Interviu su buvusiu kauniečiu, jau daug metų gyvenančiu Amerikoje, Sauliumi Markevičiumi (Saul Mark). Atvirai apie vestuvių fotografavimą ir šios šalies žvejybos ypatumus.
– Pradžiai trumpai papasakok apie save. Ką veikei prieš išvykdamas į Ameriką?
– Gimiau ir užaugau Kauno senamiestyje, tuometinėje A. Meskupo gatvėje (dabar Jonavos g.). Dabar toje vietoje, prie Kauno pilies žiedo, stovi didžiulis „IKI“ prekybos centras. Baigiau tuometinę II vidurinę mokyklą, (dabar Maironio gimnazija), studijavau VDU lituanistiką. Dar būdamas paauglys susidomėjau fotografija, ji ir dabar mano pragyvenimo šaltinis Amerikoje.
Laimėjo Žalią kortą
– Kiek laiko jau tu gyveni, kaip pats sakai, už „didžiulės balos“?
– Vienas pirmųjų Kaune pradėjau fotografuodamas vestuves daryti spalvotas nuotraukas. Sekėsi tikrai labai gerai, bet laimėjau Žalią kortą ir kažkaip susigundžiau pabandyti laimę dėdės Samo šalyje. Ir taip jau beveik 30 metų.
Pradžioje ilgus metus gyvenau Sinsinatyje, šiaurės rytuose esančioje Ohajo valstijoje, dabar prie Atlanto vandenyno Šarlotėje, šiaurės Karolinoje.
– Kokia buvo tavo pradžia Amerikoje?
– Visko buvo, pradžioje buvau įkūręs fotoparduotuvę, buvau „Nicon“, „Canon“ ir kitų garsių pasaulyje firmų atstovas. Tada palaipsniui pradėjau tęsti tai, ką geriausia moku, vestuvių ir kitų asmeninių švenčių fotografavimą.
Amerikonams tai patiko, nes dirbau visai kitu stiliumi nei vietiniai fotografai. Užsakymai plaukė vienas po kito. Pramokau ir filmuoti, tad greta fotografijos darau ir videofilmus. Daug padeda darbe ir čia sutikta gyvenimo draugė.
Tenka fotografuoti ir milijonierius
– Kas tavo užsakovai?
– Amerika įvairių tautų maišalynė, visokių buvo, bet daugiausia indų tautybės. Jie gana egzotiški, fotogeniški, tiek vaikinai, tiek merginos.
– Ir tikriausiai turtingi?
– Visokių būna, jei koks milijonierius kelia vestuves, tai jose būna ir keli šimtai svečių. Ir vestuvės trunka ne taip, kaip dabar dažniausia Lietuvoje – vieną dieną. Dvi ir tris dienas čia švenčia. Su labai įdomiomis vestuvių tradicijomis. Yra tekę fotografuoti net ir NBA krepšinio žvaigždžių vestuves. Visai normalūs, draugiški vyrukai.
Išmaišė beveik visą Ameriką
– Ar lengva pragyventi iš fotografijos?
– Kažkaip pragyvenu. Nesu koks turčius, bet ir ne prasčiokas. Toks sakyčiau per vidurį. Tačiau kai prasidėjo koronaviruso pandemija, tiesa ji nebuvo tokia griežta, kaip Lietuvoje ir kitose šalyse, sumažėjo užsakymų. Turėjau daug laisvo laiko, ir kadangi mėgstu daug keliauti, pradėjau teikti smulkių siuntų vežėjo paslaugas. Toks verslas čia labai populiarus.
Įsigijau krovininį autobusiuką, jame įrengiau miegamąją zoną bei viską, ko reikia ilgose kelionėse.
Per pastaruosius metus su nedideliais kroviniais išmaišiau beveik visą Ameriką. Yra tekę ne kartą vežti krovinį ne vieną tūkstantį mylių, net kelias paras. Aišku į tas keliones visada pasiimu ir meškeres, tad jei turiu laiko, valandą kitą, pasėdžiu prie kokios nors upės ar ežero. Ir malonumas, ir vakarienei maisto pasigaunu.
Pirmoji pažintis su žvejyba Neryje
– Jei jau pats užsiminei apie žvejybą, kada atsirado jai aistra?
– Ji atsirado ne čia, Amerikoje, o Lietuvoje. Dar būdamas paauglys ištisas dienas praleisdavau su meškere prie visai greta namų buvusioje Neryje. Visko pagaudavau, pradžioje, kaip ir daugeliui pradedančiųjų žvejų ,buvo aukšlės, kilbukai, žiobriai, kuojos… O kai kiek vėliau jau tapau visai rimtas žvejys, kaimynas paimdavo ir į valtį pažvejoti Neries ir Nemuno santakoje. Ten jau esu pagavęs ir rimtų laimikių, nemažų starkių, šapalų bei keliolikos kilogramų šamų.
– Kokie Amerikoje žvejojimo ypatumai?
– Tokie patys kaip ir Lietuvoje. Viename gale kablys, kitame… kvailys (juokiasi). Žvejoti laisvalaikiu pradėjau tik atvažiavęs į Ameriką. Visur teko užmesti meškerę, tiek upėse, tiek ežeruose, ar vandenyne.
Pagavo ir egzotiškų žuvų
– Kokiais laimikiais gali pasigirti?
– Visko esu pagavęs, tiek įprastų Lietuvoje karpių, šamų, tiek egzotiškų žuvų, kurių net pavadinimo gerai nežinau. Šitas dažniausia paleisdavau atgal, nes nežinia ar jos valgomos ir nenuodingos.
Esu pagavęs ir nemažų ryklių bei rajų. Jas dažniausia pasigrožėjęs bei nusifotografavęs paleidžiu atgal į vandenyną. Bent rykliai, nors kai kas laiko juos delikatesu, jie man nepatinka dėl specifinio skonio. Kažkokiu „sysiuku“ kvepia.
Gal reikia mokėti juos paruošti? Tačiau kai kurios žuvys labai skanios, pirštus galima apsilaižyti. Tokių, kai kartais sugrįžtu į Lietuvą, neteko prekyboje išvysti. Rajos skanios, labai panašaus skonio, kaip lietuviškos plekšnės. Labai skanūs čia gyvenantys laukiniai karpiai. Jie visai kitokie nei Lietuvoje. Neatsiduoda dumblu, balta mėsa ir beveik visai be kaulų.
Nutrūko didžiulis tarponas
– Turi savo mėgstamą žvejybos vietą?
– Daug kur teko žvejoti, dabar dažniausia Meksikos įlankoje. Ir šiuo metu kalbamės esu ten užmetęs keturias meškeres. Čia tiek daug įvairių žuvų, kad niekad nežinai, kas užkibs. Yra net kelios žuvų rūšys, viena jų tarponas, kurios užkibusius taip stipriai priešinasi, kad tik nedaugeliui pavyksta ją įveikti.
Kartą užkibo viena tokia, kokių dvidešimties ar daugiau kilogramų svorio. Po maždaug valandos galynėjimosi pritraukiau beveik iki kranto, tačiau tada staiga jis lyg torpeda šovė tolyn, išvyniojo visą 100 metrų ilgo valą, dar kiek laiko „spardėsi“ ir galiausia nutrūko. Labai apmaudu buvo. Ilgai neatsigavau po tokios nesėkmės.
Pasišneku su vietiniais žvejais. Jie sako, kad tik vienam iš dešimties rimtų žvejų yra pavykę juos ištraukti. Dabar esu nusipirkęs ritę su 500 metrų ilgio valu, tad tikiuosi kada nors būsiu ir aš tas laimingasis. Rajos irgi gana stiprios. Esu keletą kartų įkirtęs nemažas. Trauki, trauki, ir ji staiga neria į dugną bei „prisiklijuoja“ prie jo. Niekaip neišjudinsi…
Kai kas yra vandenyne net pagavę ir nemažų tunų, tačiau man dar neteko. Kai kurie kalbinti žvejai pasakojo, gal gyrėsi, nežinau, kad pagavę bei juos pardavę gavo ne vieną šimtą tūkstantį dolerių.
Amerikonai labai pasipūtę
– Esi, kaip supratau, kaip ir rimtas žvejys, ne koks mėgėjas. Ar daug turi meškerių?
– Nemažai, keliolika tai tikrai. Pradžioje žvejojau su paprastesnėmis, tačiau dabar turu įsigijęs ir tokių kurios su rite kainuoja ne vieną šimtą dolerių. Be rimtos meškerės čia nėra ką veikti. Turiu įsigijęs ir motorinę valtį, tad neretai išplaukiu su ja į kokį nors ežerą.
– Kuo skiriasi Amerikos žvejai nuo Lietuvos?
– Čia dažnai vyksta įvairios žvejojimo varžybos į kurias suvažiuoja vos ne visas Amerikos žvejų elitas. Neretai jų meškerės ir speciali įranga kainuoja net ne dešimtis, bet ir šimtus tūkstančių dolerių.
Kiek žinau, ir Lietuvoje vyksta kažkas panašaus. Tačiau mūsiškiai „ribokai“ draugiški, pasišneka tarpusavyje apie visokius žvejybos ypatumus. Čia to neišvysi, visi tokie pasipūtę, labai susireikšminę, ir kaip dauguma amerikiečių be šypsenos veide. Mitas, kad čia visi šypsosi ir laimingi. Jie šypsosi tik darbe, arba išvydę dolerį, o gyvenime kažkokie vaikščiojantys robotukai.
Pagavo žmogaus ūgio ryklį
– Žvejams tikriausia smalsu, kokiu masalu gaudai?
– Dažniausia vandenyne su dugnine ant kabliuko prikabintu masalu, kokios nors žuvies gabaliuku. Tik reikia žinoti, kokioms žuvims tinka vienas masalas, kitoms kitas. Taip pat naudoju ežeruose ir upėse tradicinius sliekus, ar blizges. Jų irgi turiu begalę.
– Tradicinis klausimas, koks didžiausias tavo laimikis?
– Kažkokių „monstrų“ nesu pagavęs. Esu pagavęs keletą karpių, keliolikos kilogramų svorio, kartą ryklį – maždaug žmogaus ūgio.
Nežino ar grįš į Lietuvą
– Ir atsisveikinant, gal skaudi tema. Ar ketini kada nors grįžti į Lietuvą?
– Tikrai myliu ją, čia gimiau ir užaugau. Labai pasiilgstu jos, tad kas keleri metai grįžtu aplankyti giminių ir draugų. Tačiau, kai matau kas vyksta čia, kokie politiniai barniai, ekonominis nestabilumas, dar tas karas Ukrainoje… Tikrai nežinau… O kaip bus rytoj, matysim.
