man taip tiesiog nenutiko, todėl manau, kad svarbiausia yra santykis su savimi ir, nebūtinai nuo mūsų priklausančiais, žmonėmis – apie tave, o tada, be abejonės, su aplinka. Interjero studijose jaučiausi kiek kitaip nei studijuodama dailę, buvau kitame procese. Nors nuolatinis neatitikimo jausmas lydėjo visada, ėmiau suprasti, kad tai apie mane. Keičiuosi, bet daugiausia laiko praleidžiu viena su kūryba ir labai mažu žmonių ratu.
„Instagram’e“ transliuoju save tokią, kokia esu. Žmonės tai mato. Prisijungia tie, kuriems tai artima, tuomet imi bendrauti. Pripratau prie tos aplinkos. Ji iliuzija, bet leidžia jaustis savotiškai saugiai – nori esi, pavargsti dingsti, leidiesi, duodi arba atsitraukti tada, kada nori. Nieko niekam nereikia aiškinti. Ir gyvenime gali taip elgtis, bet sunkiau sukontroliuoti ar išreikšti mintis. Visada maniau, kad turiu kuo daugiau žodžių pasakyti, o iš tikrųjų – kuo lėčiau ir ramiau dėlioji mintis, tuo sklandžiau gyveni pats ir esi suprantamas. Ne tik apie žodžius – tokie laikai“, – pasakoja kūrėja.
Iš kur kyla saugumo motyvas, ko baiminiesi?
„Dabar viskas kiek kitaip, bet anksčiau labai svarbu buvo patikti, įtikti. Atrodė visada ne taip veiki, per greitai ar kitaip nei reikia. Kažkur kosmose“, – atvirauja menininkė.
Sprendžiant iš tavo darbų, viskas tikrai pasikeitė, nes per juos negalėčiau įžvelgti siekio pritapti.
„Ėmiau atskirti proto ir širdies vedimą, dabar vis labiau pasitikiu ja, taip nyksta ir noras tilpti aplinkos kuriamuose rėmuose. Dažnai savos temos ir traumos kišamos į kūrinius, aišku, aš pati niekada nežinau, ką sukursiu ir po ištransliavimo pastebiu tam tikras vidines detales, bet neprojektuoju sunkumo, nors tokių etapų gyvenime buvo. Prisiminus šaltus laikus ar dramas, galėjau ir pati į tai įklimpti“, – dalinasi Gintarė.
Lyginimosi su kitais problema yra didžioji žmogaus istorijoje, bet jei žvelgiant į ją per meno prizmę – jis ima šviesėti ir transliuoti daugiau žaismingumo. Ar mokeisi meno aplinkoje, kuri yra visiškai priešinga tavo kūrybai ir teko įrodyti sau, kuo iš tikrųjų esi?
„Laukiau to, kur esu dabar. Gyvenimo mokykla yra geriausia mokykla, kitose neradau prasmės, bet, tiesa, negaliu visko tiesiog nurašyti – tai leido man būti kuo esu. Aplinka, kurioje jautiesi kitoniškas provokuoja veikti priešingai, taip išmokau rodyti save. Vien iš žmonių, kurie turėtų inspiruoti, girdėti skatinimus ieškoti darbų, tokių kaip braškių skynimas, privertė drįsti bandyti kurti savaip“, – atsako tapytoja.
Kaip nori daryti kitaip nei kiti, turi su savimi sutarti?
„Nepasiduoti. Pasižiūrėjus istoriją, tie kurie eidavo prieš sistemą ir kurdavo, kad būtų geriau“, – argumentuoja kūrėja.
Ar tai pašaukimas?
„Man norisi parodyti, kad būtų jausmas ir darbai vaikščiotų, negalėčiau būti ir kurti kamputyje. Juk darbai neša žinutę – vidinį judėjimą.
Kai aš bandžiau įrodyti, kad galiu uždirbti iš meno, aš visur mėčiausi, kol supratau, kad mano darbai visur tik ne kartu su manimi. Ateina laikas, kai nurimsti ir nustoji vaikytis. Supratau tai, todėl šiuo metu vengiu užsakymų. Noriu pasiruošti parodai.
Esu išsikėlusi kartelę, kiekviename darbe noriu palikti daug vertės, taip net maži darbai prarandą vertinimą, kas nėra teisinga. Nepriimu pasikartojimų, bet tuo pačiu ir primenu sau, kad šedevro kiekvieną kartą nesukursi. Taip ir gyvenu, tarp išgyvenimo ir tikrosios kūrybos.
Niekada nežinau, kas nuguls ant drobės. Niekada. Kai manęs klausdavo, ką aš darysiu, tai mane dusindavo. Jei proceso nesi išgyvenęs iki galo, negali ir nutapyti, bet suvokti, ką tapysi man nepavyksta niekada. Pamatai, kai tai vyksta. Tokia esu“, – į klausimą neatsako Gintarė.
O kas yra Gintarė Kondė?
„Atviras žmogus. Man geriau paveikslais kalbėt nei žodžiais. Mane gali suprasti truputį platesnis ir sąmoningesnis žmogus. Greta mano studijos yra degalinė, kurioje nuolat sustoju ir vienas brandus darbuotojas paklausė manęs, ką aš veikiu. Ant čekio užrašiau svetainės adresą, o kitą kartą sulaukiau komentarų, jog esu ne iš nuotraukų kurianti tapytoja. Dažnai žmonės įžvelgia tiesiog seksualumą“, – dalinasi menininkė.
Ar atvirumas, kurį naudoji darbuose yra viena iš provokacijos formų?
„Nuogybę daug kas supranta kaip vulgarumą. Atvirumu siekiu perteikti natūralumą ir mūsų prigimtį. Žmonės atitolę nuo savęs ir vienas kito. Sakiau, kad kažkada gyvenime darysiu atvirų durų dienas ir žengsiu į šią baimę. Visada norėjau jausti komuną, nepaisant to, kad man gerai vienai, bendrauti norisi“, – atvirauja Kondė.
Kaip atrodo tavo diena?
„Mano diena prasideda lėtai, nors visada svajojau apie penktos valandos klubą, mano laikas yra nuo trečios valandos dienos iki dvidešimtos valandos vakaro. Būtų nuostabu, jei galėčiau išeiti pasivaikščioti miške, bet kadangi gyvenu rajone, rytas prasideda kitaip. Užsileidžiu muziką, nuo laiko, kai prasidėjo mano dvasinė kelionė dažnai skamba dažniai. Nors klausau jos visokios, ėmiau rinktis, kas skamba, kad neužsiprogramuočiau. Kartais smagu išliūdėti, kartais prisiminti kvailus miksus, tuomet ramiai pusryčiauti ir vykti į studiją tapyti“, – atsako tapytoja.
Ar šios vasaros dienos nuguls į parodą?
„Siekiu to“, – užtikrintai pokalbį vainikuoja menininkė Gintarė Kondė.
