Šį penktadienį Birštone prasidės tris diena truksianti kurorto šventė „Banguokim Birštone“. Ji sutapo ir su tomis dienomis čia vyksiančiu XXXII-uoju Lietuvos karšto oro balionų čempionatu. Birštoną bei jo apylinkes nudažys įvairiaspalviai oro balionai.
Startui būtinos ne tik geros oro sąlygos
Oro balionų fiesta prasidėjo ketvirtadienio vakarą. Į varžybas suvažiavo 21 oreivių komanda iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos.
Varžybos vyksta pagal tam tikras taisykles, iš kurių pagrindinė ir pati „žiauriausia“ – ar leis startuoti… oro sąlygos. Tik artėjant vakarui, organizatoriai, stebintys oro sąlygas specialiomis programėlėmis artimiausioms valandoms, galiausia priima sprendimą – galima startuoti, ar ne.
Vakarop, pagal instruktažą, aiškėja, kad oro sąlygos, bent kol kas, patenkinamos. Susirinkę į brifingą sutartoje vietoje bei išklausę instruktažą, oreiviai sužino, iš kurios vietos bus duotas startas. Priklausomai nuo oro sąlygų, ypač vėjo krypties, jos iš anksto pasirenkamos kelios. Ir ne bet kokios. Reikia, kad būtų didžiulė pieva ar laukas, kuriame oreiviai galėtų išskleisti savo balionus taip pat, kad būtų privažiavimas automobiliams.
Ir aišku, kad leistų tos pievos savininkas. O jų visokių pasitaiko. Štai ir ketvirtadienio vakarą oreiviams pradėjus rinktis į kitoje Birštono pusėje esančią pievą, netrukus prisistatė netoliese gyvenantis senjoras ir pareikalavo, kad automobiliai neužstatytų privažiavimo prie sodybos. Mat jo žmona sunkiai serga ir gali tekti skubiai vežti į ligoninę. Ši pirma problema buvo išspręsta paprašius oreivių automobilius statyti kitur.
Užduotys būna įvairios
Pagaliau į starto vietą suvažiavus visiems varžybų dalyviams bei šiems išskleidus balionus – prasideda laukimas. Organizatoriai ir teisėjai vėl specialiomis programomis stebi oro srautų kryptis įvairiuose aukščiuose. Informaciją apie tai jie praneša prie teisėjų automobilio iškeltomis kelių spalvų vėliavos – žalia, geltona, raudona ir juoda. Kiekviena jų, panašiai kaip ir paplūdimiuose, turi savo reikšmę.
Laikas eina… Skelbiamas paskutinis brifingas, visi oreiviai skuba prie teisėjų automobilio. Ten, įvertinus oro sąlygas, pasakoma, kokios numatomos rungtys. O jos būna įvairios.
„Viena iš pirmųjų, ir bene pagrindinė, būna teisėjų deklaruotas taškas, koordinatės, kur būna įrengtas balto audinio kryžius, jį suradus, oreiviams reikia kuo tiksliau numesti markerį. Šis taškas būna kažkur 5-6 kilometrai nuo starto vietos“, – aiškino varžybų taisykles šio čempionato organizatorius, oreivių klubo „Audenis“ vadovas Žydrūnas Kazlauskas.
Be šios rungties būna dar dvi ar trys užduotys, pačių oreivių įvairiame aukštyje deklaruoti taškai, į kuriuos nuskridę jie privalo žemėn numesti markerį. Priklausomai nuo vėjo, norint įvykdyti visas šias užduotis, užtrunkama pusvalandį, o jei jo nėra – du, tris kartus ilgiau.
Iš aukštybių Birštonas visai mažytis
Pagaliau prie teisėjų automobilio suplazda reikiamos spalvos vėliava. Startas. Oreivių komandos viena po kitos per keliolika minučių paruošia oro balionus skrydžiui. Čia pagrindinis darbas balioną pradžioje pripildyti šalto oro, vėliau karšto.
Netrukus vienas po kito balionai pradeda kilti į orą. Vieni paskutinių pakylame viršun ir mes su Ž. Kazlausku. Kylame gana greitai, po maždaug penkių minučių pasiekiame beveik kilometrą aukščio, apačioje pradeda driektis Birštono apylinkės, laukai, miškeliai ir sodybos.
Mes pakilę gerokai aukščiau nei varžybų dalyviai, kurie turi atlikti numatytas užduotis. Netrukus dešinėje pasirodo ir anapus Nemuno esantis Birštonas. Žiūrint iš tokio aukščio – jis visai mažytis. Gaila, kad skrendame kiek kairiau nuo jo ir jau link horizonto besileidžiančios saulės spinduliai netinkamai apšviečia kurortą.
Ūkininkas liepė nešdintis iš pievos
Dar po keliolikos minučių aiškėja, kad oreiviai jau beveik įvykdė numatytas užduotis. Po nemažą teritoriją išsibarstę apačioje esantys oro balionai pradeda ieškoti vietos nusileidimui. O tai pasirodo nėra taip paprasta. Reikia rasti tokią vietą, kad laukas nebūtų užsėtas javais ar kitomis kultūromis, netrukdytų nusileidimui elektros linijos. Taip pat, kad būtų kuo patogiau į nusileidimo vietą atvažiuoti žemėje lydinčiam automobiliui, kuriuo vėliau bus vežamas pats oro balionas ir krepšys.
Mūsų ekipažui tik iš kelinto karto pagaliau pavyko rasti tinkamą nusileidimui pievą. Ž. Kazlauskas, susisiekęs su kažkur apačioje esančiame automobilyje važiuojančiais talkininkais, jau buvo šiek tiek sunerimęs – jei netrukus neras tinkamos vietos nusileidimui, gali tekti kirsti didžiulį Punios šilą.
Vis dėlto pagaliau pavyko nusileisti kažkokioje pievoje. Tačiau čia laukė kiek nemalonus vietinio ūkininko akibrokštas.
Išvydęs nusileidusį oro balioną, šis, su vedina per pievą karvute, net nenorėjo leistis su Ž. Kazlausku į kalbas, kad galėtų prie baliono privažiuoti automobilis.
„Nieko nežinau, nešdinkitės ten, iš kur atsiradote, ir negąsdinkite mano karvutės, nes… pieno neduos…“, – maždaug tokie buvo jo priekaištai.
Kadangi jau buvo beveik sutemę ir bandyti vėl kilti aukštyn bei ieškoti kitos nusileidimo vietos buvo per vėlu, teko skubiai kulniuoti į greta esančią sodybą ir bandyti toliau tartis dėl automobilio privažiavimo.
Ir mums pasisekė. Pasirodo, kad toje sodyboje, be „piktojo“ ūkininko gyvena dar viena moteris, kuri parodė kitą keliuką, kuriuo galėtų privažiuoti automobilis. Beliko sulaukti automobilio, suvynioti oro balioną bei jį su krepšiu pakrauti į specialią automobilio priekabą.
Tai užtruko gerą pusvalandį. Skrydį pradėjome maždaug 21 val. o baigėme beveik sutemus…
„Sunkus buvo nusileidimas, retai taip būna, bet kartais pasitaiko“, – jau išsisprendus šiai problemai prisipažino Ž. Kazlauskas.
Yra buvę net atvejų, kai, išvydę savo valdose nusileidusį oro balioną, ūkininkai „pyksta“ tol, kol negauna į delną tarp tikros sumos šlamančiųjų.
