Muzikos ir miestų kūrėjas Š. Šimaitis: „Per gyvenimą esu pridaręs tiek blogų sprendimų, kad dabar tikrai žinau, kurie yra geri“ – Kas vyksta Kaune

Muzikos ir miestų kūrėjas Š. Šimaitis: „Per gyvenimą esu pridaręs tiek blogų sprendimų, kad dabar tikrai žinau, kurie yra geri“

Indrėja Terė 2024/06/07 09:34

Pakeisti aplinką ir taip kiek atsitraukti nusprendęs kūrėjas, darbo valandas vakarėliuose maino į laiką muziejuje ir pajūrio gamtoje, tačiau būties vieta nekeičia meilės – Kaunui, čia sukurtiems ir būsimiems projektams. Šarūnas Šimaitis gyvena muzika, kuria ją ir aplinką, kurioje dalinasi skambesiu. Istorijoje daugybė prie grotuvų praleisto laiko, meno, individualių, su „Lizdo“ bei kitomis kūrėjų komandomis generuojamų renginių, tokių kaip šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“, kurioje Šarūnas atsakingas už muzikos visumą.

„Kai atsikrausčiau, Kaunas buvo liūdnas miestas. Praėjusiais metais ėjau juo ir susimąsčiau, koks gražus jis yra dabar – miestas, kuriame galima gyventi drąsiai ir nepriklausomai nuo to, kas esi, kūrėjas ar verslininkas.

Žmogui reikia, kad trūktų kažko, jei visko pilna, ima nebevertinti. Reikia vietos, kur viskas auga. Kaunas būtent toks, palyginus su Vilniumi ar Europa“, – įstoja Šarūnas Šimaitis.

Leidi suprasti, kad atsiduri ten, kur randi galimybes. Kuri ten, kur yra vietos, o ją išnaudojus pasitrauki ieškoti naujos. Ar tai koreliuoja ir su asmenine saviugda?

„Manau, kad taip, reikia išeiti iš komforto zonos, kad trūktų kažko, tuomet tu nori tai sukurti. Jei nori tai padaryti, egoistiškai sau, aišku ir kitiems. Juk kuri namus į kuriuos norisi grįžti, taip ir su manais projektais, noriu džiaugtis pats, bet siekiu jog ir kitus džiugintų“, – dalinasi muzikos kūrėjas.

Kas yra Šarūnas Šimaitis?

„Smalsus žmogus, turintis savo nuomonę. Esu imlus, nepraleidžiu progos išmokti kažko naujo, net ir tai, kas nebūtinai man patinka. Nesu dviračių mėgėjas, bet ėmiau minti, nepaisant to, jog nauja veikla visada šiek tiek gąsdina, o baimė nėra mano variklis. Turėdamas patirties suvokiu, kaip veikia dirgikliai ir kaip tai verčia jaustis. Tik ne gėda, man patogu pasakyti, kad nemoku.

Galiu nemokėti, bijoti, bet vis vien daryti arba ne. Šiuo metu su draugu Edgaru Indžiu sugalvojom natūrinius mainus – aš jį mokau groti, o jis mane kaituoti. Bet nevairuoju. Dažnai iš aplinkos gauni spaudimą – kur vaikai, kodėl nevairuoji, bet pasisveri, supranti, ko tau reikia ir viskas – manęs niekas neperlenks“, – atkakliai atsako Šarūnas.

Tam reikalingas stuburas. Atsakant sau į klausimus turi gebėti tinkamai vertinti aplinkybes, atsitraukti nuo daromos įtakos. Kas užaugino tavąjį?

„Taip, mane užaugino savarankiškumas. Augau vienas, mama visur išleisdavo, taip nuo keturiolikos metų važinėdavau į reivus. Viskas buvo ir tebėra įdomu, šia dalimi jaučiuosi tuo paaugliu, kuriuo buvau. Man patinka daug dalykų, aišku, per laiką susikuria skonis, pavyzdžiui, maistui esu labai kritiškas. Turiu savo įsivaizdavimą, kriterijus ir vietas, kurios tai atitinka“, –dalinasi kūrėjas.

Kur valgai Kaune?

„Mano numeris vienas – „Moksha“, norėčiau, kad „Michelin“ gidas į šią vietą būtų užėjęs. „Moksha“ pirma savo principu. Dažnai norisi čia atvesti atlikėjus, tačiau ji dirba tik iki 20 valandos, kadangi savininkas tiki, jog vėliau valgyti yra nesveika. Kai tai pasako restorano kūrėjas, supranti, kad suvokimas yra labai geras.

Pirma ir veikla, čia žmonės vaikšto basi, gamina su šypsena, nors gali tekti lauki valandą laiko, supranti, kodėl ir gauni super gerą maistą. Jei mokėčiau taip gaminti vegetariškai aš tikrai mėsos nevalgyčiau“, – argumentuoja Šarūnas.

Toks nišinis konceptas reikalauja daugiau energijos, nes verslo pasaulis sudarytas kiek kitu principu. Dominuoja besąlygiškas tikėjimas ir minėtasis stuburas. Tu, kaip žmogus Kaune užauginęs ne vieną tokio tipo projektą, ką išskirtum reikiamybe?

„Vertinant iš verslo pusės, daryti konceptą, kurio nori yra sudėtinga. Tas pats Antano Mončio muziejus, kuriame dirbu yra nišinis ir į jį ateina žmonės, kurie žino. Pritraukti žmogų, kuris nesidomi yra sudėtinga, turi daryti išimtis arba ieškoti to, kas, galbūt, sudomintų paprastą žmogų, bet gal paprastam žmogui to visai nereikia. Nišos netinka visiems, todėl tokios ir yra. Taip kuriasi mažos skirtingos bendruomenėlės. Bendruomeniškumas yra jų esminis dalykas, kuris gali išaugti ir į labai didelį verslo projektą. Palikime taip būti.

Man patinka nerti į dalykus, jų gylį. Muzika yra pati stipriausia mano dalis. Domiuosi ja, skaitau, klausau, lendu ir į gilesniu dalykus tokius kaip filosofija, bandant atsakyti į tam tikrus kultūrinius klausimus per istorinį – per visus kontekstus. Taip gali atrasti įdomių pastebėjimų, niekada nebus teisingo atsakymo, bet algoritmai susiveda ir procese tu tobulėji. Jei turi apie save gerus žmones, komandą, gali visa tai paversti realybe. Muzikoje taip pat – yra didžėjus, reklamos žmogus ir kūrėjas, visų neapimsi“, – atsako menininkas.

Ar esi kūrėjas?

„Dabar taip, bet ne vienas. Su kolega, kuris tobulai dirba su technika. Joje aš neturiu suvokimo. Istorija primena muzikos prodiuserį Rick Ruben, kuriantį nuo Run-DMC, Kanye West iki Red Hot Chilli Peppers, nemokant valdyti nei vieno instrumento. Jis yra art director ir jis tiesiog žino, kas ir kaip turi būti. Juokais ir aš save taip vadinu, nes ir dabar – kuriame vienai instaliacijai muziką, turiu visą idėją, kaip tai turi atrodyti, lieka tik sudėti. Tai Simono dalis, jis girdi“, – dalinasi muzikos kūrėjas.

Ar žinojimas ateina iš intuicijos?

„Geras klausimas. Labai svarbus projekto kontekstas ir tiksliai žinoti, ko užsakovas nori, tuomet prasideda intuicija. Šiuo metu galiu ja pasitikėti, kartais pralošiu, nes kuo tolyn eini, tuo didesnė rizika, didesni projektai, tad kartais gali nepataikyti. Bet noras padaryti yra didesnis nei rizikos baimė.

O kartais būna ir liūdna. Po COVID viskas labai pasikeitė, nors turėjau naivų tikėjimą, kad klubų kultūra gali grįžti į vietas, į vieno garsaus techno žmogaus pasirodymą „Lizde“ susirinkus labai mažam skaičiui žmonių, suvokiau, jog atėjo laikas restartuotis šiam klubui ir man. Visai Lietuvos scenai buvo metas į tai pasižiūrėti kitaip. Pasitraukiau.

Pasilikau „Audrą“ – ji mano vaikas. Nepaisant to, kad festivalis per didelis Kaunui ir yra pagrįstas idėjiniu ne biznio modeliu, kuris su metais ima varginti“, – atvirauja festivalio organizatorius.

Kaip ir minėjai – nišiniai projektai reikalauja laiko.

„Tiesa, todėl nuolat sakau – dar palauk. Sau ir kitiems, ypač jauniems atlikėjams, nes viskam reikia labai daug laiko. Be abejonės, yra ir sėkmės istorijų, tik reikia suprasti, kad mes pamatome jas po labai daug įdėto darbo. Žinoma, būna žmonės ir loterijas laimi“, – dalinasi Šarūnas.

Bet toji sėkmė kitokia – žmogus nevertina, nes neįdeda pastangų į patį procesą.

„Su sėkme ateina ir atsakomybė, turi ją išlaikyti, o tai padaryti sunku, jei nesi pasiruošęs.

Autoriniu renginiu „Big Tasty Invites“ siekiu paliesti atlikėjų psichologinės būsenos temą, nes ji yra tragiška. Nenoriu vaizdintis nušvitusius, turėjau problemų į valias, bet atėjo laikas daryti sprendimus ir atsakyti į klausimus, ar galima išlikti veikloje nežalojant savęs ir sveikatos“, –  išskiria Šarūnas.

Įmanoma?

„Įmanoma, bet reikia pripažinti, jog yra sunku. Atėjus į vakarėlį groti penktą ryto, tu jau nieko nebesupranti. Neįmanoma suprasti, ką žmonės galvoja, apie ką bendrauja, o dar turi juos džiuginti muzika. Sudėtingas procesas“, – pabrėžia didžėjus.

Ar jau esi savo sėkmėje?

„Taip. Aš esu laimingas ir tai yra didelė sėkmė. Darau tai, ką noriu, viskas juda, vis dar lėtai, bet juda į gerą. Gyvenimas primena kompiuterinį žaidimą, viskas sunkėja, bet lygis kyla“, – atsako menininkas.

Ir atrodai laimingas.

„Esu šiuo metu laimingas, tikrai. Savo kelią radęs ir kiekvieną dieną jo siekiantis. Be abejonės, daug dalykų nuo mūsų nepriklauso, nors mes stengiamės ir nervinamės. Kaip lietus ar saulė. Lietuviai priklausomi nuo gero oro, niekada to nesupratau. Būtent dėl keturių metų laikų man patinka gyventi Lietuvoje. Cikliškumas, viskas keičiasi. Nors saulė yra labai svarbus faktorius, juk gali išgerti vitamino D ir viskas bus gerai. Laimingesnis išvažiavęs į Ispaniją ar Italiją gali būti nebent vieną sezoną, vėliau ten prasideda procesai. Išvažiuok į Ispaniją vasarą, pabūk ten prie šimto laipsnių karščio, grįši į Lietuvą, o tie bėgiojimai…“ – dalinasi kūrėjas.

Tavam suvokimui reikia patirties. Ar visada ieškojai prasmės?

„Visada, bet viskam ateina laikas. Iki trisdešimties metų gyvenau visiškoje paauglystėje, net ir mokslininkai sako, kad dabar naujos kartos taip ir gyvena – paauglystė labai užsitęsęs procesas. Tai gerai ar blogai, vertinti sunku, nes daugybė faktorių. Ekonomikai greičiausiai blogai, nes žmonės nenori dirbti, nori linksmintis ir panašiai. Iš kitos pusės – žmonės nori daugiau atrasti. Diskusijų klausimas.

Nuo trisdešimties išėjo paauglystė, kažkiek. Esu vis dar jaunas ir turiu paaugliškų savybių, bet kiekvienas sprendimas priimamas brandžiau. Išlieka tiek geri, tiek blogi, bet per gyvenimą esu pridaręs tiek blogų sprendimų, kad dabar tikrai žinau, kurie yra geri.

Esu nepriėmęs ir jokių sprendimų, kas irgi yra blogai. Taip į Palangą vykau keturi metus iki momento, kai tikrai tai padariau“, – atvirauja Šarūnas Šimaitis.

Kažkas paskatino tave tai padaryti?

„Viskas susidėjo. Labiausiai pastūmėjo mano kūno operacija – psichologinis ir ryšio su alkoholiniais gėrimais pokytis. Nebegalėjau to daryti, negalėjau gyventi taip kaip gyvenau. Priėmiau sprendimus, kurie reikalavo keisti visą pagrindą. Jei jaučiuosi dabar laimingas jie buvo laiku ir vietoje“, – atvirauja didžėjus.

Ar tavo kelionė daro įtaką?

„Nesiekiu būti mokytoju ir niekada nesmerksiu tų, kurie renkasi savais būdais gyventi ar gerti. Manau, jog svarbiausia viskuo dalintis. Kas iš to, kad vienas kaupsi ir mirsi – beprasmiška“, –pabrėžia kūrėjas.

Dalintis, nesiekiant materialios naudos ir kurti. Ar Kaunas yra kūrėjų miestas?

„Kaunas ir istoriškai yra kūrėjų miestas, jau tarpukariu klestėjo menu, išsiskiria žaluma, ąžuolais, upėmis, mariomis. Miestas, kuriame yra viskas, ko reikia. Džiaugiuosi, kad galėjau čia patirti vėlyvos paauglystės etapą ir susipažinti su tiek nuostabių žmonių. Liūdna, jog vilniečiai niekaip neatranda Kauno, kuomet kauniečiai kartais pažįsta Vilnių geriau nei jie patys.

Tam reikia strateginio plano. Tiesa, laimėję Europos kultūros sostinės vardą buvome pastebėti, bet paprastiems žmonėms, Kaunas dažnai tik miestas, kurį pravažiuoji. Į UNESCO įtraukta architektūra, menas, šaltibarščiai ir kiti privalumai, kuriuos įsimyli čia atvykstantys užsieniečiai leidžia manyti, kad mes tiesiog nevertinam to, ką turim. Žolė visada kitur žalesnė“, –dalinasi Šarūnas Šimaitis.

Žmogus yra tiesiog žmogus – prie gero greit priprantantis, o suprantantis, kai prarandantis. Klasika. Minėjai, jog pažįsti daug komunų, kuo galėtum išskirti Kauno? Esi kaunietis?

„Aš iš Jonavos, Kaune pragyvenau šešiolika metų. Kaip Lionidas Donskis sakydavo – esu Europietis – tad koks skirtumas. O kauniečiai, jie natūralūs, paprasti ir nuoširdūs žmonės, jei kas nepatiks, iškomunikuos tai tiesiai šviesiai, be apsimetinėjimų. Tai šiltas miestas, kuriame geba bendrauti labai skirtingi žmonės.

Lankau Muay Thai, gali įsivaizduoti, kad tai aštri komuna, bet puikiai su tais žmonėmis sutariu. Labai gražu bendrauti gebant išlaikyti ribas, kuomet kažkas nepatinka“, – atvirauja kūrėjas.

Tiesmukumas trikdo žmones, bet tuo pačiu metu veda į tiesumą?

„Reikia šnekėtis ir sakyti tiesą, neapsimetinėti. Jei bendrauji natūraliai, kaip ir žmonės turėtų bendrauti, viskas tobula. Galvoju, kad didžiausia problema yra komunikacija. Visko visada nutinka, tai yra procesai, kurie visada vyko ir vyks, bendrauji apie tai ir mėgaujiesi. Man labai patinka pasakymas – Kaune kaip kine. Tai pats gražiausias šūkis, kuris galėjo nutikti, nes Kaune yra visko – siaubo, dramos, romantikos. Norėčiau paspausti šiam kūrėjui ranką, juokinga būtų, jei jis vilnietis, nors nenustebčiau“, – dalinasi Šarūnas.

Iš tavęs girdžiu, kad gebi rinkti informaciją.

„Nors mokykloje man sekėsi sunkiai, tikrai moku tai daryti ir tikiu, kad žmonių pagrindinis bendravimo tikslas yra keistis informacija. Esu kaupikas, kaip ir su muzika – ieškai, dėlioji, priimi visokią – taip ir bendrauti galiu su visais, nuo basomis vaikščiojančių hipsterių, kuriems pinigai neturi jokios reikšmės, iki labai turtingų ir įtakingų žmonių. Išmokau rinkti informaciją ir ją tinkamai skirstyti, toks tilto vaidmuo man tinka ir patinka. Padėti žmonėms ir burti bendruomenes man malonu“, – atsako menininkas.

Kuo gyveni dabar?

„Naujais projektais. Šiuo metu dirbu su „Rąžės“ dienine programa, „Duonos fabriku“, „Audra“. Brandinu ir asmeninį norą atsidaryti ledainę. Viską apie ją jau esu susigalvojęs, tačiau nepakanka būti kūrėju, reikia komandos su kuria galėtum idėjas įgyvendinti“, – atvirauja kūrėjas.

Nori nenori, be informacijos, žinojimo ir komunos nieko nepadarysi.

„Todėl ir yra su kūrėjais sunku, nes prisidengiant menininko amplua pametamas žmogiškumas bei noras žinoti. Tai virsta tarsi nuo atsakomybės atleidžiančiu pasiteisinimu. Mokykimės kartu. Dabartiniais laikais žmogus turi būti labai atviras viskam – informacijai, žinioms, skirtumams.

Save laikau pakankamai liberaliu žmogumi. Mano manymu tikras liberalumas yra darymas, ką nori, netrukdant komunai. Reikia gerbti visus žmones. Kartais internete juokiamės iš maršistų, net nepagalvodami apie kontekstą, kodėl jie tai daro. Ar homofobija, ko tikėtis – žmogus iš mažo miestelio nėra tiek jautęs. Kas nepatiria, to nesupranta ir man gaila, jie liūdni žmonės, o mes juokiamės, kas kelia pykti ir tarpusavio priešiškumą“, – pasakoja Šarūnas.

Ar grįši į Kauno komuną?

„Kaunas mano pirmoji meilė. Nemanau, nors niekada nesakyk niekada, bet čia kaip su buvusia – geriau pas ją negrįžti antrą kartą, nes tik iš pradžių gali atrodyti gerai. Dabar mes su Kaunu išsiskyrėm labai gražiai, kaip ir turėjome išsiskirti. Pamenu paskutinę dieną, galvodamas apie nutikusiu dalykus net pravirkau, jutau, jog etapas baigtas. Bet tikrai aplankysiu – Kaunas mano miestas“, – dalinasi kūrėjas.

Laukia mūsų kažkas naujo?

„Laukia, nenoriu atskleisti, bet tikrai laukia. Su „Lizdo“ komanda esame artimi bičiuliai, dirbame kartu, tiesiog mano geografinė zona pasikeitė. Viskas į gerą“, – atsako.

Tai širdis čia tik kūnas Palangoje?

„Sakykime dalis širdies tikrai Kaune. Manau, kad šiame mieste nutiks dar daug gražių dalykų“, – prisipažįsta.

Šiuo metu vyksta Audra“, ką išskirtum jos nepažinusiam žmogui ar Kauno neatradusiam vilniečiui?

„Statėm šį festivalį, kad jis nebūtų tiesiog reivas fabrike. Tikiu, kad didžiausias gyvenimo džiaugsmas atrasti kažką nematyto. Jei nors vienu metu – koncerte, parodoje, šokių aikštelėje taip nutinka, tikslas pasiektas.

Šeštadienį Ąžuolyne – gražiausioje Kauno vietoje – laukia nemokamas koncertas visai šeimai, kuriame gros gyvi instrumentai, ne vien elektronika. Tai mano mėgstamiausia dalis. Laikau ją miesto švente, kurią stebėdamas matau, kokie brandūs žmonės susirenka. Gera stebėti kokybišką produktą ir meilę vertinančią komuną, kuri atsako tuo pačiu“, – pokalbį vainikuoja Šarūnas Šimaitis.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
Rodyti Daugiau ⟶
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA